Režisavo: Gavin Hood. Vaidina: Keira Knightley, Matthew Goode, Ralph Fiennes, Matt Smith
Holivudas dar visai neseniai priminė apie Dicko Cheney įtaką Irako karo pradžiai su filmu „Vice“, o dabar mūsų kino teatrus pasiekė britų filmas, pasakojantis apie pamirštą istoriją, galėjusią užkirsti kelią šiai katastrofai. Režisieriaus Gavino Hoodo filmas „Valstybinės paslaptys“ („Official Secrets“) pasakoja apie 2004 metų Britanijos vyriausybės komunikacijos būstinės (GCHQ) mandarinų kalbos vertėjos 28-erių Katharine Gun (Keira Knightley) baudžiamąją bylą. Moteris buvo suimta už tai, kad paviešino Jungtinių Valstijų Saugumo agentūros nurodymą Jungtinės Karalystės žvalgybos šnipinėti penkis JTO Saugumo tarybos narius – iš Angolos, Kamerūno, Čilės, Bulgarijos ir Gvinėjos – kad Busho administracija galėtų juos šantažu priversti balsuoti už karą prieš Saddamą Husseiną.
Iki šiam dokumentui patenkant į jos elektroninio pašto dėžutę, Gun politinis aktyvizmas apsiribojo nepatenkintu bambėjimu žiūrint žinias. Tačiau kai į jos rankas pateko įrodymai, kad Vašingtonas nelegaliai įsakinėja GCHQ, ji nusprendžia, kad už ištikimybę vyriausybei jai svarbiau žmonių – įskaitant 30 milijonų Irako civilių – interesai.
Nenuostabu, kad Gun buvo iškelti kaltinimai pažeidus Valstybinių paslapčių aktą – kas iš esmės reiškia valstybės išdavystę. „Aš nebandau nuversti mūsų valdžios“, – tikina ji. Nepaisant to, teismo metu ji buvo laikoma už grotų, it ji būtų pats Osama Bin Ladenas. Viena iš bylos komplikacijų yra Gun vyras Yasaras (Adamas Bakri) kurdų pabėgėlis iš Turkijos, siekiantis prieglobsčio Anglijoje. Vyriausybė grasina Gun, kad deportuos jos vyrą, o šis nesupranta, kodėl mylima žmona rizikuoja jų abiejų laisve etikos vardan. Vis dėlto jis sutinka kiek įmanoma vengti viešumos, baiminantis, kad visuomenė gali nebedemonstruoti palaikymo moteriai, sužinojus, jog ji ištekėjusi už rudaodžio kitataučio.
Nors Gun tuomet buvo atsidūrusi iš tiesų pavojingoje situacijoje, režisierius nusprendė neakcentuoti situacijos įtampos ir dramatiškumo. Vietoj to Hoodas (kurio 2007 metų filmas „Rendition“ taip pat buvo kupinas tokio paties pateisinamo pasipiktinimo) mėgaujasi atskleisdamas supuvusią sistemą ir meta iššūkį idėjai, kad atlikti savo pareigą yra svarbiau, nei laikytis etikos. Kadangi veiksmas vyksta Anglijoje, tai bet koks dramatizmas yra persmelktas elegancijos ir gerų manierų: aistringas ginčas „Observer“ redakcijoje dėl to, ar verta spausdinti gautą dokumentą, baigiasi kažkam pasiūlius nusiraminti prie arbatos puodelio.
Irako karas buvo nepopuliarus dar iki jam prasidedant. Visame pasaulyje prieš šią invaziją nukreipti protestai sutraukdavo rekordinius žmonių kiekius (juos vėliau pranoko tik pirmasis Moterų žygis). Hoodas primena apie tai, senovinuose (ne plokščiaekraniuose) televizoriuose transliuodamas protestų akimirkas bei archyvinę medžiagą su Tony Blairu ir George’u W. Bushu, garantuojančių savo tautiečiams, kad šis karas yra tinkamiausias sprendimas.
Tačiau šią istorijos dalį mes visi gerai žinome. Tačiau nepanašu, kad šis filmas iš arti pažįsta Gun. Tai tėra tik sausas, nors ir pagarbus, įvykių perpasakojimas, it istorijos pamoka, primenanti mums apie šią asmenybę, kurią visi potencialūs paslapčių viešintojai turėtų laikyti savo įkvėpimu ir pavyzdžiu. Nepaisant neginčijamo Knightley talento, režisierius jai tesuteikia galimybę vaidinti užsispyrusią, sąžine besivadovaujančią ir beveik vaikiškai gėrį ir blogį vertinančią moterį. Teismo procesui vystantis, jai tenka vis mažiau dėmesio, mat Hoodas į istorijos centrą vis labiau išstumia jos advokatą Beną Emmersoną (Ralphas Fiennesas), kuriam kilo geniali mintis į baudžiamąją atsakomybę patraukti patį Irako karą. Jis taip pat užpildo laiką skirdamas dėmesio valstybinę paslaptį paviešinti pasišovusiems „Observer“ žurnalistams Edui Vulliamy (Rhysas Ifansas) ir Martinio Brightui („Doctor Who“ žbaigždė Mattas Smithas).
Gun istorijos esmė yra tame, kad ji rizikavo viskuo idant atskleistų tiesą, tačiau karas vis tiek įvyko: jos istorija nėra nei įkvepianti, nei tragiška – ir tas pats pasakytina apie filmą. „Valstybinės paslaptys“ tėra išnaša chaotiškame, beprasmiame ir kvailame kare, kurio klaidos vis dar atskleidžiamos, nors praėjo jau beveik du dešimtmečiai.
