Mintį, kad A. Smetona pabėgo, mums įkalė sovietmetis
Mintį, kad Antanas Smetona pabėgo iš Lietuvos, net du kartus pakišo opozicija, o galiausiai šį teiginį saviems tikslams puikiausiai išnaudojo sovietinė valdžia, LRT RADIJUI sako istorikas Algimantas Kasparavičius. Anot jo, dešimtmečius trukusi Lietuvos okupacija šią minį taip gerai įkalė žmonėms į galvas, kad tuo spekuliuojama iki šiol, nors istoriniai faktai rodo ką kita.

Keliautojas T. Jeršovas: „Alpinizmas – tai ne gulėjimas po palme“
Meilę kalnams turi nemaža dalis mėgstančių keliauti. Tačiau degančiu tokia ypatinga aistra kaip keliautojas Tadas Jeršovas – vienetai. Kiek kartų užkopta į aukščiausias pasaulio viršukalnes, alpinistui dviejų rankų pirštų suskaičiuoti nebepakanka. Vyras atskleidė, iš kur atsirado aistra kalnams bei pasidalino patarimais, norintiems užkopti į savo pirmąsias viršukalnes.

800 kilometrų pėsčiomis įveikusios seserys: „Tai tapo didžiuliu fiziniu ir psichologiniu iššūkiu“
Kelionės – vienas iš būdų pabėgti nuo slegiančios rutinos. Tuo nedvejodamos, seserys Edita ir Jurgita Čepulytės suplanavo kasmetinę kelionę kartu, tik šįkart pasiryžo neeilinei avantiūrai – seserys leidosi į 800 kilometrų piligriminį kelią. Daugiau išbandymų nei malonumų atnešęs piligriminis žygis medicinos mokslų studentei ir žurnalistei leido ne tik pamatyti savo galimybių ribas, bet dar ir padėti kitiems.

Architektas L. Rekevičius – apie chaotišką Vilnių
„Chaotiškumas yra Vilniaus tapatybės ženklas“, – neabejoja architektas, įmonės „Aketuri Architektai“ įkūrėjas, sostinės senamiesčio specialistas bei Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) absolventas Lukas Rekevičius, pastebėjęs, jog ir šiuo metu skambantys nesutarimai dėl įvairių pastatų statybų nėra naujiena, nes Vilnius taip gyvena jau gerus 500 metų. Su L. Rekevičiumi kalbamės apie polinkį į architektūrinį ir gyvenimišką fasadiškumą, naująsias miestiečių „bažnyčias“,  „davatkišką“ požiūrį ir Vilniaus identiteto paieškas. - Koks yra jūsų santykis su Vilniaus miestu? Ar galėtumėte nusakyti Vilniaus tapatybę – tokią, kokia ji yra dabar? - Esu labiau Vilniaus senamiesčio specialistas, daugiausiai dirbu šioje miesto dalyje, apie tai rašiau savo mokslinius darbus, todėl kalbėti ir Vilniaus identitetą brėžti galėčiau per senamiesčio prizmę. Visi sako, kad Vilnius yra barokinis miestas. Visgi toks jis yra savo veidu ir fasadu, o jo esmė yra gotikinis miestas. Fasadiškumas – rytų europiečių tapatybė, kai tau svarbu, kaip atrodai, bet turbūt nelabai įdomu, kaip gyveni. Miestams galioja tas pats. XVII amžiuje Europos miestus pradėjo rekonstruoti, iš gotikinių padarė barokiniais (pavyzdys – Roma, kur pertvarkytas ir miesto planas, atsirado barokinės vistos), bet Vilniaus miesto esmė, struktūra juk nepasikeitė – esminis, planinis momentas. Kitas svarbus identiteto dėmuo yra tai, kad Vilnius yra „ant ribos“ tarp rytų ir vakarų, miestas kultūriniame pasienyje. Žiūrint konfesijų prasme, Vilniuje visuomet pusė bažnyčių buvo katalikiškos, kita pusė – provoslaviškos arba liuteroniškos, suolininkų teismų sudėtis taip pat buvo per pusę iš katalikų bei stačiatikių. Pirmieji krikščioniški Vilniaus kankiniai Jonas, Aloyzas ir Eustachijus, gulintys Šv. Dvasios cerkvėje, yra lietuviai, bet stačiatikiai pagal konfesiją. Taigi, Vilniuje viskas yra persimaišę. Kalbant apie tapatumą, Vilniaus senamiestyje yra tam tikras chaotiškumas, kuris taip pat yra jo tapatybės ženklas. Tai pasakytina ne tik apie privačius namelius senamiestyje, bet ir apie bažnyčias – tas irgi yra akivaizdu. Geras pavyzdys yra Šv. Onos bažnyčia, stovinti tiesiai priešais pagrindinį Bernardinų bažnyčios fasadą. Kaip šiandien būtų vertinama, jei priešais pagrindinį Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro fasadą pastatytų kitą pastatą? Sakytume – vandalizmas. Tais laikais toks sprendimas buvo padarytas labai pragmatiškai. Pasak legendos, kunigaikštis turėjo žmoną stačiatikę, kuri eidavo į šalia esančią cerkvę. Visgi jis norėjo, kad žmona atsiverstų į katalikybę, todėl pakeliui pastatė žymiai gražesnę katalikų bažnyčią. Toks pragmatiškas atsainumas, kurį dabar vertiname kaip labai įdomų kompleksą, yra atsiradęs pakankamai vandališko sprendimo būdu. Šiuo metu seku miestiečių ir statytojų ginčus, kurių tikrai netrūksta. Iš tikrųjų tokios chaotiškos statybos yra Vilniaus tapatybė jau kokius penkis šimtus metų, ir siekis konservuoti esamą status quo, kelia grėsmę pavirsti miestu muziejumi, koks yra Venecija. Vilniaus identitetas taip pat turi rytietiško miesto elementų. Senuose planuose senasis Žydų geto kvartalas – Stiklių, Domininkonų, Gaono, Žydų ir kitos gatvės – dėl kažkokių priežasčių neturėjo aiškių tarpų tarp namų. Patekęs į šio kvartalo labirintą, galėjai išeiti visai į kitą gatvę. Dabar galime tik įsivaizduoti, bet, manau, kad tai turėtų priminti rytietišką miestą, sakykime, Stambulą. - Neabejojama, jog architektūra turi įtakos formuoti tiek miesto įvaizdį, tiek žmonių gyvenimo būdą. Kas, jūsų nuomone, formuoja miestą? Koks gyvenimo būdas miestiečiams diktuojamas Vilniuje? - Čia yra dvi temos, kurias abi noriu paliesti. Galia senamiestyje nuolat buvo demonstruojama statant bažnyčias. Tai buvo vienintelis pastatas, kuriam buvo leista išsišokti, kuris galėjo nederėti prie konteksto. Jis galėjo stovėti vidury aikštės, būti aukštesnis, platesnis ir t.t. Pastatas, galintis išsišokti iš konteksto, yra galios demonstravimo būdas. Dabar ši paradigma yra pasikeitusi – mes tokią privilegiją suteikiame kitiems pastatams. Šiais laikais teatrui leidžiame būti egoistu, kaip, pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Miestiečiai nori ir leidžia jau ir kitiems pastatams tapti naujosiomis bažnyčiomis. Net ir dangoraižių atsiradimas visai šalia Vilniaus centro byloja tą pati – verslas yra naujas interesas, kuris tam tikra prasme yra šiuolaikinė religija. Neseniai turėjau diskusiją apie tai, ar Vilnius yra geras miestas gyventi. Taip, jis toks yra, bet kam? Geras miestas auginti vaikus, daug žalių erdvių, viskas pasiekiama dviračiu, nereikia mašinos – toks ir yra miestiečių lūkestis bei noras, kad jis toks ir liktų. Kokiame nors Niujorke svarbiausias lūkestis yra saviraiška. Žmonės ten nesitiki patogaus gyvenimo, bet tikisi rasti auditoriją bet kam, ką jie daro. Keistuoliai, teatralai, šokėjai ir pan. – išraiška yra svarbiausias jų lūkestis, paliekantis gyvenimo kokybę antrajame plane. Taigi, viskas yra susiję su tuo, kokį lūkestį turi miestiečiai, būtent apie tai reikia diskutuoti. Galbūt daliai miestiečių, netgi ekonomikai būtų geriau, jei Vilnius taptų miestu saviraiškai, o patogumas nueitų į antrąjį planą. Galbūt. - Su kokiais didžiausiais iššūkiais, problemomis susiduriame Vilniuje? - Manau, miesto tapatybės paieškos ir yra didžiausias iššūkis. Vilniaus mieste gyvena ne tie žmonės, kurie jį pastatė iki Antrojo pasaulinio karo – statytojai jo metu buvo sunaikinti arba ištremti. Į Vilnių atsikėlė gyventi žmonės iš provincijos, kurie jį atranda iš naujo. Jie nežino, kas jis per gyvūnas, bando jame įvedinėti tvarką ir visi – savą. Vieni rėkia, kad turėsime daryti taip, kaip darė protėviai, ir nebus jokių naujų pastatų, kiti sako, kad kaip tik reikia modernumo apraiškų. Neturime tradicijos, kaip suvokti savo