„Gyvenimas niekuomet nežiūri į mirtį rimtai. Jis juokiasi, šoka ir griežia, jis stato, kaupia ir myli mirties akimirkoje. Tik išskyrę vieną konkretų mirties faktą, pastebime jos tuštumą ir sutrinkame.“ - Rabindranatas Tagorė
„Livija pirmą kartą turės išlydėti artimą žmogų, nors ir ne jos kraujo, ne giminaitį. Uošvį Livija nepaprastai gerbė, netgi mylėjo. Tai buvo atsakingas, teisingas, mylintis šalia esančius, nuoširdus ir linksmas žmogus; žmogus, jau dešimt metų vadinamas tėvuku. Kiek daug puikių akimirkų praleista kartu.
Geras savaitgalis – tai savaitgalis kaime. Visos religinės ir šeimyninės šventės didelės šeimos rate… Taip pat fiziniai darbai kartu, nes pagalba tėvukui buvo šventa, tad dienomis būdavo sėjamas, ravimas, laistomas būsimas derlius, paskui - nuimamas. Livijai patikdavo dalyvauti lauko puošyboje per rugiapjūtę, kai suguldytos pavienės rugių varpos sustodavo į ratelius tarsi viena kitą apsikabinusios merginos. Ypač smagios būdavo poilsio pertraukėlės – skambėdavo senos lietuvių liaudies dainos, įvairiausi pokštai, ... Na, ir, žinoma, nepamirštamas ypatingo gėrimo skonis: ledinis šulinio vanduo, cukrus, sulaužyta naminė duona ir tėvuko rankų šiluma. Per šienapjūtę smagiausia būdavo grįžti su paskutiniu vežimu gulint ant šieno kupetos ir žvelgiant į besileidžiančios saulės rausvai nuspalvintą dangų. Nepaprastas malonumas būdavo po sunkaus darbo jausti šalia esančio upeliuko švelnų vandens masažą. Išsiprausus suaugusių ir vaikų laukdavo gausus vaišių stalas ir draugiškas didelės šeimos pokalbis. Pasisotinus – tradiciškai tapę stalo žaidimai – dažniausiai lošimas kortomis, pavadinimu „Tūkstantis“. Žaidimo metu aidėdavo ginčai, pastabos, juokas, nusivylimo ir pergalės šūksniai…
Uošvis Livijai buvo kaip tikras tėtis. Visada tai jautė… tai gardesnį kąsnį pasiūlydavo; susipykus su Mariumi, palaikydavo visada tik ją – savo sūnaus moterį; kartą, po eilinio barnio, Mariui atvykus į kaimą be Livijos, parodė šiam duris ir uždraudė vienam atvažiuoti pas tėvus….
Nežiūrint į nepaprastai artimą ryšį su šiuo pagarbos vertu žmogumi, sužinojus apie jo mirtį, kažin kokia baimė sukaustė Liviją ir į galvą lindo visokios mintys apie galimybę rasti pateisinamą priežastį nedalyvauti tėvuko laidotuvėse…
…Per laidotuves Livija ne kartą nualpo. Aplinkiniai stebėjosi, kad taip skaudžiai uošvio netektį išgyvena marti. Tikrai taip, Livijai labai skaudu buvo atsisveikinti su šiuo ypatingu žmogumi, tačiau ji alpo dėl pačiai nesuprantamo jausmo… Stovint prie karsto, ją imdavo purtyti šaltis, širdis pradėdavo mušti tarsi būgnais, veidą ir kūną apgaubdavo prakaito uždanga, o akyse pasirodydavo juodai spindinčių vabaliukų debesys…
… Tik metai po uošvio mirties… Ir tiek daug pokyčių… Livija guli lovoje ir žvelgia į baltas, kažkada su Mariumi kartu dažytas, lubas. Jau trys mėnesiai, kaip ji – bejėgė ir jai reikalinga priežiūra… pačių artimiausių… Deja, Marius ištvėrė tik pusmetį. Dabar gyvena su nauja moterimi, kuri rūpinasi ir jų dukryte. Aplankius mintims apie josios Dainelę, Livijai tarsi replėmis suspaudžia širdį. Kaip ji ten, mažutė, be mamytės?
Livija šeimoje augo viena. Jos mama mirusi, tad sutiko su pasiūlymu priimti pagalbą iš Mariaus sesers dukros. Mergina - šaunuolė: geba suderinti mokslą ir buitinius rūpesčius; išmoko atlikti Livijai reikalingą masažą, suleisti vaistus į veną; rasdavo laiko net šnektelėti su Livija. Tiesa, dažniausiai Livija būdavo paveikta morfijaus – snūduriuodavo… Prablaivėjus protui, grįždavo skausmas, tačiau Livija stengdavosi kuo ilgiau ištverti be nuskausminamųjų vaistų, nes tik tada galėdavo grįžti į praeitį. Praeitis – tai viskas, kuo ji galėjo dar pasidžiaugti, ir nesvarbu, kokie tie prisiminimai – džiugūs, liūdni – jais išmargintas jos nelabai ilgas gyvenimas.
Staiga prisiminimai nuneša Liviją į dieną, kai, tarsi galinga jūros banga, tėškė jai žiauri žinia. …Praėjus mėnesiui po uošvio palydų Anapilin, Livija sėdėjo ligoninės koridoriuje ir žvelgė į siuntime parašytą diagnozę „Gimdos piktybinis auglys. IV stadija“. Pasaulis tarsi pasikeitė per sekundę, viskas aplink įgavo kitokią prasmę. Gydytojai kraipė galvas: kodėl tiek ilgai kentėta? Kodėl nesikreipta į medikus? Stebuklų būna…
…Kelios operacijos, chemija, spinduliavimas, darbo praradimas, vyro išdavystė, vaiko atėmimas, kūno ir sielos kančios… artėjanti pabaiga ir begalinis noras apsaugoti dukrą nuo blogų žmonių, blogo pavyzdžio, blogų įpročių; apsaugoti nuo nežinios…
Nors gydytojai nepatvirtino, jog Livija neišgyvens, ji pati jautė - ateities nebeturi… Livijai tą tvirtina dažnai po morfijaus dozės grimztant į beskausmę tuštumą apsilankanti ir kviečianti pas save jau prieš dešimtmetį mirusi jos mama.“
„…Kažkodėl Livijos galvoje suskamba Antuano de Sent Egziuperi žodžiai „Mirusieji ir gyvieji jungiasi vieni su kitais ir sudaro vieną medį.” Ji niekur nedings… Ji bus šalia dukros… nuo bėdų užstos ją angelo sparnu…“
(bus daugiau)
Su meile, Vida Meilė
