Praėjusią savaitę Seimas priėmė mano su kolegomis parengtą ir ilgai su Seimo komitetais ir kitomis valstybės institucijomis derintą rezoliuciją dėl Lietuvos ir Lenkijos strateginės partnerystės. Seimo beveik vienbalsiai priimtas rezoliucijos tekstas atliepia šiuo metu svarbiausius visam regionui iššūkius, numato tolesnės partnerystės su mums strategiškai svarbiausia kaimyne gaires. Lenkijai įgaunant vis didesnį svorį regione ir Europoje, ką demonstruoja ir JAV prezidento Donaldo Trumpo pasirinkimas atvykti į šią šalį, dokumentas nubrėžiantis gaires Vyriausybei, diplomatams ir parlamentinei diplomatijai buvo ypač reikalingas.
Lenkija šiandien tampa mūsų vartais ne tik ir ne tiek į Europą, bet ir į JAV. Strateginė partnerystė su į pasaulinės lyderės vaidmenį sugrįžtančia Amerika yra Baltijos ir Vidurio Europos valstybių saugumo garantas, todėl bendras veikimas su šiuo metu viena svarbiausių JAV partnerių Europoje – Lenkija, yra privalomas. Šiandien su stiprėjančia Lenkija ir JAV administracijos rodomu palankumu mūsų regionui, turime galimybę sugrįžti į laikus, kai prieš kiekvieną svarbų sprendimą, ES branduolio valstybės – Vokietija ir Prancūzija, atskirai derino pozicijas ir su mūsų regiono šalių atstovais. Atėjo laikas mūsų regionui išeiti į pirmą lygą ne tik su ekonominėmis-socialinėmis lyderėmis (Šiaurės šalimis), bet ir dabartiniais ir būsimais transatlantiniais lyderiais (JAV, Lenkija, Jungtine Karalyste).
Rezoliucijoje išsikėlėme dar vieną svarbų bendrą užsienio politikos tikslą – paramą Ukrainai, Gruzijai ir kitoms Rytų partnerystės valstybėms. Dėl savo bendros istorinės patirties ir ekspertinių žinių apie Rytus, privalome ir vėl formuluoti ambicingą Rytų partnerystės politikos viziją, pagrįstą pažangiausių Rytų partnerystės valstybių visavertės narystės ES perspektyva. Mūsų bendros diplomatijos taikiniai šiuo metu turėtų būti tiek Vašingtonas, tiek Berlynas, Paryžius ir Londonas, kuris bet kokiu atveju išlaikys didelę įtaką Rytų partnerystės klausimuose. Privalome veikti ne tik ES mastu, bet ir kantriai padėti mūsų kaimynams reformuotis. Ukrainai ir Gruzijai nepakaks vien techninės ir finansinės pagalbos, būtina ir politinė parama, ekspertinės žinios, gerųjų patirčių mainai. Nors šalis pelnytai garsėja kaip Rytų partnerystės šalių ekspertė, patys šių ambicingų tikslų ir Rytų partnerystės programos perkėlimo į naują lygmenį pasiekti negalėsime – bendradarbiavimas su Lenkija ir Varšuvos lyderystė yra būtina sąlyga norint pasiekti sėkmę.
Vertindami principinę Lenkijos poziciją dėl elektros energijos nepirkimo iš grėsmę visam regionui keliančios Rusijos statomos Astravo atominės elektrinės, prieš kelias savaites pakvietėme Lenkijos (bei Latvijos ir Estijos) parlamentus prisidėti prie tarptautinių iniciatyvų, nukreiptų prieš šias statybas, priimti analogiškus iš trečiųjų šalių gaunamą nesaugią elektrą ribojančius įstatymus. Energetinio saugumo trūkumas yra esminis veiksnys, išlaikantis mūsų regioną Rusijos įtakos sferoje. Dabartiniame kontekste energetinis saugumas nereiškia vien energetinių jungčių su Europos Sąjunga užtikrinimo. Šiandien kalbame apie tikrą fizinę grėsmę mūsų ir kaimyninių šalių gyventojams, kurią savo akimis galime pamatyti nuo kalnelio kelyje Vilniaus rajone esančio Buivydžių kaimo link. Bendradarbiavimas tarptautinėje arenoje Astravo klausimu privalo tapti vienų svarbiausių klausimų artimiausioje Lietuvos ir Lenkijos dvišalėje darbotvarkėje.
