„Aš gyvenu, kur šviečia saulė, Tu gyveni su mėnuliu...“
„Juana žvelgė pro langą... Ji ką tik išlydėjo būsimą nuotaką, kuri jau šiandien išgirs jai duodamą pažadą savojo mylimojo...
...Moteris veidrodžio atspindy tarsi išvydo save – dar visai jaunutę su drovia šypsena veide ir liepsnojančiu nuostabiu jausmu širdyje. Tai buvo metas, kai ji, kaip ir kiekviena tokio amžiaus mergina, turėjo labai daug gražių svajonių ir dauguma jų buvo atklydusios iš pasakų.
Juaną nuo mažens namuose pravardžiuodavo „Snieguole“ – gal, kad jos smulkutis kūnas priminė gležną pavasarinės gėlės daigelį, galbūt šią pravardę įtakojo Joanos labai šviesi oda, o gal dėl to kalta jos plaukų spalva - spindinčio sniego ir rytmetinio rūko kokteilis. Mergina taip priprato prie šio naujojo vardo, kad dažnai ir pati prisistatydavo kitiems. Tokiu vardu pasivadino ir kai susipažino su Aleksandru - savo būsimu vyru – „Karalaitis Tu ar vienas iš dvylikos nykštukų?“ – juokėsi ji tada...
...Sutuoktuvių ceremonijos Juana laukė lyg kokio stebuklo. Tik tada, kai jie prisieks vienas kitam, kai jis visų akivaizdoje ją pabučiuos įrodydamas savo tikrąją meilę jai, ji pradės gyventi. Ir ta gyvenimo pradžia bus ypatinga, nes būtent tą dieną ji padovanos save – savo skaistybę. Ji taps moterimi – Jo moterimi amžiams.
Juana, žengdama šalia mylimojo link altoriaus, gėrė sklandančius gėlių kvapus aplinkui ir bandė įsiminti švelnius vargonų muzikos garsus, lydėjusius ją į tą šventą akimirką. Tačiau viskas baigėsi pernelyg greitai. Jai kažkodėl neleido sakyti savo parengtos priesaikos. Aleksandras net nepasisiūlė, nors Juana žinojo, kad tam ruošėsi ir jis. Abu mašinaliai pakartojo kunigo tariamus pasižadėjimo žodžius, ištiesė rankas, kad kunigas užmautų jiems žiedus, paskelbus teisėtais vyru ir žmona, nedrąsiai palietė vienas kito lūpas...
...Ji ištekėjo už mylimo, jautė, kad ir Aleksandras jaučia jai šiltus jausmus, tad kodėl jų namuose tvyro slogi įtampa? Na, gal ne visiems pasiekiama ta laimės viršūnė meilės guolyje? Aleksandras apie tai kalba nenoriai, tik kaskart vis labiau niaukiasi... Juanos manymu, problema slypi Aleksandro darbe – jis toks užimtas – kas vakarą grįžta vis vėliau ir vėliau... Dažnai net negrįžta. Kaip žmogus begali atsipalaiduoti, kai tiek daug dirba...
...Kai po jų bendrus namus, tiksliau po didžiulį dviejų aukštų namą pačiame Vilniaus centre, lakstė du jų nuostabūs vaikai – penkerių metų sūnus Kajus ir dvejų metukų dukra Gerda – Juana jau buvo patikėjusi savo kalte. Ji nėra tokia moteris, kuri trauktų vyrus. Aleksandrui nieko negalėjai „prikišti“ (priekaištauti): jis rūpinasi, kad šeima gyventų prabangiai, suranda laiko išvykoms, kad pabūtų visi kartu, tik jis nelaukia vakarų... negeidžia jos. Tiesa, nelabai kuo galima kaltinti ir Juaną. Ji neuždirba daug pinigų, tačiau turi hobį, kuris išsilaiko pats save - ji gražina moteris. Be viso šito, ji puikiai atlieka mamos, namų ekonomės ir kitas pareigas: veža vaikus į darželius, būrelius, pati tvarko namus ir ruošia maistą šeimai, rūpinasi ūkiniais reikalais, kurių, turint namą, apstu... mokosi... Ji jau galėtų pati skaityti paskaitas apie šeimos santykius, mat lankėsi visur, kur tik buvo diskutuojama apie meilės meną, apie partnerių santykius, apie šeimos laimę ir panašiai. Deja, jos pastangos kaskart nueidavo niekais...
...Ji nenorėjo nei girdėti, nei tuo labiau tikėti paskalomis ar draugių ir pažįstamų numestomis užuominomis apie Aleksandro pomėgius. Taip, vyras grįždavo retai į jau senokai įmantriai įrengtą jų pilį. Tačiau grįžęs visada būdavo malonus ir su ja, ir su vaikais. O jo dažnos komandiruotės tik įrodė, koks jis nepakeičiamas darbe.
...O, kad nebūtų taip skubėjęs ir palikęs kompiuterį namie... O, kad jis viską būtų paneigęs... O, kad Aleksandro iš vis nebūtų sutikusi...
...Aleksandras paskambino į namus ir paprašė savo žmonos mažytės paslaugos: skubiai persiųsti dokumentą, kuris išsaugotas jo naujajame nešiojamame kompiuteryje. Juana domėjosi viskuo, išskyrus virtualų pasaulį, tad šis vyro prašymas jai buvo nemenka užduotis. Ji privalėjo padėti. Gal bent šį vakarą grįš vakarienės. Juk taip ji ilgisi jo...
Dokumento teko ieškoti ilgokai – teko atidarinėti visus aplankus ir skaityti visus užrašus. Kiek džiugesio buvo, kai pagaliau surado. Tada mokėsi išsiųsti elektroninį laišką – kažkam turbūt labai juokinga, kad to reikia mokytis.
Pagaliau, įveikusi visas naujas kliūtis, ji atliko užduotį. Staiga įkrito naujas laiškas. Juana pamanė, kad gal Aleksandras parašė jai atsakymą ir paspaudė ant laiško...
O, kad ji nebūtų išmokusi...“
(bus daugiau)
Su meile, Vida Meilė