miestą. Problema, jog nėra sutarimo, o, jam nesant, atsiranda labai daug draskymosi. To puikus pavyzdys yra „Misionierių sodų“ daugiabučių statyba. Iš vienos pusės jis yra pristatomas kaip labai korupcinis projektas (nes ten buvo kažkokia istorija su bandymu papirkti), bet, kita vertus, vėliau jis yra padarytas bene pačiu skaidriausiu būdu: yra visi įmanomi teritorijų planavimo dokumentai, viskas nuosekliai daroma dešimt metų, konkursas buvo visiškai viešas, vertino normali komisija, o ir architektūrinis rezultatas yra geras. Ir tik tada, kai visa tai įvyksta, pradedama diskusija. Taigi, tas draskymasis yra didžiausia Vilniaus problema: tiek investuotojų noras „prasistumti“ tyliai su dideliu projektu, tiek saugotojų noras užsipulti bet ką, kas nėra padaryta „senamiestiškai“. Juk, jei suprojektuojamas didesnis langas – apšaukia stiklainiu, panaudota metalo – išvadina stiklo ir metalo monstru ir t.t. Visuose paveldosaugos konvencijose yra parašyta, kad tai, kas nauja, turi būti nauja, ir aiškiai skirtis nuo to, kas yra sena – stebėtojas neturi būti apgaudinėjamas. Pastatas turi atspindėti savo laikmetį, jo vertybes ir ideologijas. Matyt, žingsnis po žingsnio, ir mums pavyktų susitarti šiuo klausimu. - Jei, kaip teigiate, architektūra atliepia laikmetį ir vertybes, kaip galėtumėte vertinti Vilniaus pokyčius per pastaruosius, sakykime, 10–15 metų? - Per pastaruosius penkiolika metų susiformavo naujasis miesto centras – tai yra esminis urbanistinis pokytis. Atsirado Konstitucijos prospektas su visais savivaldos ir verslo pastatais, daug kas ten persikėlė iš senamiesčio. Senamiestyje atsirandantys nauji pastatai miesto struktūros, audinio nekeičia, nes jie yra statomi tuščiose vietose, kur, sakykime, per antrąjį pasaulinį karą buvo subombarduotas seniau stovėjęs pastatas. Aš manau, kad, netgi kalbant apie Misionierių statybas, kuomet sovietinį pastatą keičia šiuolaikinis, tai nėra esminis urbanistinis pokytis. Šiuo metu svarstoma, kad iš senamiesčio išsikeltų visos ministerijos, kalėjimas, taigi, Gedimino prospektas turėtų pavirsti į kažką kitą – tai inspiruotų pokyčius. - Kokių šalių požiūrį į miesto architektūrą bei urbanistiką būtų galima taikyti ir Vilniuje? - Man labiausiai imponuoja olandiškas požiūris, kuris yra labai pragmatiškas. Nėra to „davatkiško“ paveldo saugojimo – kas yra vertinga, tas yra vertinga, kas ne – tas ne. Vien dėl to, kad ten yra senas mūras, nereiškia, jog ten yra vertė. Juk pastaroji susideda iš daugelio segmentų. - Kokią Vilniaus viziją matote? - Aš įsivaizduoju, kad Vilnius ir toliau turi likti geras miestas gyventi, abejoju, ar jis gali pasidaryti, sakykime, technologijų centras, nes esame pakankamai konservatyvūs, per daug žmonių gyvena Vilniuje, kurie nieko apie jį nesupranta, o, kadangi nesupranta, yra nelinkę jo keisti. Geriausia būtų, kad Vilnius įgytų kuo geresnes sąlygas susisiekti oru transportu su tais taškais, kurie pirmauja dominančiose srityse. Manau, kūrybinės industrijos galėtų būti Vilniaus arkliukas, į kurias galima orientuotis. Parengė Eglė Kirliauskaitė

Juanas Ignacio Fourmentas Kalvelis: „Lietuviškai veiklai – daugiau kaip pusė gyvenimo“
Lietuviškai veiklai Argentinos lietuvis Juanas Ignacio Fourmentas Kalvelis atidavė daugiau kaip pusę savo gyvenimo – 23 metus. Ši veikla itin suaktyvėjo išmokus lietuvių kalbą, 2005-aisiais metais, grįžus į Argentiną po dešimties mėnesių, praleistų Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje. Nors lietuvis buvo tik jo senelis, Juanas Ignacio Fourmentas Kalvelis jaučiasi lietuviu ir įvardina tai kaip pasaulio lietuvių palikuonių pareigą. „Mane visi vadina Jonu“, – mėgina padėti Argentinos lietuvis, kai žurnalistas laužydamas liežuvį bando ištarti ilgą jo vardą. Žinoma, aiškiai ištarti pasiseka tik pačią pabaigą – lietuvišką pavardę Kalvelis. Jonas Kalvelis (Juan Ignacio Fourment Kalvelis) – jau daugiau kaip pusę metų vadovauja Argentinos Lietuvių Bendruomenei. Pirmininko pareigas einantį lietuviško kraujo turintį argentinietį, tiesiog 100 proc. atsidavusį lietuviškai veiklai, žino ir pažįsta visi pasaulio lietuviai. Daugelis jį pažįsta kaip Argentinos Lietuvių Jaunimo Sąjungos pirmininką, kaip Pietų Amerikos lietuviams atstovavusį Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos narį. O labiausiai – kaip nepailstantį šokėją. - Papasakokite apie Argentinos lietuvius. Kiek jų esama? Kas sudaro šioje šalyje veikiančią lietuvių bendruomenę? - Per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus į Argentiną atvyko apie 35 tūkstančius lietuvių. Sakyčiau, kad dipukų karta čia nepasiliko, toliau ieškojo savo namų pasaulyje. Argentinoje liko dar senesnės kartos lietuviai. Ambasados duomenimis, Argentinoje yra apie 200 000 lietuvių palikuonių. Tų, kurie aktyviai dalyvauja lietuviškoje veikloje – 800–1000. Pats priklausau „Nemuno“ lietuvių draugijai, kuriai yra jau 109 metai. Kita „Lietuvių sąjunga“ gyvuoja jau 105 metus, „Lietuvių centras“ – 92 metus, lietuvių draugijai „Mindaugas“ – 87-eri, dar yra „Aušros vartų parapija“. Taip pat Argentinoje veikia 12 lietuvių tautinių šokių kolektyvų, vienas choras. Tai ir yra Argentinos lietuvių bendruomenė. Žinoma, šokių kolektyvų yra tiek daug todėl, kad kiekviena draugija turi savo šokių kolektyvą. 200 lietuvių ateina į vieną draugiją, 200 – į kitą. Taip ir pasiskirsto. Gerai yra tai, kad kiekviena draugija turi savo patalpas, savo valdybą, savo statutą ir yra nepriklausoma. Sostinėje Buenos Airėse yra „Lietuvių centras“, priemiestyje – „Susivienjimas“. - O Jūs pats? Kuo dar, be pirmininkavimo Bendruomenei, užsiimate? - Aš, kaip Argentinos lietuvis, jau penkiolika metų esu eteryje – vedu lietuviško radijo valandėlę „Lietuvos aidai“. Dar esu 47-erius metus gyvuojančio lietuviškų tautinių šokių kolektyvo „Nemunas“ vadovas ir šokėjas. Man labai patinka ne tik šokti, bet ir vadovauti jam. Juo labiau, kad mano tėvai susipažino „Nemuno“ kolektyve. Mano tėtis dirbo su lietuviais Argentinoje. Kadangi tuo metu „Nemune“ trūko šokėjų, mano tėtis pradėjo jame šokti ir įsijungė į jo gretas. Tai buvo mūsų šeimos pradžia. Kaip ir mano. Aš taip pat susipažinau su savo žmona „Nemuno“ šokių kolektyve. Mano dukrytei šiuo metu yra treji metai ir ji jau taip pat šoka lietuvių tautinių šokių vaikų kolektyve Argentinoje. Šokis – mums labai svarbus ir tai yra viena pagrindinių lietuviškų veiklų Argentinoje. - Kaip atsidūrėte Vasario 16-osios gimnazijoje Hiutenfelde, Vokietijoje? Kokius įspūdžius, patirtis atsivežėte į Argentiną? - Nors šeimoje mes nekalbėjome lietuviškai, norėjau išmokti lietuvių kalbą, buvau (ir esu) labai smalsus ir prieš 14 metų (2004 m.), gavęs stipendiją iš Lietuvių Fondo, atvykau mokytis į Vokietiją, Vasario 16-osios gimnaziją, kur būdamas tarp lietuvių per 10 mėnesių išmokau lietuvių kalbą. Tuo metu buvau vienintelis moksleivis iš Pietų Amerikos ir pirmas iš mūsų bendruomenės, kuris nemokėjo kalbėti angliškai, vokiškai ar lietuviškai, todėl pradžioje pasitelkiau gestų kalbą. Išties labai susiėmiau ir intensyviai mokiausi. Iš Vasario 16-osios gimnazijos ir mane supusių žmonių pasiėmiau labai daug – lietuvių kalbą, tautinę kultūrą (šokius, dainas), papročius. Man gimnazija – labai miela, labai brangi vieta. Esu dėkingas tuometiniam gimnazijos direktoriui Andriui