Praėjusią savaitę Vatikane susirinkę Nobelio taikos premijos laureatai, Jungtinių Tautų ir NATO atstovai diskutavo apie branduolinį nusiginklavimą. Apie tai „Crux“ rašo Claire Giangrave.
Pirmoji Vatikane vykusio susitikimo „Pasaulis be branduolinių ginklų“ diena buvo skirta sunkiai pasiekiamiems idealams. Antroji į diskusijas sugrąžino Realpolitik. Tapo aišku, kad branduolinės valstybės, kurios palankiausiai žvelgtų į nusiginklavimą yra tos, kurios vargu ar surengtų branduolines skerdynes.
Kol Donaldas Trumpas lankėsi Tolimuosiuose Rytuose, kad suvienytų pajėgas kylant Šiaurės Korėjos grėsmei, Vatikano dikasterija už Integralią žmogaus raidą suorganizavo šį tarptautinį renginį. Daug įtakingų asmenų jame viešai pasmerkė branduolinių ginklų „beprotybę ir beprasmybę“.
Šeštadienį Izraelio ir Rusijos atstovai pabrėžė nusiginklavimo kompleksiškumą kylant įtampai tarp šalių, ypač dėl blunkančių ribų tarp karybos ir terorizmo. Jie pabrėžė Viduriniųjų Rytų problemas bei ilgą Rusijos ir JAV dialogo bei trinties istoriją.
Į aistringas diskusijas buvo įnešta sveiko Realpolitik. Tai buvo Nagasakio ataką išgyvenusi auka, iš pirmų lūpų kalbėjusi apie savo patirtį.
Regionalizmas ir branduolinė taika
Devynios šalys turi branduolinius ginklus, tačiau būtų klaidinga jas visas traktuoti vienodai.
„Valstybės, o ne jų ginklai yra esminis veiksnys siekiant taikos“, – sakė Nacionalinių saugumo studijų tyrėja bei Ginklų kontrolės ir Regioninio saugumo programos Izraelyje direktorė Emily Landau.
„Branduolinis nusiginklavimas gali būti pasiektas atsižvelgiant į kontekstą – kas juos turi ir dėl kokios priežasties“, – sakė ji.
„Izraeliui branduolinio atgrasymo galimybė vaidina itin svarbų vaidmenį užtikrinant išgyvenimą, nes yra grėsmių egzistavimui, – sakė E. Landau. – Nesuklyskite, Izraelis susiduria su egzistencinėmis grėsmėmis.“
E. Landau pabrėžė, jog branduolinė grėsmė kyla ne iš šalių, kurios jau ilgą laiką turi branduolinį ginklą, bet iš tų, kurios pažeidžia tarptautines sutartis ir pradeda savo programas – Irano, Šiaurės Korėjos.
„Ginklai neatsakingų šalių rankose gali būti panaudoti niokojimui ir beatodairiškam žudymui“, – sakė E. Landau.
„Kalbant apie beprotybę, pažvelkite į Viduriniuosius Rytus, kur matome neapykantą tarp šiitų ir sunitų bei krikščionis, persekiojamus visame regione. Krikščionys yra saugūs tik Izraelyje. Taip pat beprotiškai nekenčiami žydai ir Izraelio valstybė, šis jausmas giliai įsišaknijęs“, – teigė E. Landau.
E. Landau siūlo sukurti struktūrą, kuri analizuotų regionines problemas, kad būtų pasiektas saugumas ir taika. „Mes niekada nepasieksime branduolinio nusiginklavimo, jeigu nedarysime skirtumo tarp šalių, kurios turi branduolinį ginklą“, – sakė ji.
Tarptautinio saugumo centro ir Pasaulio ekonomikos ir tarptautinių santykių instituto vadovas Aleksejus Arbatovas savo kalbą pradėjo nuo to, jog nekenčia branduolinių ginklų.
Nepaisant asmeninės pozicijos, po daugiau nei dešimtmečio dirbant šiais klausimais politiniu ir akademiniu lygmeniu, A. Arbatovas teigia, kad konsensusas už Vatikano sienų yra toks, jog jie išgelbėjo pasaulį nuo pasaulinio karo pastaruosius 70 metų.
„Tik Dievas žino, kas yra teisinga, o kas klaidinga. Net jeigu branduoliniai ginklai turėjo atgrasomąjį poveikį praeityje, ateityje to nebus“, – tvirtino jis.
Nors per pastaruosius dešimtmečius branduolinės ginkluotės sumažėjo 80 %, A. Arbatovas mano, kad branduolinio konflikto galimybė išaugo.
„Naujos ginklavimosi varžybos, kurios linkusios prasidėti, daugeliu atžvilgių bus blogesnės už Šaltąjį karą. Naujos ginklų sistemos panaikina skirtumą tarp branduolinių ir konvencinių, tarp gynybinių ir puolamųjų, tarp globalių ir regioninių sistemų“, – sakė jis.
Jeigu dar susilietų kosminė ir kibernetinė karyba, padėtis taptų dar pavojingesnė.
