„Aš gyvenu, kur šviečia saulė, Tu gyveni su mėnuliu...“
„Aleksandrą vadino sėkmės kūdikiu. Tikrai, ir jam, kiek save prisimena, visada ir visur „ėjosi lyg sviestu patepta“: šeimoje augo vienturtis ir labai mylimas vaikas, mokykloje mokėsi puikiai, teatro būrelyje gaudavo tik pagrindinius vaidmenis. Tiesa, vaidindavo tik mergaites, nes jam geriausiai sekėsi perteikti būtent moteriškos giminės atstoves.
Tokius vaidmenis gauti įtakojo ir jo išorė: Aleksandras buvo smulkutis, skaistaus veido, didelėmis rudomis akimis, labai dailia ilgų juodų plaukų šukuosena - Aleksandro mamos kirpėjos menas. Tik vaikinas dėl vaidmenų nesisielojo, juk artistas turi būti viskam pasirengęs.
Vėliau, kai bendraamžiai pradėjo kurti šeimas, jis sutiko puikią merginą, kuri tapo jo žmona, o labai greitai ir jo dviejų vaikų - sūnaus ir dukros - mama. Juana buvo nuostabi moteris: visada atrodė tvarkinga ir puošni, jos rankų paliesti namai kvepėjo gėlėmis. Nors Aleksandras retokai grįždavo į namus, visada jį pasitikdavo besišypsanti jo moteris ir sveiki, laimingi vaikai, visada būdavo kuo padengti stalą bei visa būdavo estetiška ir beprotiškai skanu.
Jis didžiavosi, kad gali žmoną pristatyti bet kuriam žmonių sluoksniui, ir tai darydavo, kai būdavo būtina. Juana gebėjo puikiai komunikuoti, be to, jos nuoširdi šypsena palikdavo įspūdį kiekvienam naujai sutiktam asmeniui. Jis garbino savo žmoną..., tačiau nemylėjo. Jis ir grįždavo tik todėl labai retai į namus, kad nereikėtų vaidinti to labiausiai nekenčiamo meilužio vaidmens... Jis jos ne tik, kad netroško... jam tai buvo atgrasu. Jis stengdavosi..., tik būdavo nejauku, kai po sueities pajusdavo kitame jų didžiulės lovos krašte virpantį žmonos kūną... negi Juana kažką nuspėjo...
...Kai teko Aleksandrui viską išpažinti Juanai, jis pajuto dvejopus jausmus. Gera buvo, kad nebereikės meluoti moteriai, kuri aukojo dėl jo ir jo vaikų savo gyvenimą... Bloga buvo dėl baimės juos - jam labai brangius žmones – prarasti amžiams...
Aleksandras buvo dėkingas už suteiktą teisę paskambinti vaikams, o vėliau ir susitikti. Sąlyga jo vaikų mamos buvo tokia: vaikai turi pasijusti geriau nei gyveno ir juos reikia apsaugoti nuo tiesos, vadinasi, jie turi turėti jaukius namus, jiems turi būti sukurtas materialinis gerbūvis kasdien, susitikimai jo ir vaikų turėtų būti ne Lietuvos teritorijoje. Jis žinojo, kad įvykdys visa, ko ji paprašys.
...Pagaliau Aleksandras turėjo jaustis nepaprastai laimingu žmogumi. Verslas buvo užsuktas ir su minimaliausiomis investicijomis davė puikią grąžą. Sakoma, kad ne tik pinigai suteikia laimę, tik Aleksandras turėjo ne tik pinigų. Šalia jo buvo mylimas žmogus, o pinigai suteikė laisvę su juo keliauti po pasaulį. Kartą per metus į tas keliones jiedu pasiimdavo ir Aleksandro vaikus. Kartais į keliones su vaikais Aleksandras vykdavo vienas.
Vaikai, matydami įprastus žmonių gyvenimus, augdami, vis dažniau tėčiui užduodavo klausimus, į kuriuos jiems atsakyti būdavo dar per anksti, tad Aleksandras, nelabai senai išlipęs, vėl pradėjo grimzti melo liūnan... Ir tai jį neramino...“
„...Visą dieną jiedu su Kajumi vaikščiojo Paryžiaus gatvėmis. Staiga susirgusi Gerda liko namie ir dar nesenas tėvas bei jo dvidešimtmetis sūnus ketino dviese praleisti žiemos atostogas Prancūzijos sostinėje. Abu gražiai nuaugę, tiesa, sūnus jau gerokai lenkiantis tėvą ūgiu, dairėsi restorano, kur užsukti pavakarieniauti. Netikėtai pačiam Kajui, jis tėčiui pasiūlė užsukti į klubą, prie kurio plazdėjo vaivorykštinė vėliava. Aleksandras, šiaip visiškai ramus žmogus, sunkiai tvardėsi: pakibusi tyla spengė ausyse, stengėsi susikoncentruoti į valgį, tačiau nesisekė - tam trukdė svilinantis sūnaus žvilgsnis. Pokalbis prasidėjo nuo gana paprasto Kajaus klausimo ir rimto teiginio: „Tėti, kodėl tu neturi moters?“, „Privalau žinoti tiesą“. Aleksandras nebegalėjo daugiau apsimetinėti ir atsivėrė sūnui.
Jų atostogos baigėsi tik prasidėjusios. Sūnus prisipažino, kad jau senokai įtarinėjo ką tik tėčio pripažintą faktą, tačiau įvardinta tiesa vis tik paveikė ne taip, kad norėtųsi kartu linksmai leisti laiką. Jis patikino, kad neteisia tėčio, nors labai gailisi mamos. Pažadėjo, kad mylės jį ne mažiau nei anksčiau, nes jis visada, kiek Kajus pamena, buvo labai geras tėtis. Paprašė grįžti, kad galėtų šias Kalėdas sutikti su mama.“
„Lėktuvui pakilus, Aleksandras, lyg tikėdamas artumo galia, meldė Dievo atleidimo. Dėkojo Aukščiausiajam už suteiktą teisę būti tėvu, už suteiktą laimę pažinti moterį, kuri pagimdė jam du nuostabius vaikus ir puikiai juos išauklėjo, dėkojo sūnui už supratimą ar gailestingumą...
Su giliai užslėpta baime gyvens toliau, kol kada nors dukra pateiks panašius klausimus. Kad tik ne anksčiau, nei pajėgs jį suprasti...“
Su meile, Vida Meilė