Šmitui, kuris man labai padėjo. Visuomet prisimenu šią vietą su šypsena veide. Vasario 16-osios gimnazija visuomet buvo ir bus lietuvių židinys. Ji buvo lietuvių sostinė Europoje. Labai svarbu išlaikyti šią švietimo įstaigą, kad Europos lietuviai, ir ne tik, galėtų ją lankyti ir semtis lietuviškos kultūros, švietimo. - Tačiau situacija keičiasi ir šiuo metu Argentinos lietuvių jaunimas mokytis vyksta tiesiai į Lietuvą. - Išties tuo metu buvo tokia situacija, kad Brazilijos, Urugvajaus, Argentinos lietuviai, paprastai finansuojami Lietuvių Fondo Čikagoje, mokytis vykdavo į Vasario 16-osios gimnaziją Hiutenfelde. Šiuo metu situacija keičiasi. Dabar Argentinos lietuvius siunčiam tiesiai į Lietuvą – raginame rinktis studijas Vilniaus, Kauno universitetuose semestrui arba net dviem. Tam jau kurį laiką yra labai daug galimybių. Šią idėją labai remia LR švietimo ir mokslo ministerija, Švietimo mainų ir paramos fondas Lietuvoje. - Kokie į Argentiną anksčiau grįždavo lietuviai iš Vokietijoje veikiančios lietuvių gimnazijos ir šiuo metu – iš Lietuvos? Ar jaučiate skirtumą? - Žinoma, yra viena problema: ten, kur apsistoja mūsų jaunimas Lietuvoje, susirenka visas pasaulis ir dažniausiai jie ten kalba anglų arba ispanų kalbomis. Ir tai jiems nepadeda išmokti lietuvių kalbos ir integruotis. Iš dalies jaučiame šiuos rezultatus pagal lėtesnį jų mokymąsi. Tačiau Pietų Amerikos, Argentinos jaunimas labai nori vykti į Lietuvą. Šiuo metu Vilniaus universitete mokosi net šeši Argentinos lietuviai – penki iš mano draugijos „Nemunas“, kiti – iš lietuvių susivienijimo. Šis etapas jokių būdu nėra atostogos, juk atvažiuojama konkrečiai dirbti. Žinoma, dalis jų pasilieka Lietuvoje arba grįžta, randa darbą. Mūsų tikslas, kad jie padėtų Argentinos Lietuvių Bendruomenei ir būtų joje. Kad nebūtų savanaudiški, o bendruomeniški. Vertiname tai kaip didžiulę investiciją. - Ar Argentinoje veikia lituanistinė mokyklėlė? - Mūsų bendruomenėje veikia vaikų tautinių šokių kolektyvas. Su susirinkusiais vaikais rengiame šokių repeticiją ir atskirai – pamokas. Taigi, vaikai – šoka, dainuoja, skaičiuoja lietuviškai. Geriausiai lietuvių kalbos mokosi per žaidimą. Pas mus vyksta ir lietuvių kalbos kursai, kuriuos veda minėti stipendininkai, semestrui ar dviem išvykę į Lietuvą, arba praktikantai iš Lietuvos. Universitete yra tokia programa, leidžianti studentui atlikti praktiką užsienyje. Tad Argentinoje sulaukiame Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų, norinčių, galinčių mokyti ir vedančių lietuvių kalbos pamokas Argentinos lietuviams, ir ne tik. Ir, žinoma, prisidedančių prie lietuviškos veiklos. - Koks Jūsų asmeniškai ir bendruomenės didžiausias pasiektas rezultatas? - Tai, ką aš darau – mano gyvenimo būdas, stilius. Mes jaučiamės lietuviais, Lietuvos dalimi. Žinoma, esame ir argentiniečiai, turime čia savo tradicijas, kultūrą. Didžiausias mano ir visos Argentinos Lietuvių Bendruomenės tikslas – ir jau rezultatas – šiais metais įvykusi šimtmečio dainų šventė. Įdėjome daug darbo. Į Lietuvą atvyko 50 Argentinos lietuvių – 26 „Nemuno“ šokėjai. Bendrą delegaciją iš Pietų Amerikos sudarė apie 90 žmonių. Didžiausias mūsų darbo rezultatas ir šilčiausias momentas buvo, kuomet giedodami Lietuvos himną Vilniaus oro uoste mus pasitiko Vilniaus universiteto choras ir vaikų tautinių šokių kolektyvas „Ugnelė“. Turbūt daugelis matė, kokias Argentinos lietuvių emocijas sukėlė šis gestas, pagimdęs tą neįkainojamą bendrumo jausmą. Nors aš vienintelis žinojau apie šią staigmeną, mums visiems tai buvo didelė dovana. - Ką pavyko tuo metu nuveikti Lietuvoje? Mes tiek daug nuveikę per tokį trumpą laiką dar nebuvome. Tą pačią dieną išvykome švęsti Joninių į Kernavę. Čia mes linksminomės iki 3 val. nakties, kadangi atvyko liaudiška kapela „Sutaras“, su kuriais mes palaikome labai gražius ryšius ir draugystę. Kolektyvas buvo atvykęs ir į Argentiną. Kitą dieną mes vykome į Trakus, išsinuomojome ten sodybą. Tada aplankėme Kauną, kur mus pasitiko šio miesto universiteto kolektyvas „Nemunas“. Buvo neįkainojamas momentas pirmą kartą susitikus abiem „Nemunams“. Viešnagės metu vyko didelis koncertas, vakaronė su nemuniečiais. Dar kitą dieną pavyko nuvažiuoti į Anykščius, pas šio miesto merą, į Panevėžį – pas šio miesto savivaldybės vicemerą. Paskui aplankėme Šiaulius, Kryžių kalną, Palangą, Nidą, kur ir apsistojome. Mus ten pasitiko Nidos kultūros centro „Kalnapušė“ šokių kolektyvas. Visi šie kolektyvai ir dar daug kitų lankėsi pas mus Argentinoje, o dabar mus priėmė čia. Su daugeliu Lietuvos kolektyvų mus vienija labai graži abipusė draugystė. O paskui vyko Dainų šventė, kurią pradėjome liepos 1-osios koncertu Vilniaus Rotušės aikštėje, per renginį „Šimtas Lietuvos veidų – sujunkime Lietuvą“, kur veikė ir paviljonų miestelis. Buvo nuostabūs pasirodymai, užsimezgė nuostabios draugystės. Ir toliau vyko repeticijos bei pasirodymai. Ši veikla sukėlė didelį žiniasklaidos susidomėjimą ir mes atsidūrėme dėmesio centre. Bet tai yra gerai, nes per žiniasklaidą mes galime informuoti Lietuvoje gyvenančius lietuvius apie savo veiklą Argentinoje – kad esame lietuvių palikuonys, mylime šią šalį, jaučiamės jos dalimi. Apskritai, visos šios veiklos rezultatas – nuostabus. Tarp mūsų yra ir tokių, kurie galbūt ir nekalba lietuviškai, tačiau ant jų kūno galima pastebėti lietuviškos simbolikos, tatuiruočių su Lietuvis herbu „Vyčiu“ ir panašiai. - Dėkoju už pokalbį. Kalbino Evelina Kislych-Šochienė, pasauliolietuvis.lt

JAV įvyks istorinė Lietuvių Bendruomenės Tarybos sesija
Šių metų rugsėjo 28-30 dienomis JAV, Oregono valstijoje, Portlando mieste įvyks JAV Lietuvių Bendruomenės XXII-osios Tarybos pirmoji sesija, kurioje dalyvaus ne tik virš 100 pačių aktyviausių Amerikos lietuvių, bet ir JAV diplomatinio korpuso nariai, generaliniai konsulai bei LR Seimo atstovės, šiam renginiui specialiai atvyksiančios iš Lietuvos. Norėdami sužinoti daugiau apie šį renginį, kalbiname JAV Lietuvių Bendruomenės XXII-osios Tarybos sesijos organizacinio komiteto pirmininką Lauryną R. Misevičių, kuris išeivijoje gyvena jau 24 metus ir beveik visą tą laiką aktyviai dalyvauja bei organizuoja lietuvišką veiklą Š. Amerikoje gyvenantiems mūsų tautiečiams. - Pradėkime nuo pat pradžių.  