Turime taip pat rodyti ryžtą kartu su konservatyviais lenkų valdančiaisiais spręsti įsisenėjusius istorinio teisingumo trūkumo klausimus Europos istoriniame pasakojime. Visomis išgalėmis, taip kaip tą darome pasmerkdami Antrojo pasaulinio karo metu Vokietijoje įsitvirtinusį nacionalsocialistinį režimą, privalome oponuoti bandymams pateisinti komunizmo ideologiją ir jos nusikaltimus. Tačiau šiose srityse, jeigu kol kas tarp dviejų šalių veikia tik parlamentinės dvišalės ir trišalės (kartu su Ukraina) institucijos – tarpvyriausybinė bendradarbiavimo komisija, kurios sekretoriumi buvau, neveikia. Dvišalė Švietimo, mokslo, kultūros ir kultūrinio paveldo komisija paskutinį kartą susitiko prieš aštuonerius metus, Tautinių mažumų komisija – prieš dešimtmetį. Prisimindami mūsų skaudžią praeitį, privalome taip pat atsižvelgti ir į nesenus visą Europą pakeitusius skaudžius istorinius įvykius. Reaguojant į netinkamus Rusijos veiksmus, parama Lenkijos valdantiesiems atliekant atnaujintą prezidento Lecho Kačynskio lėktuvo katastrofos tyrimą gali tapti dar vienu mūsų dvišalio solidarumo pagrindu.
Gyvybiškai svarbu kryptingai tęsti energetinių projektų „LitPol Link“ ir dujotiekio GIPL įgyvendinimą, siekiant Baltijos šalių elektros energetikos sistemos sinchronizacijos su Kontinentinės Europos tinklais ir užtikrinant didesnį dujų tiekimo saugumą. Privalome įtraukti Lenkiją ir į strateginius infrastruktūros projektus, tokius kaip geležinkelio vėžė „Rail Baltica“. Galiausiai, atsakydami į šių dienų geopolitinius iššūkius kartu su lenkais, taip kaip to iš mūsų tikėjosi popiežius Jonas Paulius II, privalome pasiūlyti naują viziją susiskaldžiusiai ir reformose susipainiojusiai Europos Sąjungai.
Bendra vizija Europai, Rytų kaimynystei, strateginė regiono partnerystė su JAV, Astravo monstro sustabdymas, kova su tarptautinės teisės pažeidimais – yra tik keli šiuo metu svarbiausi dvišalės darbotvarkės klausimai. Tarp akademikų ir kai kurių politikų galima išgirsti nuomonę, kad santykius su Lenkija ir dabar galima vertinti gana teigiamai, nes Lietuvos ir Lenkijos dvišalis ekonominis bendradarbiavimas vyksta sklandžiai (Lenkija yra trečia Lietuvos užsienio prekybos partnerė, penkta pagal dydį užsienio investuotoja ir t. t.), vystomi bendri strateginiai projektai. Kitaip tariant, santykiuose su Lenkija viskas yra pasiekta. Kita paplitusi nuomonė teigia, kad politiniai santykiai šiuo metu yra žlugę. Esu įsitikinęs, kad abu požiūriai yra klaidingi.
Šiuo metu Lenkiją valdo mums palankios užsienio politikos vizijos atstovai, kurie Lietuvą vertina kaip partnerę. Mūsų Prezidentė yra kviečiama į visus svarbiausius Lenkijos organizuojamus regioninius susitikimus, bendradarbiavimo formatus. Vis intensyvesni kontaktai tarp Lietuvos ir Lenkijos Prezidentūrų, gali baigtis dar vienu proveržiu po kelių dienų vyksiančiame Trijų jūrų susitikime su JAV Prezidentu D. Trumpu. Galiausiai, kaip rodo paskutiniai Seimo balsavimai, Lietuvos ir Lenkijos dvišaliai santykiai taip pat pagaliau peržengia užkeiktą „trijų raidžių“ prizmę ir keliasi į strateginį lygmenį.
Šiame tekste išvardijau tik svarbiausius bendrus darbus, kas įrodo, kad toli gražu visų klausimų dvišaliuose santykiuose dar neišsprendėme. Gyvename įtemptu ir nežinomybės kupinu laikotarpiu. Dėl bendros istorijos, identiško požiūrio į saugumo iššūkius, ES ir NATO vizijos, mūsų šalys yra „pasmerktos“ bendradarbiauti. Artimiausiu metu svarbu bent atnaujinti svarbiausių tarpvyriausybinių komisijų veikimą – strategiškai svarbi Užsienio ir saugumo politikos komisija paskutinį kartą posėdžiavo tik 2013 metais, po kurių padėtis regione ir visame pasaulyje esmingai pasikeitė. Seimas savo žodį tarė ir, tikiuosi, vieningai tęs parlamentinės diplomatijos darbus ateityje – kamuolys ir iniciatyva Vyriausybės pusėje. Seimas šį dialogą seks ir, jei prireiks, toliau rodys lyderystę.
Žygimantas Pavilionis yra LR Seimo narys, TS-LKD frakcijos narys.
