Priklausau lietuviams, kurie atvažiavo į Ameriką prieš beveik 20 metų. Šiandien stebiu užaugusius ir jau ar beveik savarankiškai gyvenančius mūsų vaikus. Kai kurie gimę čia, kai kurie atvažiavę į Ameriką dar vaikai, jie ir panašūs, ir tuo pačiu skiriasi nuo mūsų, iš Lietuvos kilusių tėvų. Įdomūs, drąsūs, tikslų siekiantys jauni žmonės, kurie vadina save lietuviais, nors angliškai dažnai kalba geriau nei gimtąja kalba. Jaunimas, kuris nelaiko savęs amerikiečiais, bet ir pilnai nepritampa prie lietuviškai mąstančios ir gyvenančios savo tėvų kartos.
Pastebėjau, kad šie žmonės, atėję pas psichoterapeutą dėl įvairių rūpesčių – santykių problemų, tėvų spaudimo, streso, depresijos, nerimo priepuolių, turi įdomią pasikartojančią savybę – perfekcionizmą.
Perfekcionizmas, paprasčiau tariant, yra noras buti geriausiu. Tai reikalavimų sau kartelė, kurią pasiekus jautiesi patenkintas savim. Problema ta, kad perfekcionisto kartelė yra iškelta taip aukštai, kad praktiškai tampa nepasiekiama. Kadangi perfekcionistas to sąmoningai nesuvokia, jis išgyvena nuolatinį vidinį nerimą, jį drasko vidiniai konfliktai ir jausmas, kad tai, ką ir kaip jis daro, yra nepakankama. Iš esmės, perfekcionisto savivertė labai gležna ir priklausoma nuo aplinkinių vertinimo: jis nuolat lygina save su kitais ir vis randa sričių, kuriose galėtų pasitempti, pagerinti, ar padaryti daugiau. Kai šis siekis viską daryti tobulai tampa patologišku, žmogus praranda gebėjimą racionaliai vertinti save ir situaciją. Atsitinka net taip, kad perfekcionistas nesugeba užbaigti ką pradėjęs, nes vis nori gerinti, taisyti, o kiekviena idėja turi būti smulkmeniškai išprotauta ir pertikrinta. Perfekcionistai taip pat yra linkę į neigimą, jie nėra lankstūs, lengvai priimantys pasikeitimus. Jie jautriai reaguoja į kritiką, kadangi jų susikurtas savo paties įvaizdis yra gan rigidiškas, t.y. nepaslankus.
Štai viena septyniolikmetė klientė, pavadinkim ją Inesa, atėjusi į terapiją pasakojo jaučianti nuolatinį nuovargį ir nepaaiškinamą vidinę tuštumą ir suirzimą. Ji - abiturientė, mokosi AP (advanced placement) klasėse, o po pamokų žaidžia tinklinį ir redaguoja mokyklos laikraštį. Šeštadieniais dar dirba - prižiūri mažus vaikus. Man tai atrodo įspūdinga: jaunas žmogus sugeba aprėpti tiek daug! Bet į mano komentarą, kad ji gyvena aktyviai ir sugeba ne tik pakelti toki krūvį, bet daryti tai kokybiškai, ji tik liūdnai šypteli. Tai nieko nereiškia. Nuo to ji nesijaučia laimingesne. Tarp draugų Inesa jaučiasi nevykėle, nes, jos manymu, jie gyvena daug geriau ir pasiekė daugiau. Su tėvais ji nuolat barasi, nes šie vis dėl ko nors priekaištauja ir jos nesupranta. Vaikino neturi, nes yra nepakankamai graži ir įdomi. Tiesa, ir vaikinai aplink tik „looseriai“ arba tokie, kurie jai nepasiekiami. Sakau merginai, kad, rodos, ji nejaučianti gyvenimo skonio. Ji sutinka ir pripažįsta, kad bet kokia sėkmė jai atrodo nepakankama, o nesėkmė išvis paralyžiuoja. Tai tęsiasi jau keli mėnesiai. Pastaruoju metu būsena pasiekė kritinį lygį – Inesos pažymiai suprastėjo iki C ir D, bet ji negalinti to pasakyti tėvams, nes jie ją „užgraužtų“. Inesai trūksta energijos paprasčiausiai nugyventi dieną, ji jaučiasi nelaiminga ir vieniša, o lova tapo jos „geriausia drauge“.
Tad kas gi atsitiko? Kodėl maksimalistė, atsakinga, darbšti ir gabi mergina susirgo depresija?