Prieš daugiau nei 20 metų, su pirmąja atkurto Vytauto Didžiojo universiteto laida, baigėte ekonomikos studijas Kaune, nuo pat mokslų baigimo iki dabar dirbate finansų srityje. Kas Jus paskatino imtis lietuviška veikla ir dar svetimoje šalyje? - Na, visų pirma norėčiau pabrėžti tai, kad iš Lietuvos išvykau ne dėl ekonominių priežasčių. Kaip ką tik paminėjote, Lietuvoje po mokslų iškart pradėjau karjerą finansų srityje, tačiau JAV universitetas pasiūlė pilną stipendiją ir išlaikymą siekti magistro laipsnio, todėl 1994 m. išvykau į Bridžporto universitetą (University of Bridgeport), Konektikuto valstijoje. O apie tautinę veiklą galima pasakoti be galo, be krašto, tačiau pasakysiu trumpai ir aiškiai – išvažiavus į užsienį labiau pasigendi to, ką turėjai visuomet šalia saves anksčiau, bet galbūt neįvertinai…visko, kas lietuviška. Ilgainiui įsitikinau, kad išeivijoje šiandien tautiškumo ir patriotiškumo, greičiausiai, kur kas daugiau nei pačioje Lietuvoje. Taigi, stengiamės ta „liga” užkrėsti ir kuo daugiau gyvenančiųjų gimtinėje. - Kaip Jūsų nuomone pasikeitė Lietuvos politinė sistema per tuos 24 metus, kol gyvenate Jungtinėse Amerikos Valstijose? - Kiek pastebiu bei kiek tenka domėtis ir skaityti, politinis Lietuvos žemėlapis po truputį keičiasi: jaunėja Seimas, Vyriausybė, Lietuvos Respublikos ministrų kabinetas, didesnė dinamika su valdančiosiomis partijomis – nei viena nebėra garantuota išsilaikyti savo užimamoje vietoje. Atsiranda vis daugiau skaidrumo ir, tikiuosi, mažiau korupcijos. Vienas dalykas dar turėtų keistis, kadangi šiuo metu beveik trečdalis lietuvių gyvena „globalioje“ Lietuvoje, manau, jog pats laikas būtų ir Seime turėti Pasaulio Lietuvių Bendruomenės atstovą, galbūt renkamą iš užsienyje gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių. - Na, o jeigu LR Seime atsirastų būtent tokia pozicija, ar pats ryžtumėtės į ją kandidatuoti? - Į šį klausimą vienareikšmiškai atsakyti šiai dienai negalėčiau – pirmiausia, rytoj prasideda minėta JAV LB Tarybos sesija, šiemet bus renkamas naujas Prezidiumas, o taip pat ir vykdomosios valdžios – Krašto valdybos vadovas (-ė), nes šias pareigas pastaruosius 6 metus einanti Sigita Šimkuvienė-Rosen jau nebegali toliau kandidatuoti, atsižvelgiant į Lietuvių Bendruomenės Įstatus. Didelė grupė aktyvių Tarybos narių įvardino mane kaip tinkamiausią kandidatą perimti iš Sigitos didžiausios užjūrio lietuvių visuomeninės organizacijos vairą. Šiandien labiausiai galvoju apie tai, ar pasiryžti kandidatuoti į šį postą ir ką dabar galėčiau pasiūlyti JAV Lietuvių Bendruomenei. Taigi, diskusijas dėl Lietuvos Seimo paliksime ateičiai. Kuomet atsiras tokia galimybė - tada ir galvosime – esu įsitikinęs, kad ir be manęs yra puikių kandidatų, laikinai užsienyje apsigyvenusių mūsų gimtinės piliečių, sakysime, kad ir dabartinė Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Valdybos pirmininkė Dalia Henke. - Esate JAV Lietuvių Bendruomenės XXII Tarybos sesijos organizacinio komiteto pirmininkas. Ar užimdamas tokias svarbias pareigas jaučiate didelį spaudimą iš Lietuvių Bendruomenės vadovybės? - Sakyčiau didesnis spaudimas buvo pradžioje, kuomet praeitų metų paskutinėje JAV Lietuvių Bendruomenės XXI Tarybos sesijoje iškovojome teisę sekantį tokį stambiausios Amerikos lietuvių visuomeninės organizacijos suvažiavimą surengti Šiaurės Vakaruose – gerokai atokiau nuo didžiųjų Jungtinių Valstijų lietuvybės centrų: Čikagos, Niujorko, Detroito, Klyvlendo ar netgi Los Anželo. Tuomet iš karto pasigirdo skeptikų balsų, kad niekas į Portlandą neskris – per toli, per brangu ir panašiai... Tačiau nieko panašaus nenutiko, užsiregistravo arti 100 naujai išrinktų Tarybos narių, apygardų bei apylinkių pirmininkų, netgi LR Seimo nariai, Užsienio reikalų ministerijos atstovai ir grupė Lietuvos diplomatų. Sesija bus gausi, darbinga, sakyčiau, istorinė, skirta mūsų valstybės Nepriklausomybės šimtmečiui. - Jau visai netrukus, rugsėjo 28 dieną Portlande, Oregono valstijoje prasidės XXII-oji JAV LB Tarybos sesija. Gal galite pasidalinti kokie aktualiausi klausimai bus aptariami renginio metu? - Kaip žinia, aukščiausias JAV Lietuvių Bendruomenės valdžios organas yra kas tris metus renkama Taryba. Šiemet darbą pradės jau XXII-oji tokia grupė labiausiai lietuvybei Amerikoje pasišventusių žmonių. Juk maža to, kad kiekvienas Tarybos narys dirba visiškai už dyką, Lietuvai aukodami savo energiją ir brangų laiką, bet nariai dar ir patys susimoka visas kelionės išlaidas, dauguma tokiai išvykai naudodami atostogoms skirtas dienas. Na, o klausimai visada įvairūs ir, ko gero, šiuo metu aktualiausi lietuvybės ir tautiškumo išlaikymui užjūryje: lituanistinis švietimas, tautinių šokių ir dainų šventės, Lietuvos pilietybės išlaikymas, studentų ir moksleivių stažuotės Lietuvoje, Pasaulio lietuvių sporto žaidynės, kultūros ir meno renginiai su lietuviais atlikėjais, teatralais, dailininkais bei Mokslo ir Kūrybos simpoziumai. - Sakykite, o kokią naudą Lietuvai bei jos gyventojams atneša tokio pobūdžio ir panašios sesijos? - Į šitą klausimą atsakysiu taip – žvilgterėkime į istoriją... Ką Lietuvai davė JAV ir šios šalies Lietuvių Bendruomenė? Prezidentą Valdą Adamkų, režisierius Robertą Žemeckį, Joną Meką ir Jurgį Mačiūną, aktorius Karolį Bučinskį (Charles Bronson), Daniel Jason Sudeikį, Rūtą Kilmonytę-Lee, krepšininką Praną Lubiną, lakūnus Steponą Darių ir Stasį Girėną, tenisininką Vitą Gerulaitį, dainininkus Anthony Kiedį („Red Hot Chili Pepers“) ir garsiąją atlikėją Pink. Už kelių ar keliolikos metų šitas sąrašas tik didės, turint galvoje, kad dabar priskaičiuojame jau apie milijoną lietuvių kilmės amerikiečių! - Sesijoje Portlande dalyvaus daugiau nei 100 pačių aktyviausių Amerikos lietuvių, apie 10 diplomatinio korpuso narių, 2 generaliniai konsulai iš Los Andželo ir Čikagos bei Lietuvos Respublikos Seimo narė - buvusi Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė. Ar prieš akis į akį susitinkant su tokios reikšmės žmonėmis jaučiate didelį jaudulį? - Nieko panašaus, didesnis jaudulys pasireiškia tuo, kad norisi kuo geriau surengti sesiją ir kad visiems sesijos dalyviams bei svečiams susidarytų kuo gražesnis Portlando, kaip draugiškiausių lietuvių Amerikoje miesto, įspūdis. Tikimės darbingų posėdžių ir smagių kultūrinių vakaronių. Žinoma, dėmesys iš Lietuvos politikų, diplomatų džiugina, tačiau nemažiau įpareigoja. Ne veltui, 2017 metais „Lietuvos diplomatijos žvaigžde“ už lietuvybės puoselėjimą ir lietuvių kultūros sklaidą mūsų organizaciją apdovanojo ir Lietuvos Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Toks įvertinimas labai rimtas ir garbingas, bet aš esu įsitikinęs, jog didieji JAV LB darbai Tėvynei dar prieš akis. - Kaip manote, ar ateityje tokios JAV Lietuvių Bendruomenės Tarybos sesijos pritrauks dar daugiau ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje savo nuopelnais garsėjančių lietuvių? - JAV Lietuvių Bendruomenė yra didžiausia savo narių skaičiumi Pasaulio Lietuvių Bendruomenės dalis, būtent dėl to jau ne pirmi metai sulaukiame ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkės Dalios Henke apsilankymo Tarybos sesijoje. Šiemet Portlande, greičiausiai, bus ir kaimyninės Kanados LB atstovė, tad tikrai manau, kad kitąmet susilauksime dar daugiau svečių iš svetur bei pačios Lietuvos.   - Na, ir klausimas mūsų pokalbio pabaigai. Sakykite, kokią Lietuvai aktualią problemą spręstumėte būtent šiuo metu, jeigu tai priklausytų tik nuo Jūsų? - Ieškočiau galimybės ištaisyti Lietuvos Konstitucinio Teismo padarytą klaidą, atimant iš daugelio „globalioje“ Lietuvoje apsigyvenusių lietuvių savo gimtosios šalies pilietybę. Kalbino Arūnė Jonikaitė

Amžinosios vertybės. Pokalbis su kunigu Algiu Baniuliu