Mokslininkas pabrėžė, jog tai, kad didžiąją dalį pastarųjų šešiasdešimties metų JAV ir Rusija bendradarbiavo dėl branduolinių ginklų, yra fenomenali išimtis iš taisyklių, atsižvelgiant į branduolinių šalių patirtį.
Tačiau dabar padėtis keičiasi. „Pirmą kartą per 50 metų esame teisiniame vakuume dėl pačių destruktyviausių strateginių branduolinių ginklų“, – sakė jis.
Kalbėdamas apie Jungtinių Tautų Branduolinių ginklų draudimo sutartį, kurią remia popiežius Pranciškus (ji buvo priimta liepą), A. Arbatovas kritikavo branduolinių šalių požiūrį. „Jos turėtų užtikrinti JTO, kad nedelsiant būs judama nebranduolinio pasaulio link“, – teigė jis.
Baigdamas jis pabrėžė, kad branduolinis ginklas neapsaugos nuo ateities konfliktų.
„Žmonių civilizacija, kuriai nesaugumą kelia galimybė save sunaikinti per kelias valandas branduoliniais smūgiais, nenusipelno civilizacijos vardo“, – tvirtino A. Arbatovas.
Istorija moters, išgyvenusios Nagasakio ataką
Masako Wada, organizacijos „Nihon Hidankyo“, kovojančios už branduolinį nusiginklavimą generalinio sekretoriaus padėjėja, buvo 22 mėnesių, kai atominė bomba sunaikino jos gimtąjį Nagasakį. Ji su motina ir seneliu išgyveno, nes pasitraukė į kalnus.
M. Wada nutarė, jog jos gyvenimo misija bus papasakoti savo istoriją tiek kartų, kiek tik įmanoma, kad būtų surinkta milijonai parašų, įrodančių žmonijos troškimą atsikratyti branduolinių ginklų.
1945 m. rugpjūčio 9 dieną, dvi minutės po 11 valandos moters motina gamino pietus, kai išgirdo didelio sprogimo garsą. Visa šeima trumpam prarado sąmones. Atsigavę pamatė langus ir duris sudaužytas, o per oranžinį rūką nesimatė miesto.
M. Wados mama pasakojo jai, kad matė minią žmonių, atrodančių kaip skruzdėlės, bandančių pabėgti nuo ugnies. Jų oda nuo ugnies parudusi, o plaukai kruvini.
Žuvo apie 200 000 žmonių, tai 90 procentų civilių gyventojų, tarp jų ir pagyvenę žmonės bei vaikai. Aplinkinė teritorija pavirto į „kremavimo erdvę“.
„Kiekvienas buvo priblokštas augančio aukų skaičiaus ir žmogaus kūnų dvoko, – sakė M. Wada. – JAV okupacijos metais spauda negalėjo apie tai rašyti. Nagasakį apleido ir okupacinės pajėgos, ir Japonijos vyriausybė.“
M. Wados motina mirė po šešerių metų, daug laiko praleidusi ligoninėse dėl širdies sutrikimų bei plaučių ir skrandžio vėžio. „Branduoliniai ginklai yra nežmoniški“, – sakė M. Wada. Ji priminė, kad išgyvenusiųjų karta sensta ir laikas jaunimui perimti iniciatyvą šiais klausimais.
Ji padėkojo Šventajam Sostui, kuris buvo tarp pirmųjų, pasirašiusiųjų sutartį prieš branduolinius ginklus. M. Wada pavadino liepos sutartį „šviesos spinduliu“ ir paragino visas šalis, tarp jų ir Japoniją, susitarimą ratifikuoti.
Pasiekti mėnulį
Mairead Corrigan Maguire, Nobelio taikos premijos laureatė iš Airijos, ragino dalyvius „pasiekti mėnulį“, kai kalbama apie branduolinį nusiginklavimą, ir siekti ne tik jo, bet ir atsisakyti militarizmo.
„Niekada neturime nuvertinti žmogaus galimybių įveikti žmonijos tragediją“, – sakė ji, teigdama, kad tragedijos suteikia galimybę pasiekti išgijimą ir taiką.
„Taikos sutartis su Šiaurės Korėja yra galima, jeigu tik bus politinė valia sėsti prie derybų stalo“, – sakė M. Maguire, dalindamasi savo patirtimi iš Airijos pilietinio karo ir smurto protrūkio aštuntajame XX a. dešimtmetyje.
„Nesmurtinis kelias neveikia, nes žmonės nepakankamai stengiasi jį įgyvendinti“, – sakė ji, kviesdama Katalikų Bažnyčią skleisti taikos žinią ir atsisakyti „teisingo karo teorijos“.
„Branduoliniai ginklai yra klaida“, – apibendrino M. Maguire, tačiau ji atkreipė dėmesį į tai, kad tai tik viena dėlionės detalė, o tikrasis tikslas turi būti militarizmo atsisakymas.
Pagal „Crux“ parengė Matas Baltrukevičius
Šaltinis: Bernardinai.lt
