I. Galvojasi, kas galėtų suklijuoti sudužusią Lietuvos puodynę? Kokia klijuojanti valstybinės svarbos mintis tai padarytų, koks jausmas? Manding reikalingas geras restauratorius arba naujos puodynės žiedėjas. Arba ir tas, ir tas – abu labu tokiu turėtų dirbti vardan Tos ir sukurti naują puodą, žvelgdami į geriausius senųjų puodų pavyzdžius muziejuose ir naudodami naujausias technologijas. Puodą, iš kurio paskui valgytume visi – atleidę sau (atsileidę), susitaikę.

II. Yra sakančių – va Ukrainą suklijavo karas, kai juos užpuolė Rusija. Bet negi tik toks vienijimosi būdas? Sako, kad ukrainiečiai netgi gerti masiškai meta, kad tik mentališkai nebeturėtų nieko bendro su užpuoliku. Negi pabudimas įmanomas tik katastrofos ir karo akivaizdoje? Betgi stribų ir ten atsirado nemažai, o trūkstamus į Donbasą atvežė per sieną.

III. Jei rašyčiau pasaką apie nūdienę Lietuvos situaciją, pasinaudočiau romantišku indėnų šamanų teiginiu, jog žmogus turįs dvi sielas – mechaninę (atsakingą už kūno fiziologinius procesus) ir sielą keliautoją, teikiančią džiaugsmą, pilnatvę ir vedimą, nes toji naktimis nukeliaujanti pas Sielų Karalių ir ten gaunanti žinojimą, kur link toliau judėti.

Tačiau jei žmogelis nusideda, prisidirba, prisivagia – nakčia jo siela keliautoja gali būti ir pavogta. Pabunda apvogtasis – viskas lyg ir čiki piki! Mechanika veikia: kvėpuoja, širdis plaka, bet va – nebedžiugina niekas. Sielos keliautojos nebėr. „Zlastis“ tik ima. O „zlastį“ reikia užpilt... Arba skubiai ieškoti kaltų, priešų – taip ir prasideda savižudiška kova su apvogtu savimi, perkeliant ją į išorę. Nukreipiant į kitus, kitokius. Ypač sielą keliautoją dar turinčius.

IV. Jei žmogus turi sielą keliautoją, tai gal ir Lietuva ją turi. O ką, jeigu ji pavogta? Po visų mūsų karų, pokarių ir holokaustų? Viltinga žinia nebent ta, kad indėnų šamanai kažkaip sugeba nukeliauti pas sielų vagis ir pavogtąją sielą keliautoją sugrąžinti savininkui.

Gal koks filmas, spektaklis, visuotiniai atlaidai galėtų ją sugrąžinti, kad vėl pasijustume kaip Sąjūdžio ištikti?

V. Orvidas svajojo, kad Lietuvos politikai kada nors susirinktų jo sodyboje tiesiog patylėti naktį po žvaigždėmis ant akmenų susėdę – ir jiems taps aišku, ką toliau daryt. Pajus. Regės.

Ar galima Lietuvą kurti be to regėjimo, vizijos? Juk ir Gediminas pirmiausia susapnavo, o visa kita tebuvo to sapno „copypaste“.

Norėtųsi, kad ir ant Lietuvos durų kabėtų Viliaus Orvido kvietimas, kadaise kvietęs į jo Sodybą prie Salantų: „Dabar tesusirenka visi – pasiilgę rojaus, poilsio ir ramybės vietos, amžino laimingumo vietos, kur nebėra ko bijoti barbarų.“

Šaltinis: 15min.lt