Taip sutapo, kad sekmadieniais klausantis kunigo Algio Baniulio, Palaimintojo Jurgio Matulaičio lietuvių katalikų misijos direktoriaus tikrai gerų ir labai pamokomų pamokslų, nutariau pakalbinti kunigą ir paprašyti jo atsakyti į tam tikrus klausimus.   Hovardas Arnoldas Valteris dvidešimto amžiaus pradžioje rašė: „Būsiu teisingas, nes yra tokių, kurie manimi pasitiki; būsiu tyras, nes yra tokių, kuriems tai svarbu; būsiu tvirtas, nes daug kančios aplinkui; būsiu narsus nes teks daug ką išdrįsti; būsiu draugas visiems: ir nedraugams, ir vienužiams; būsiu dosnus ir nesipuikuosiu dovanomis; būsiu kuklus, žinodamas savo silpnybes; žvelgsiu aukštyn – juoksiuosi – mylėsiu – būsiu kilnios dvasios“.   – Gerbiamas kunige Algi Baniuli, greitai bus penki metai kai esate JAV, Lemonte, lietuvių bendruomenėje ir vadovaujate katalikų misijai.  Lietuvių bendruomenė tikrai turėjo suprasti, kad naujai atvykusiam kunigui įsitvirtinti reikėjo tam tikro laiko. Dabar parapijiečiai labai aukštai vertina Jūsų žinias, išsilavinimą, mokėjimą bendrauti su žmonėmis, teigiamą požiūrį į vykstančius reiškinius, jūsų kantrybę ir palankumą, supratimą įvairių kartų žmones. Kas sąlygojo Jūsų pasirinkimą tarnauti Dievui ir žmonėms?   – Labai prasmingas klausimas. Kiekvieno žmogaus apsisprendimams daro įtaką aplinka ir supantys žmonės. Dėkingas esu už sąlygas ir šeimą, kurioje augau. Gausioje šeimoje teko vieni kitiems padėti, patarnauti, matyti šalia esančius. Dievas, kasdieninė malda, sekmadienio šventos mišios buvo mūsų kasdieninio gyvenimo dalis. Tai buvo taip natūralu ir priimtina visai mūsų šeimai.    – Kokią įtaką padarė tėvai ir kiti šeimos nariai Jūsų sprendimams? – Dievas prakalba per gamtą, mus supantį pasaulį, o tuo labiau per artimus žmones. Tėvų meilė Dievui ir jų gyvenimas, pagrįstas tikėjimu, veikė ir mane. Tiesa, jie niekada nekalbėjo apie konkretų pasirinkimą būti kunigu. Bet tikinti šeima, pati gyvendama tikėjimu nuo kūdikystės brandino ir mano pašaukimą.   – Juk kunigas suveda žmones – Dievo šeimą ir veda prie Dievo Tėvo. Kaip ruošiatės pamokslams, tiems pamokantiems pasisakymams? Jie moko žmones gyventi ir atskleidžia krikščionišką tikėjimą. Per Jūsų pamokslus parapijiečiai tikrai nenuobodžiauja. Labai patinka parapijiečiams Jūsų pamoksluose išsakyti patarimai, padrąsinimai, verčiantys giliai pamąstyti!   – Tikiu, kad kaip ir kiekvienas kunigas pamokslą turime subrandinti savo širdyje. Žmonėms šiais laikais neužtenka tik žinių, kurių galima rasti visur, bet reikia liudijimo. Tai, ką kitiems sakai, reikia pačiam tuo gyventi. Džiaugiuosi, kai suspėju kito sekmadienio šv. Rašto skaitinius perskaityti jau pirmadienį. Tada su šv. Rašto mintimi vaikštai, „išnešioji“ visą savaitę. Tos mintys tada gaivina ir mane patį, ir jos gal noriau priimamos kitų.   – Viename iš pamokslų Jūsų pasakyta metafora „Vanduo iš pilnos stiklinės neišsilies, jei ant viršaus uždėsite rožės žiedlapį“, privertė visus giliai pamąstyti. Galite paaiškinti šitą tiesą?   – Tai kažkada perskaityta mintis. Bet juk visi esame pastebėję įvairiomis progomis išpuoštą stalą, maistą ar kitą bet kokį mažmožį, kai kartais uždėtas mažas akcentėlis – žalumyno šakelė, žiedlapis ar kas kitas – suteikia maistui, drabužiui, stalui ar bet kam jaukumo, grožio ir įdėto širdies šilumos pajautimo. Taip ir kiekvieno iš mūsų padarytas geras darbas, kitam pasakytas žodis tampa tuo gražiu, maloniu akiai ir širdžiai akcentėliu.   – Labai įdėmiai klausėmės Jūsų pamokslų apie gyvenimo kaitą, apie išpažintį, atgailą, apie į žemę barstomus grūdus, kurie išdygsta ir išauga tik tam tikroje dirvoje... Ką žmogui duoda Išpažintis? Atgaila?   – Tikiuosi, kad visi esame matę mažesnių ar didesnių avių ar kitokių Dievo sutvertų bandų. Nieko nuostabaus, kad visi bandos nariai elgiasi panašiai. Bandoje taip įprantama. Mes, žmonės, esame sukurti kitokiam gyvenimui. Esame apdovanoti protu, galime suprasti Kūrėjo valią ir visada ieškome savo galutinio tikslo. Mažų tikslų turime ir pasiekiame daug. Tačiau norisi kažko daugiau. Pasieki vieną, kuris, rodėsi, turėjo padaryti laimingu, tačiau pamatai, kad nepadarė. Tada pradedi galvoti apie ką kitą, kurio turėjimas atrodo būtų didžiausia laimė. Tačiau kuo toliau eini, tuo daugiau nori. Norisi kažko begalinio, nesibaigiančio, amžinai mylinčio. Tai kas tai būtų? Visą tai rasime amžinybėje – Dievuje. Keliaudami į savo tikslą padarome klaidų, pasiklystame, ne ten nueiname. Ar tai didžiausia tragedija? Ne. Dievas laukia sugrįžtančių iš savo klaidžiojimų. Laukia ne su lazda, kad mus apkultų, bet kad apkabintų su meile ir išgydytų klaidžiojimo keliuose įsigytas žaizdas, kad padrąsintų pradėti naują kelionę teisinga kryptimi. Gera išpažintis išlaisvina iš bet kokių pinklių, į kurias buvome gal dėl naivumo patekę. Reikia išpažintyje drąsiai atsiverti Dievui – Meilės šaltiniui. – Visi esame Iš Dievo? Kaip mums pajausti tą krikščionišką vertę?   – Krikštas išryškina žmogaus priklausomumą nuo Dievo. Krikštu mes tarsi panardinami Dievo malonėse, apgaubiami baltu tyrumo drabužiu. Gauname degančią žvakę, kuri yra simbolis šviesos šviečiančios visose gyvenimo tamsiose akimirkose. Kartu Krikštas padaro mus Dievo vaikais.  O tai daugiau, nei buvimas žemiška princese ar princu. – Ką reiškia Jums amžinybės ir akimirkos supratimas Jūsų gyvenime?   – Tikriausiai ne man vienam teko būti ant gyvenimo ir mirties slenksčio. Prisimenu Tianšanio kalnus, kai po dienos kopimo įstrigau. Nebemačiau jokios galimybės kopti aukštyn ar žengti žingsnelį žemyn. Žemyn traukė ir kuprinė. Net mažiausias netikslumas, statant koją, reiškė ilgą kritimą žemyn, o kartu ir amžiną gyvenimą.  Buvo pradėję temti ir gamtoje, ir viduje, jėgų nebeturėjau... Tačiau puikiai supratau šios akimirkos svarbą. Mintyse žemėje atsisveikinau su visais. Tačiau Dievo buvo man numatyti dar kitokie planai. Galima sakyti, per stebuklą likau gyvas. Atsidūręs tokiose situacijose supranti, kad kiekviena akimirka šioje žemėje gali būti paskutinė. Tai kartu ir paskatinimas branginti ir prasmingai panaudoti Dievo duotą laiką.   – Kokia Jūsų nuomonė dėl Čikagos arkivyskupo iniciatyvos „Renew my Church“. Ar numatomi pokyčiai duos gerų rezultatų? – Spalio pirmą ir antrą dienomis vyks Čikagos arkivyskupijos platus susirinkimas „Renew my Church“ tema. Kiek žinau, bus svarstomos kai kurių bažnyčių sujungimo problemos. Tikiuosi, kad Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos šį kartą dar nepalies. Kiek tas bažnyčios atnaujinimas bus sėkmingas, parodys ateitis. – Kokia katalikybės ateitis JAV?   – Pasitikiu Dievu. Jėzus pasakė, kad jo įkurtos Bažnyčios ir pragaro vartai nenugalės. Nes Jis visada bus su mumis. Todėl tiek JAV, tiek kitose šalyse bažnyčia išsigydys savo žaizdas, pasimokys iš pralaimėjimų ir vėl atsigaus. Man to geras įvaizdis yra gamta. Ateina žiema, sukausto vandenis, užpusto kelius ir oro uostus. Bet viskas praeina. Kurį laiką reikia daug pastangų, kovojant su stichijomis, bet jos ne amžinos. Visada sulaukiame gražaus pavasario. Tikiu ir Bažnyčios pavasariu. Juk ir Jėzus buvo nužudytas, buvo miręs. Bet Jis prisikėlė ir gyvena kartu su mumis visais. Kaip Popiežius Pranciškus sakė, kad reikia negaudyti pasaulio blogas naujienas apie Bažnyčią, bet skaityti ir gilintis į Gerąją Naujieną – Evangeliją. Joje daug šviesos.   – Dievas turi būti kiekvieno žmogaus ne tik širdyje, bet ir geruose poelgiuose, sprendimuose, santykiuose tarp žmonių. Juk apie žmogų sprendžiame pagal jo darbus – garbingus ir prasmingus. Kaip mums tapti geresniais? Ar žmonių jautrumas, nieko nedarymas, garbės troškimas turi savo vertę?   – Tikėjimas – tai ne graži teorija, o gražus gyvenimas. Tai užduotis kiekvienam. Gyvenimas tarsi procesas, kuriame kažkas vyksta. Jame gali įvykti avarijų, gedimų. Gamybos sferoje tokius gedimus pašalina specialistai. Užkertamas kelias nekokybiškai produkcijai. Neseniai iškilusios problemos automobilių pramonėje privertė gamintojus peržiūrėti procesus, atlyginti žalą vartotojams... Dievas žmogų sukūrė apdovanodamas protu. Protu ir Tikėjimu esame kviečiami naudotis gyvenime. Kai žmoguje išsibalansuoja vidinė harmonija, jam reikia pagalbos. Jos ieško pats žmogus, tada reikalinga artimųjų dėmesys ir pagalba. O dėl garbės siekimo Kristus yra pasakęs, kad Dievas priešinasi puikiesiems, o išaukština paprastus, nuolankius. Dirbkime, darykime gerą neieškodami įvertinimo.   – Biblijos pamokymuose matome įvaizdžius. Kristus moko amžinųjų tiesų iš gyvenimo?   – Tai visada lengviau suprasti, kai kalbama apie kiekvienam pažįstamus dalykus. Jėzus norėjo, kad kiekvienas suprastų jo mokymą. – Juk Viešpats yra vienas visiems tikėjimams. Dešimt Dievo Įstatymų mus moko: nedaryk pikta; gerbk kitą, kaip savo atspindį Dievo veidrodyje; elkis su kitu kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi... Tai labai didelės gyvenimo tiesos. Ką galite patarti, kaip gyvenime išlikti tokiu žmogumi, kai kiti nepriima tų tiesų? – Ieškoti būdų, kaip padėti žmonėms suprasti, kad mes, būdami skirtingo tikėjimo, garbiname tą patį Dievą. O dešimt Dievo įsakymų yra įrašyta žmogiškoje prigimtyje paties Kūrėjo. Ne visi tai supranta, ne visiems duota suprasti. Todėl kenčia vieni ir kiti. Vieni – skleidžiantys blogį sulaukia atlygio dažnai jau šioje žemėje. O kiti nuo blogio kenčia žemėje, bet jų laukia gausus atlygis Danguje. Dievas sukūrė mus laisvus, todėl tokia įvairovė. Bet atsakysime kiekvienas už save. Dievas nei vieno neverčia. Dėkokime už laisvę ir stenkimės jausti už savo veiksmus atsakomybę.   – Ką patartumėte atsakyti žmogui, jei jis būtų paklaustas išvardinti savo blogąsias savybes? – Manau, kad nė vienas žmogus nenorės to daryti.  Nebent per Išpažintį, nes išpažinties paslaptis įpareigoja kunigą laikyti viską paslaptyje, ką girdėjai per išpažintį. Priešingu atveju kunigas netektų visų kunigiškų pareigų ir užsitrauktų bausmę. – Labai sudetinga kunigo misija XXI amžiuje, ką galvojate apie žmones?   – Pažįstu daug puikių žmonių. Džiaugiuosi jais. Matau jaunas šeimas su vaikais Mišiose. Tokie tikintys žmones sustiprina ne tik kitus, bet ir kunigą. Tuo pačiu matau jų tarpusavio meilę ir meilę savo vaikui. Tai nuostabu. Tiesa, yra dalis įsuktų į vartotojų verpetą. Už juos reikia melstis, kad atsibustų.   – Kartais gyvenimas atrodo sunkus, slegia! Bet visada ateina šviesios dienos, ką patartumėte nusivylusiems, kenčiantiems žmonėms? – Tikinčiam lengviau padėti. Jam galima nurodyti kenčiantį, paniekintą, nukryžiuotą Kristų. Bet Jo laukia Prisikėlimas. Reikia mokėti išlaukti. Šiame gyvenime viskas laikina: praeina ir džiaugsmai ir kančios.  Kantrybė šiame gyvenime būtina.   – Juk bažnyčioje skambantys pamokslai, malda, Evangelija – tai tikros žmogiškosios tiesos. – Tai ne tik žmogiškos tiesos. Tai Kūrėjo paaiškinimai apie jį patį ir jo tikslus. Tai Tėvo pamokymai savo vaikams. Tai tiesos sakymas kiekvienam. Reikia tik įsiklausyti ir ramiai apmąstyti.   – Kaip dvasininkas, kunigas, žmogus ką galvojate apie žmogaus lemtį ir nuostatas pasauliui? – Pakartočiau Kristaus žodžius, kad per daugelį vargų mums reikia įeiti į gyvenimą (amžiną).   – Kas yra laimė, pasiaukojimas ir drąsa? – Filosofai yra geriau atsakę į šiuos klausimus. Pvz., laimė – tai pastovus tobulo gėrio turėjimas. Kadangi šioje žemėje viskas nepastovu ir greitai kinta, tai tobulos laimės čia pasiekti negalime. Tiesa, daugeliu dalykų Dievas mums duoda pasidžiaugti. Panašiai kaip tėvai perka vaikams žaislus, kurie greitai nusibosta ir vaikai išauga. Tada reikia kitų. Tokia gyvenimo tikrovė. – Popiežiaus Pranciškaus apsilankymasis įvairiose šalyse ir greitoje ateityje Lietuvoje, gal pažadins žmonėse tarpusavio meilę, sustabdys neapykantą ir blogį? – Galvoju, kad nei pats Dievas nesustabdo blogio. Jis kviečia kiekvieną iš mūsų stabdyti blogį. Mes esame Dievo rankos sukurti geriems darbams. Tikiu, kad Popiežius Pranciškus sužadins daugiau vilties eiti drąsiai per gyvenimą ir kurti bei dalintis gėriu. - Dėkoju už pokalbį. Marija Boharevičienė, LUMA narė

Publikai apsnūdus užtenka pasakyti, kad esu Trumpo rėmėjas
Pokalbis su Lietuvos Respublikos garbės konsulu JAV, medicinos mokslų daktaru Jonu Vytautu Prunskiu - Gerbiamas konsule, nors Jūsų veikla Lietuvos labui yra daugiametė, daugiašakė, regis, tik Jums tapus patarėju JAV prezidento administracijoje, Lietuvoje bus pagaliau atkreiptas pelnytas dėmesys į Jūsų asmenybę ir veiklą ta prasme, kad tapsite plačiau žinomas visuomenei. Pirmiausia paklausiu, kada pradėjote dirbti prezidento Donaldo Trumpo aplinkoje? - Pradėjau dirbti per rinkimų kampaniją, kai buvo likę du kandidatai: Hillary Clinton ir Donaldas Trumpas. Iki tol kandidatą atsisakiau remti, nes norėjau pažiūrėti, kas išeis į rinkimų pabaigą. Tai buvo mano asmeninė nuomonė. Tuomet pradėjau jį remti finansiškai, bendravau su jo dukra ir sūnumi, susitikau su bendraminčiais. Padėjau, kiek tik galėjau. D. Trumpas buvo išrinktas, ir tai buvo daug kam netikėta. Tris dienas prieš rinkimus, pasitaręs su D. Trumpo sūnumi, raginau savo pažįstamus, kurie turi daug skaitytojų tviteryje, išsiųsti „tvitus“. Buvo išsiųsta 120 000, o replikų (retweets) buvo daug daugiau. Po rinkimų gavau darbo pasiūlymų įvairiose pozicijose. Tačiau man labai svarbus darbas, kurį dirbu dabar, – ne tik kaip didžiausios intervencinio skausmo grupės gydymo Čikagoje vadovas, bet ir kaip mokslininkas iš grupės, JAV tyrinėjančios kamienines ląsteles, todėl atsisakiau pareigų prezidento administracijoje visu etatu (full time), o ieškojau galimybės daliai (part time). Kaip tikriausiai žinote, niekur kitur neegzistuoja tokia didelė problema su narkotikais, kaip JAV. Nuo jų pagal statistiką kasdien miršta 115 žmonių. Kadangi man buvo numatyta patarėjo pozicija sveikatos srityje, užsiėmiau šiuo klausimu. Prezidentas, kongresmenai – visa Amerika žino, kad ši problema liečia ne tik vieną kurią nors klasę, bet visus, tiek turtingus, tiek vargšus. Šiuo metu su kitais išrinktais žmonėmis sprendžiame šią problemą, teiksime siūlymus kongresui ir Baltiesiems rūmams. - Kaip formuluotumėte savo pareigas ir uždavinius? - Vienas kolega vakar ar užvakar per konferenciją pasakė, kaip įsivaizduoja tokį darbą: patarėjui paskambina, ir šis pasako savo nuomonę (juokiasi). Taip tikrai nėra. Jei esi patarėjas, turi ieškoti sprendimo, kaip išspręsti šią ar kitą problemą. Mūsų komisija skaito, rašo, diskutuoja, dirbą didelį darbą, ne vien atsakinėja į klausimus. Kai esi patvirtintas patarėju, atsiveria ir kitos durys. Pavyzdžiui, mano veikla Amerikoje jau daugelį metų yra surišta su Lietuvos reikalais, taip pat ir Barako Obamos administracijoje, kurioje turėjau ryšių. Tuomet buvau neoficialus patarėjas. Kai esi oficialus, atsitinka du dalykai: pirma, į tave pradeda kreiptis žmonės su įvairiomis problemomis ir klausimais, antra, administracijoje tampa lengviau kalbėtis dėl reikalų, kurie nėra tiesiogiai susiję su sveikatos sfera – gavęs kontaktus, gali skambinti ir tartis. Mane išrinkus, jau esu kalbėjęs dėl Lietuvos su asmenimis, atsakingais už šalies reikalus prezidento administracijoje. - Galbūt tai Jūsų profesinės paslaptys, bet pasitikslinsiu: ar imsitės naujų priemonių, nebenaudosite