„Aš gyvenu, kur šviečia saulė, Tu gyveni su mėnuliu...“
„...Kažin ar būtų buvę baisiau, jei būtų pranešta, jog paskelbtas gimtajai šaliai karas... Žinia tarsi žaibas perskrodė Juanos širdį. Ir ne tik... Į naujienas reagavo visas organizmas: rodėsi, jos kūnas buvo pasiruošęs taip apsivalyti, kad neliktų nieko iš praėjusio gyvenimo. Klūpėdama vonios kambaryje virš klozeto, moteris jautėsi lyg suplėšytas grindų skuduras... Juk ji taip stengėsi, taikstėsi su vyro nuomone ir norais, kaltino visada tik save... O dabar? Kaip toliau elgtis, kaip gyventi...? Norėjosi garsiai klykti, kad tai negali būti tiesa..., kad tai būtų neteisinga... Dieve, vaikai... jie negali žinoti. Kaip jiems paaiškinti, kad mama su jų geruoju tėčiu nebegali ne tik gyventi, nebegali susitikti po vienu stogu nei akimirkai.
...Laiške tekstas būtų sukrėtęs net ir stiprią moterį... O Juaną, išblyškusią coliukę... ...Švelniai liejosi įspūdžiai iš paskutinės kelionės, ir jau buvo detaliai aptariamos lankytinos vietos naujai planuojamos išvykos. Lyg dygliuotos rožės žiedlapiai, laiške skleidėsi dviejų asmenų, akivaizdžiai neabejingų vienas kitam, emocijos, patirtos itin intymiomis akimirkomis. O dar tos prisegtos nuotraukos... Siaubas, įslinkęs Juanos vidun, apsigyveno ilgam... „Dieve, apsaugok net pikčiausią priešę nuo šito, jei tik tokia jos gyveniman kada nors užklys“.
Ką daryti su savo gyvenimu, su vaikų gyvenimais – ji nežinojo. Neįsivaizdavo, ką daryti su taip nelauktai išplaukusiomis naujienomis, taip labai netikėtomis... Anksčiau, iškilus nors menkiausiam klausimui, tardavosi su Aleksandru. Dabar viskas pasikeitė. Jų gyvenimas skilo perpus – jų nebėra ir nebebus jau niekad.
Gal gerai, kad Aleksandras pirmąjį vakarą negrįžo į namus – tada ji galėjo pasielgti ir ne teisiškai... Praslinkus parai, kai rauda atėmė visas moters jėgas, susitikimas tapo tarsi įmanomas, - net nuteistam mirti žmogžudžiui, suteikiamas paskutinis žodis. O melas – juk ne žudymas? Ar tikrai? Juk melu žudoma siela – ir meluojančio, ir to žmogaus, kuriam meluota, kuris prarado tikėjimą savo artimu, pagaliau ir savimi...
Kad ir kaip Juana bijojo šito susitikimo, jis įvyko.... Ji, kaip įprasta, buvo pagaminusi vakarienę ir tuo metu sėdėjo su vaikais prie stalo. Gerai, kad dėl išgyvenimų dingus apetitui, tuo metu nevalgė, nes tikrai būtų užspringusi. Vaikai džiūgaudami puolė prie tėčio, kuris, kaip visada, kai rasdavo laiko šeimai, pažėrė jiems spalvotų maišelių su saldumynais ir dovanomis. Išbučiavęs vaikus, ketino pasisveikinti ir su Juana, tik žmona jį sustabdė ištiesdama ranką. Aleksandrą smarkiai nustebino šiaip jau visada švelnios žmonos ryžtingas ir ledinis žvilgsnis bei pakeltas į jį delnas, reiškiantis „stop“. Juanai labai daug jėgų prireikė, kol galėjo palydėti vaikus į jų miegamuosius, kol, lyg nieko nebūtų nutikę, kaip kas vakarą, masažuodama Gerdai pilvuką dainavo lopšinę, o paskui Kajui skaitė jo mylimiausią knygutę. Kai jos mažyliai ramūs paniro į vaikiškus sapnus, virpantį savo kūną ir visus išbalansuotus organus moteris nešte nešė į svetainę, kur jos turbūt laukė sutuoktinis. Aleksandras gurkšnojo raudoną vyną ir ramiai suposi krėsle, stovinčiame prie spragsinčio židinio.
Į, rodos, paprastą Juanos klausimą „Ar seniai?“, vyras atsakė klausimu „Apie ką tu, mieloji?“. Juanai staiga taip pagailo savo gyvenimo, kuriame, lyg aktorė, tik atliko žmonos vaidmenį..., pagailo savęs, kaip dar jaunos moters – išduotos ir sugniuždytos... ir neišpildžiusi sau duotos priesaikos neparodyti vyrui savo silpnumo – skausmo ir ašarų, kaip įmanoma tyliau, savo jausmus „padėjo ant stalo“, ant kurio jau stovėjo jai paruošta raudono vyno taurė.
„Tu – ne karalaitis, tu – tik vienas iš nykštukų, kurie tik vizualiai myli Snieguolę...“, užbaigė ji, tarsi atsakydama į visus savo širdyje dar buvusius klausimus.
Aleksandras kalbėjo ilgai, tik Juana, rodėsi, jo negirdėjo... Išskleisdama, lyg žiedą, savo skausmą, Juana išvydo kelią, kuriuo keliaus. Ji grįš namo, į miestą, kur jos gyvenimo pradžia. Ten galės priglusti prie mamos peties, galės pasidalinti su seserimi moteriškomis paslaptimis, o gal vėliau, jei dar jų bus, - ir svajonėmis..., ten galės išlieti skausmą jūrai, kuri niekam nepapasakos, neapšnekės, o, svarbiausia, nesigailės...
...Jie išsituokė be jokių pykčių. Aleksandras bandė užglaistyti moralinę žalą buvusiai žmonai pervesdamas nemenką sumą pinigų. Dalis sumos išnyko, kad įsikurtų labai jaukiame butuke, kurį, prieš įsikeliant, Juana įsirengė pagal savo nepriekaištingą skonį. Kiti pinigai, liudiję jos – „Snieguolės“ - ir ją supusių „nykštukų“ gyvenimą, liko nenuspėjamam rytojui...“
(bus daugiau)
Su meile, Vida Meilė
