Aitvaras

Režisierius: Ralphas Zimanas. Vaidina: Samuel L. Jackson, Callan McAuliffe, India Eisley, Carl Beukes, Deon Lotz, DeVille Vannik, Jaco Muller, Lionel Newton

Pietų Afrikos Respublikos kilmės režisierius, Ralphas Zimanas, 2001 metais pristatęs karinę dramą „Sergėtojas“ bei kriminalinį trilerį apie jaunimą „Jeruzalė“, kviečia į savos kūrybos patį brutaliausią ir stilistiškai patraukliausią veiksmo trilerį apie nesuvaldomą kerštą.

Režisierius pristato dar vieną, jau šimtą kartų kine matytą, istoriją apie mergaitę žudikę, kuri netekusi sau brangių žmonių ryžtasi nukauti visus skriaudikus, privertusius ją kentėti praeityje. Keršto kupina Sava nei vienai akimirkai negali užmiršti tos dienos, kai jai matant buvo nužudyta visa jos šeima. Mergina prisiekė surasti tą, kuris atsakingas už visą košmarą, kurį jai teko išgyventi vaikystėje. Visus aršiausio priešo parankinius po vieną žudydama Sava artėja link užsibrėžto tikslo…

Filmuose keršto tematika jau taip nuvalkiota, kad su kiekviena nauja juosta pasidaro tiesiog juokinga, stebint kūrėjų bandymą įgyvendinti tai, kas jau tūkstančius kartų buvo matyta kino ekranuose. Štai pasirodo dar vienas bandymas, kuriame pagrindiniame vaidmenyje atsiduria mergaitė. Filmas itin primena prancūzo Luco Bessono režisuotą kultinį „Leoną“, Quentino Tarantino „Nužudyti Bilą“, 2008 metais pasirodžiusį veiksmo filmą „Ieškomas“ bei seksualų trilerį „Kolumbiana“. Galima paminėti dar daugiau panašių juostų, tačiau vienintelis dalykas, gelbėjantis šią ne itin vykusią juostą – tai taip vadinamas „bloody-art“, kuris suteikia išskirtinių savybių.

Siužetinė linija pateikiama komplikuotai. Taip, pagrindinė herojė turi motyvą kerštauti, tačiau režisierius pateikia pernelyg chaotišką priešistorę. Kartais susidaro įspūdis, jog stebi ilgą muzikinį klipą, kuriame nėra nei logikos, nei prasmės. Panašu, kad juosta siekia išplaukti pasikliaudama vien stipriomis ir efektingomis žiauraus smurto scenomis bei seksualine mergaitės žudikės (dar beveik vaiko!) energija. Pati atmosfera primena neseniai kino teatruose rodytą „Reidą 2“, kuris jau imtas vadinti šio žanro šedevru. Tačiau nepanašu, kad ši juosta turėtų kokių nors šansų pretenduoti į indoneziečių juostos vietą.

Veikėjai itin šabloniški ir, galima sakyti, nuspėjami, neturintys jokių išskirtinių bruožų. Viso filmo metu žiūrovas nė vienai akimirkai nebuvo iš tikro supažindintas su pagrindine veikėja Sava ir jos praeitimi, jos psichologiniu portretu. Kerštas kerštu, tačiau net ir iš tokios, atrodytų, banalios idėjos galima išvystyti kerinčią istoriją, ir iliustruoti ją įspūdinga vizualine puse. Savą supantys vyrai, Karlas ir Oburis, taip pat visiškai neįdomūs veikėjai. Vienintelė frazė, kurią galima įsiminti – Karlo ištarti žodžiai: „Aš sukūriau pabaisą… Gražią pabaisą“. Tai yra akivaizdžiai pati įsimintiniausia filmo scena, kurią lydi visai pakenčiamas garso takelis ir finalinė daina.

Kaip jau ankščiau minėta, filmo pavidalas primena indoneziečių „Reidą 2“. Vizualiai tai išties stilingas ir gana patrauklus akims filmas, turintis niūraus konteksto su „blood-art“ ir grafinių novelių pavidalo. Dekoracijos paprastos, primenančios apleistą pastatą – matyt, visas filmavimo etapas ten ir vyko, todėl akivaizdu, kad kūrėjai bent jau taip galėjo sutaupyti pinigų. Operatoriaus darbas pakenčiamas, tačiau dvikovų scenose, ypatingai atkreipiant dėmesį į smurto protrūkio scenas, kameros darbas nelabai džiugina. Pernelyg greiti perėjimai, sunkiai matomos detalės ir, kas blogiausia, veikėjų pristatymai pateikiami labai šaltai. Vietomis muzikinis juostos fonas pagyvina atmosferą, bet tai dar nereiškia, kad visur ir jis tiko. Labiausiai įsimintinas filmo momentas – tai finaliniai titrai, kuriuose skamba Samuelio L. Jacksono ištarti žodžiai. Tai vienintelis žmogus, kuris galėtų priversti pasižiūrėti šį filmą – kultinis Samuelis L. Jackonas, kurio vaidmuo ne toks reikšmingas, bet aktorius bent jau savo charizma atperka visas režisieriaus klaidas bei užgožia pagrindinio dueto pasirodymą ekrane. Liūdna tik dėl vieno – toks talentingas žmogus ateina filmuotis tokiuose nieko vertuose projektuose.

„Keršto aitvaras“ – tai stilingas, bet visiškai neįdomus, neužkabinantis, nuobodus ir labai primityvus filmas. Kruvinomis scenomis prifarširuotas bei keršto tematika sukurtas filmas, kuriame be kelių muštynių scenų ir aktoriaus Samuelio L. Jacksono charizmos daugiau nėra nieko pozityvaus ar verto jūsų dėmesio. Nors filmo trukmė tik 90 minučių, tačiau jis tęsiasi labai ilgai, lyg koks košmaras. Be abejonės, tai yra vienas prasčiausių metų filmų, kuriam reikėtų pagailėti savo nervų ir brangaus laiko.