anksčiau taikytų bet mažai veiksmingų, kaip antai labai brangios prevencijos ar gydymo metadonu programos? Kadangi prekyba narkotikais yra milžiniškas nelegalus verslas, dar giliau žvelgiant tai ir policijos, teisėtvarkos klausimas, ne vien medicinos, kuri yra priversta šalinti padarinius. Ar galite pateikti nors vieną užuominą į tai, kad turite visiškai naujų idėjų? - Heroinas vežamas iš Meksikos, o sintetinis narkotikas fentanilas gaminamas Kinijoje. Dabar galvojama, kad ten veikia virš tūkstančio nelegalių laboratorijų. Taigi iš tiesų tai yra muitinių ir policijos reikalas. Pridursiu, jog daugelis yra įsitikinę tuo, kad Kinijos valdžia žino apie tą nelegalią veiklą. Bet tai nesusiję su tuo, ką aš darau. Viena iš priežasčių, kodėl buvau pakviestas dirbti šiuo klausimu, buvo mano klinikų, kurios dirba jau dvidešimt penkerius metus, darbo specifika. Nuo pirmos dienos mūsų principas buvo: „Nustatyk skausmo priežastį“. Tokio požiūrio laikosi mažuma. O dauguma sako: „Duok vaistų nuo skausmo“. Dabar sunku patikėt, bet ir Amerikos valdžia „stūmė“ narkotikus skausmui malšinti per organizaciją, kuri sprendžia, ar vaistas geras, ar blogas. Tokių vaistų gamintojai ir platintojai buvo ne tik palaikomi, bet, galima sakyti, net remiami. Todėl narkotikų problema Amerikoje yra daug opesnė, nei kur kitur. Pavyzdžiui, rytoj dalyvausiu didelėj tarptautinėj intervencinio skausmo problematikos konferencijoj Budapešte. Kai dėstau Europoje ar Lotynų Amerikoje, matau, kad gydytojams tai neįdomu, nes jų pacientai taip nesielgia. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl mane įtraukė į šią komisiją. Tarp kitko, Amerikos istorijoj nė viena komisija, kaip Sveikatos ir žmogiškųjų paslaugų departamentas, nebuvo gavusi tiek daug prašymų ir rekomendacijų. Todėl jaučiu didelę garbę ir pareigą atlikti darbus kokybiškai. Ilinojaus skausmo institute (Illinois Pain Institute), kuriame esu vyriausiasis gydytojas, ketvirtį amžiaus sėkmingai konkuruojam, nors mums būtų buvę daug lengviau išrašinėti narkotikus: turėtume žymiai daugiau pacientų, siuntimų, ligoninės administratoriai būtų patenkinti. Bet mes manome, kad  narkotiniai vaistai kenkia. Nesiskundžiu, nors vietoj aštuonių klinikų būčiau turėjęs daug daugiau. - Einate sunkesniu keliu... - Ir daugelis, kurie elgėsi kitaip, dabar sako, kad esu teisus, kad ir jie taip darė... Mes, komisijos nariai, šiuo metu tyrinėjam, skaitom mokslinius straipsnius, juos cituojam, nes Kongresui turime pateikti dokumentą iki metų galo. Jį svarstys devyniasdešimt dienų. Kongresmenai, sužinoję, kad esu komisijoje, mane apipylė klausimais, nes kiekvieno iš jų rajone nuo narkotikų miršta daug žmonių, ir jie gauna daug laiškų. Keturi kongresmenai, su kuriais dalyvavau Valdo Adamkaus konferencijoje Vilniuje, turėjo daug gerų klausimų apie narkotikų problemą. Žinoma, turiu ryšių su daugiau kongresmenų. - O kokia padėtis su Prieinamos sveikatos priežiūros įstatymu, populiariai vadinamu „Obama care“ (Affordable Care Act), kurį norėta reformuoti? - Vieno balso (senatoriaus Johno McCaine‘o) persvara pasiūlymas nepraėjo. Manau, kad prezidentas vėl bandys. Yra ten ir gerų, ir blogų dalykų. Juos reikia taisyti. Šiuo klausimu užsiima kongresmenai. - Kokius matote teigiamus poslinkius per pusantrų prezidento D. Trumpo kadencijos metų, apie kuriuos mes nieko nežinome? - Daug kas nežino, nes televizijos – CNN, CNBC – dažniausiai neigiamai pasisako apie prezidentą D. Trumpą. Jeigu tą pačią dieną žiūrėsi šiuos kanalus ir Amerikos FOX, gali pamanyti, kad tai skirtingų dienų pranešimai. - Gaila, kad mes nematome FOX kanalo (Lietuvoje - red.) ir negalime palyginti nuomonių. - Iš tiesų, siūlau įvesti FOX Lietuvoje, bet ne dėl to, kad vieni transliuoja tiesą, kiti meluoja, o kad patys žmonės galėtų susidaryti nuomonę. Jeigu apie asmenį girdi tik neigiamą informaciją (nebūtinai apie prezidentą), tai nėra gerai. Pabrėžiu: būtina susidaryti vaizdą, kas iš tikrųjų vyksta. - Juolab, kad daug žmonių, ypač vyresnio amžiaus, internete neieško Ruperto Murdocho, kuriam priklauso ir FOX News, žiniasklaidos informacijos. TV lieka vienas svarbiausių ir greičiausių šaltinių. - Grįžtant prie klausimo, Amerikoje algos kyla, bedarbystė mažiausia nuo Antrojo pasaulinio karo ar dar senesnių laikų. Tai liečia visus piliečius: vyrus ir moteris, afroamerikiečius ir meksikiečius, azijiečius ir kitus žmones. Aš, kaip vyriausias vykdantysis pareigūnas (chief executive officer) turėjau kelti visiems algas, juo labiau, kad gerą darbuotoją rasti sunku. Apie tai CNN nekalba arba kalba retai. Antras pasiekimas yra prezidento pozicija dėl Nord Stream-2. Kai buvo vykdomas Nord Stream-1, ar kas nors Baltuosiuose rūmuose išreiškė aiškią nuomonę? D. Trumpas viešai iškėlė šį klausimą, kurį Lietuva kėlė jau pirmojo rusiško dujotiekio per Baltijos jūrą projekto metu. Jam reikėtų padėkoti, nes visi dabar tik ir kalba apie tai, svarsto, kas darosi su NATO nariais. Ne kritikuoju, tik pasisakau. Nežinia, kas su tuo bus. Penkerius metus kaip PLB ir Seimo komisijos pirmininkas dirbau su Seimo nariais, kad Lietuva skirtų 2 procentus gynybai. Galų gale tai buvo pradėta vykdyti. Darbas atliktas. Ir kitos šalys, pasirašiusios sutartį, moka daugiau, todėl NATO turi daugiau lėšų. Šį klausimą taip pat iškėlė D. Trumpas. Sykiu ir eilinis amerikietis pradeda mąstyti, už ką jis moka, kodėl tik Amerika turi padengti didžiausias išlaidas, kaip buvo anksčiau. Tai svarbiausi pasiekimai, kurie iškelti į dienos šviesą. - Bet štai vakar per TV žinias Lietuvoje kaip svarbiausia užsienio naujiena buvo ištransliuota žinutė, kad D. Trumpas gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už tai, jog jis vienam aukštam asmeniui, kuris yra teisiamas, esą nurodė sumokėti kažkokiems modeliams ar kitokios profesijos merginoms. Panašios žinutės išmetamos į eterį nuolat. Stebina faktas, kad skandalingos naujienos apie žymius asmenis užima tvirtas pozicijas mūsų žiniasklaidos kanaluose. Bent nacionalinis transliuotojas turėtų užsiimti rimtais dalykais, o ne bulvarinių sensacijų propagavimu ar advokatavimu suinteresnuotų grupių Amerikoje naudai, ieškančių kaip pakenkti prezidento įvaizdžiui. Pasiklausius paprastam žmogui iš tiesų turėtų tapti baisu (gal baigsis kaip prezidentui Rolandui Paksui, gal ponas Trumpas ne toks jau tvirtas, teisingas ir pan.). O norėtųsi rimtesnių politologinių prezidento veiklos apžvalgų, adekvataus sprendimų įvertinimo per TV žinias. - Pataikėte į dešimtuką. Jeigu visi rodikliai kyla, opozicija turi kažką daryti, nes lapkričio mėnesį laukia rinkimai į Kongresą. Amerikoje sumažėjo mokesčiai vidurinei klasei – ne turtingiesiems, bet tai neskelbiama. Sumažinta biurokratija, kad būtų lengviau atidaryti verslą. Bet CNN vykdo priešingą propagandą. Egzistuoja reiškinys – „Trump derangement syndrom“. Taip buvo ir kitiems prezidentams, taip pat ir Barackui Obamai (ką bepadarytų, viskas blogai), tik ne tokiu mastu. O reikia bendrauti su Amerikos prezidentu, stengtis pozityvia linkme. Esu gimęs ir augęs Amerikoje, bet nesu matęs, kad žmogui kiekvieną mielą dieną šitaip „duotų per galvą“. Net sunku suvokti, koks turi būti stiprus žmogus vidumi, kad visa tai atlaikytų. D. Trumpas kaip reta tokiomis sąlygomis sugeba padaryti svarbius žingsnius