Atsakymo ieškome žvelgdami į situaciją kompleksiškai, t.y. iš kelių perspektyvų. Viena jų - tai Inesos asmenybės savybės, vertybės, įsitikinimai, kuriais ji šiandien vadovaujasi gyvenime. Šie pradėjo formuotis ankstyvoje vaikystėje, stebint savo šeimą, tėvų elgesį, jų bendravimą ir gyvenimo būdą. Inesa sako, jog jos tėvai darbštūs, užsispyrę, tikslo siekiantys ir sunkaus darbo nebijantys žmonės. Jie turi savo verslą, šeima gyvena gražiame name ir važinėja brangiais automobiliais, dažnai keliauja atostogauti ir ilsėtis. Tiesa, šie pasiekimai turi savo kainą. Tėvai dirba ilgas darbo valandas ir yra nuolat pervargę ir įsitempę. Jie dažnai barasi tarpusavy ir mažai domisi Inesos gyvenimu. Šeimoje kalbama įvairiomis temomis, bet niekada apie asmeninius jausmus, vidinius išgyvenimus. Klausiu, ar mergina pati bandė pasidalinti savo baimėmis, abejonėmis, nesėkmėmis. Kitaip tariant, bandau sužinoti, ar ji jaučiasi saugi ir pakankamai mylima, kad nebijotų pasirodyti pažeidžiama savo artimiesiems. Inesa atsako, kad namuose nėra tradicijos „rodyti savo silpnybės“ ir tokie pokalbiai greičiausiai baigtųsi pamokymais susiimti ir susitvarkyti, tad jų nė neverta pradėti.
Panašiai Inesa jaučiasi mokykloje ir tarp draugų. Ji vengia atvirauti, nes žino, kad tai nesaugu. Todėl stengiasi būti „kieta“, ir neatsilikti nuo kitu. Ji sako, kad ore tvyro nuolatinė konkurencija, nors garsiai apie tai nekalbama. Beje, nors ir užaugusi Amerikoje nuo mažų dienų, ir turi nemažai draugų tarp amerikiečių, Inesa vis vien nesijaučia visiškai laisva, ją varžo jos pačios „kitoniškumas“.
Taigi, viena pagrindinių depresijos priežasčių yra susikaupęs nerimas, užspaustos baimės, abejonės ir iš to kylantis neadekvatus savęs vertinimas. Mergina įtikėjus, kad tik būdama pirma ir geriausia ji turės tvirtą statusą tarp kitų ir bus gerbiama bei lygiavertiškai priimta. Sutelkusi dėmesį į pasiekimus ir rezultatus, ji prarado gebėjimą džiaugtis mažais dalykais ir pačiu gyvenimu. Manydama, kad klaidos gyvenime neleistinos, Inesa nusprendė, kad jos turi būti slepiamos, nes gali ne tik smarkiai pakenkti reputacijai, bet ir būti pražūtingos. Toks spalvų sutirštinimas, kai lūkesčiai susidūrę su realybe nepasiteisina, kelia didelį vidinį konfliktą ir skausmą. Nesulaukus paramos ir palaikymo iš aplinkos, o ypač - artimiausių žmonių, asmeniškai nedirbdama su problema, nekeisdama įsigalėjusių įsitikinimų ir elgesio, Inesa rizikuoja susirgti rimčiau. Kyla grėsmė išsivystyti papildomiems elgesio ir psichikos sutrikimams, tokiems kaip panikos atakos, kūno dismorfinis sutrikimas, obsesinis kompulsinis sutrikimas ir pan.
Dirbant su Inesa, mes analizuojame jos norus ir siekius, atskirdamos realistinius nuo neįgyvendinamų. Taip pat mokomės gyvenimo praktikoje pritaikyti principą „go with the flow“, ir neeikvoti energijos tam, kas nuo tavęs nepriklauso, bei prisiimti atsakomybę ir riziką keičiant dalykus ten, kur tai įmanoma ir būtina. Išmokti sakyti „ne“ sau ir kitiems taip pat yra naujas, rizikingas, bet būtinas įgūdis norint sustiprinti pasitikėjimą savimi ir pasiekti vidinę pusiausvyrą.
Kadangi šiandieninė psichoterapija glaudžiai pinasi su dvasinėmis praktikomis, ji siūlo praktikuoti meditaciją, relaksaciją bei jogą. Šios technikos padeda ugdyti kantrybę, valią, asmeninį įžvalgumą ir atidą sau (mindfulness). Dvasinės praktikos būtinos siekiant gilumos ir ieškant egzistencinės prasmės gyvenime.
Emocinės inteligencijos vystymas, savo minčių, emocijų, elgesio stebėjimas, analizavimas ir jausmų žodyno plėtimas („aš jaučiu tau pyktį“, „kai tu tai sakai, aš jaučiuosi sutrikusi“ ir pan.), padeda aiškiau įvardinti savo išgyvenimus, padeda kitam suprasti, kas vyksta tavo viduje, ir tuo pačiu geriau suprasti savo paties asmenybės poliariškumus, priimti atmestas, ar į pasąmonę nustumtas savo asmenybės dalis.
Dirbant su perfekcionizmu, ar bet kokio pobūdžio psichologinėmis problemomis, reikia kantrybės, laiko, motyvacijos, o kartais ir šeimos įtraukimo į terapiją. Tai procesas, kuris dažnai yra skaudus ir nemalonus, tačiau geri rezultatai įmanomi. Lygiai taip, kaip keičiame mitybą, gyvenimo būdą, galime keisti arba koreguoti savo įprastinį mąstymą ir išmokti naujų elgesio formų. Tai padeda pažvelgti į save ir pasaulį iš kitos, sveikesnės ir brandesnės perspektyvos.
Laima Zavistauskas MS, LCPC /Licensed Clinical Psychotherapist