ne tik vidaus, bet ir užsienio politikoj. - Spėčiau, kad, nepaisant nieko, prezidentą palaiko pojūtis, jog jam palankūs paprasti amerikiečiai, kurie džiaugiasi dėl teigiamų poslinkių, jų simpatija didėja, ir jis toliau dirba matydamas tame prasmę. O žiniasklaida tokia jau yra – jos uždavinys „kibti į atlapus“. - Amerikiečiai mano, kad jis tvarkosi gerai. Pažiūrėsim, ar daugiau žmonių ateis į rinkimus. Tačiau pagal istorinę tradiciją turėtų laimėti demokratai. Praėjus dvejiems metams po prezidento rinkimų tradiciškai laimi opozicinė partija. - Kalbant apie Lietuvą, esame transatlantiniai sąjungininkai, ir turėtumėme objektyviai santykiauti su prezidento institucija JAV, nušviesti jose vykstančius teigiamus poslinkius ir stengtis kuo glaudžiau vykdyti bendrus siekius. O koks Jūsų, kaip piliečio požiūris į Amerikos išėjimą iš JT Žmogaus teisių tarybos? Paradoksalus poslinkis, ypač turint galvoje, kad JT yra JAV žemėse. - Galiu tik pasakyti, kad Jungtinės Tautos yra išlaikomos labai didelės amerikiečių mokėtojų dalies. Dažnai kalbama arba rašoma, kam amerikiečiams to reikia. - Regis, amerikiečiai tikrai pasižymi vadinamuoju sveiku protu, jei kelia tokius klausimus. Galbūt taip mąsto vidurinioji ir aukštesnioji vidurinioji klasė? Kita vertus, gajus mitas, kad D. Trumpą išrinko tamsi, neapsišvietusi ir prietaringa darbininkų ar smulkių tarnautojų, mažadarbių provincialų masė... - Į tai galiu atsakyti humoro forma. Paprastai – ir Lietuvoje – publikai apsnūdus užtenka pasakyti, kad esu Trumpo rėmėjas, kaip visi staiga pabunda. Tai veikia geriau, nei kavos puodelis (juokiasi). Tada pradeda klausinėti, kodėl, argi nesu daktaras, profesorius, o mano žmona ar neturi afroamerikietiško kraujo? Ir tada visos rasistinės teorijos dingsta. - Iš tiesų D. Trumpas per kampaniją sakė, kad jam patinka paprasti žmonės. - Bet jis nesakė, kad jam nepatinka išsilavinę! Tai rodo politiko sugebėjimus. Svarbu matyti tai, ką D. Trumpas realiai daro, o ne interpretuoti pasisakymus tviteryje. Jau 60 procentų žadėtų dalykų per rinkimų kampaniją jis yra atlikęs. Dar nepastatyta siena su Meksika, tik dalis, bet tai jau priklauso nuo Kongreso. - Ko Lietuva gali tikėtis iš dabartinės JAV užsienio politikos krypties? - Matome, kad JAV sankcijos Rusijai yra griežtesnės, nei Europos Sąjungos šalių. Jau kitą dieną po ne visiškai gero D. Trumpo pasirodymo Helsinkyje keli šimtai milijonų dolerių skirta Ukrainai. Taigi JAV rems Europą ir Lietuvą ir toliau. Bet amerikietis jaučiasi, kad yra išnaudotas. Tėtis, mama Amerikoje dirba, augina vaikus, o jam tenka papildomi mokesčiai gelbstint kitas šalis. - D. Trumpo tariamas ar galimas „prorusiškumas“ buvo neadekvačiai eskaluotas? - Reikia žvelgti jo akimis. Per rinkimus D. Trumpo tikslas buvo įveikti varžovę Hillary Clinton. Kam jam pyktis su Vladimiru Putinu? Kaip Lietuvos patriotas supratau, kad D. Trumpas nori laimėti, ir jam nėra ko peštis su Rusija. Tačiau jis nėra prorusiškas. Todėl dieną po rinkimų laimėjus D. Trumpui lietuvių lyderiams sakiau, kad viskas bus gerai, nes jie nebuvo tam pasiruošę. - Kaip vertinate verslumą ir verslą Lietuvoje? - Sąlygos galėtų būti geresnės. Man liūdna ir pikta, kad Seimas per tiek metų nepadarė lengvatų verslui. Tai padarius kiltų ir algos, ir pensijos. Tai parodė ir D. Trumpas. Šešėlinė ekonomika, kuri egzistuoja dėl to, kad darbdavys negali sudurti galų su galais, išnyktų. Lietuviai emigruoja šimtais ir tūkstančiais, tad reikia kažką kuo skubiau daryti. Kai verslininkas investuoja į Rytų Europos šalis, nori atidaryti įmonę, jis suveda duomenis apie Lietuvą, Lenkiją, Estiją, Čekiją, Bulgariją ir daro atranką, nes turi pateisinti investicijas, kodėl nori investuoti į tą, o ne kitą valstybę. - Buvote PLB ir Seimo komisijos pirmininkas. Kaip vertinate naujos kadencijos darbą, konkrečiai siekį įtvirtinti dvigubą pilietybę? - Per mano dvi kadencijas komisijoje tris sykius sustabdėm Seimo balsavimą dėl referendumo rengimo. Laukėme naujo prezidento ar Konstitucinio teismo sudėties, kurie galėjo pareikšti kitą nuomonę. - Vilniaus universitete vyko prezidento Valdo Adamkaus tarptautinė konferencija „Restoring European and Transatlantic Resilience“, kurioje dalyvavote ir Jūs. Kaip skelbė oficialus dalyvių pasirašytas konferencijos dokumentas, siekta inicijuoti transatlatines diskusijas dėl ilgalaikės politikos Rusijos atžvilgiu, taip pat pasibaigus V. Putino erai. Ar konferencijos tikslai pasiekti? - Buvau kviestas pasisakyti uždarojoje dalyje. Diskusijos buvo vaisingos, nes dalyvavo stiprūs savo srities ekspertai, ir buvo naudinga išgirsti jų nuomonę. - Baigiant pokalbį norėčiau paklausti, kas Jums yra Lietuva, kodėl į ją grįžtate? - Man tėvai įskiepijo pareigą, o be to, lengvai bendrauju su visais žmonėmis nepriklausomai nuo socialinės padėties ir čia, ir Amerikoje. - Dėkoju už pokalbį ir gimtadienio proga linkiu kuo geriausios kloties. Daiva Tamošaitytė, slaptai.lt. Paskelbta 2018-08-27

,,Į Lietuvą iš Amerikos importuočiau tautiečių bendruomeniškumo jausmą...“
Balzeko lietuvių kultūros muziejuje jau netrukus – rugsėjo 30 dieną 5 val. v. - įvyks muziejaus 2018 Metų žmogaus pagerbimo iškilmės ir pokylis. Šiais metais Metų žmogumi muziejus išrinko LR Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento direktorių Marijų Gudyną. Jis pats žada atvykti iš Lietuvos į šį ypatingą renginį. Norintys susitikti su buvusiu ilgamečiu LR generaliniu konsulu Čikagoje, pavakarieniauti, pabendrauti ir pasiklausyti puikaus koncerto, jau gali pradėti užsisakinėti vietas. O kol kas skaitytojams siūlome pokalbį su Metų žmogumi.

Gabrielė Vilkickytė: „Kurti dainas lietuviškai – mano duoklė Lietuvai“
Gimusi ir augusi Vilniuje, ji mokėsi Vilniaus jėzuitų gimnazijoje. Įstojo į žurnalistiką Vilniaus universitete. Po metų išvažiavo gydytis į Australiją, kur jau anksčiau buvo praleidusi metus, studijuodama mainų programoje. Grįžo į Lietuvą ir vėl paniro į mokslus. Savo laisvalaikį skiria dainų kūrybai, spėja keliauti ir mėgautis skania kava. Susipažinkime su Gabriele Vilkickyte – jauna, tyra ir spalvinga asmenybe.

Sigita Šimkuvienė: Jei sieloje esi lietuvis, juo ir liksi
Mes neskaičiuojame savo narių. Visi lietuviai yra Bendruomenės nariai, tačiau aktyvūs lietuviai ateina į Bendruomenės renginius. To, kas vyksta JAV Lietuvių Bendruomenėje šiandien, nepavadinčiau problemomis, tačiau išgyvename vieno tikslo (taip, pavadinčiau tai „tikslu“) ieškojimą, kaip dirbti toliau taip, kad veiktume išvien, kaip vienetas, kaip viena organizacija. Išliko ir senesni, istoriniai tikslai. Pirmiausia, puoselėti lietuvybę šalyje, kurioje gyvename, išsaugojant gimtąją kalbą, kultūrą, palaikant tamprius ryšius su Lietuva. Antra, esame nevyriausybinė organizacija ir turime griežtai laikytis principo – nesivelti į politiką, tačiau mums rūpi Lietuvos saugumas, Lietuvos demokratijos išsaugojimas, bendravimas su Lietuvos institucijomis.

Baltijos kelią nuėjęs katalonas: labai žaviuosi, kad pasakėte „gana“
Turėtumėte didžiuotis, kad turite savo šalį, nes daugybė tautų Europoje, pasaulyje to neturi, sako Baltijos keliu gegužę  keliavęs katalonas Jordi Arrufatas. 650 km per Estiją, Latviją ir Lietuvą nuėjęs vyras taip pat ketina išleisti knygą, į kurią sudės pokalbius su žmonėmis, sutiktais per kelionę.