Bandydamas pažinti kurios nors šiandien išsivysčiusios valstybės istoriją, susiduri ir su laikotarpiais, kuomet tautą užburdavo ir užkurdavo žodžiai, vadovų įkvepiančios kalbos, ir visuomenė, jų paskatinta, puldavo dirbti, suprasdama aiškiai suformuluotą viziją, nubraukusi smulkias nesantaikas, o pagaliau ir šias sprendė tuo pat metu. Jei kalbame apie modernias Europos valstybes, tas įkvepiantis laikotarpis buvo 6 ir 7 praeito amžiaus dešimtmečiai, kai išsivalę karo griuvėsius miestiečiai kibo į megaprojektus, skleidėsi architektūra ir dizainas, o pagrečiui tam – ne kada nors vėliau! – ir rūpyba visais visuomenės nariais.
Mūsų šalis tuos dešimtmečius leido kitaip ir buvo kita šalis, nors ir joje žmonės veržėsi prie Baikalo ar į Kazachijos plėšinius, tik skirtumą nuo demokratijos erdvių ženklino ne savanoriškas entuziazmas, o diktatoriški įsakymai. Vėliau didžiąja mūsų vizija tapo tiesiog šalies, tėvynės atgavimas, savęs susigrąžinimas. Visam tam įvykus ir ėmusis kasdienos darbų, staiga buvo išsisemta, ir jau nepamenu jokios užburiančios kalbos, stipresnio vizionieriško teksto, kuris būtų įkvėpęs nebe kombinuoti (pagal seną paprotį) iš ES fondų ir viešųjų pirkimų, o vėl statyti, kurti, planuoti, svajoti. Taip, šiandien yra vizija „Lietuva 2030“, tačiau kiek ji vykdoma, kiek vykdosi savaime, kiek nuo jos nuklysta – jau sunku ir pasakyti, bet aišku, kad šūkis „Trys milijonai kūrėjų“ nebebus įgyvendintas. Nors Valstybės pažangos taryba nepanaikinta, ji nebesirenka, o ir joje pamatą sudarė buvę ministrai, net ir anoje vyriausybėje netekę postų. Pagaliau jei Taryboje beveik 40 žmonių – ar tada įmanoma susitarti?
Tad praėjusią savaitę buvo proga pacituoti Shakespeare`o „Ričardą III“ – „Pasibaigė nesantaikos žiema, Po Jorko saule vasara suspindo“! Susivieniję konkuruojančios žiniasklaidos kanalai ir net valdžios atstovai pasiūlė naują programą „Idėja Lietuvai“. Ir prarovė! Pasipylė pasiūlymai, kuriuos skelbia tam sukurtas naujas interneto portalas, specialios esamų portalų rubrikos, televizija kalba, radijas primena, žongliruojame skaičiais ir žodžiais: 50 iškiliausių profesorių Lietuvai, 50 tūkst. ginkluotų šaulių, minimalios algos sąryšis su BVP, būdai stabdyti medikų nutekėjimą, emigraciją, pozityvių žinių laida ir t. t., ir t. t.
Jokiu būdu nenoriu teigti, kad „Idėja Lietuvai“ yra bloga iniciatyva. Pagal idėją ji turėtų žmones telkti, kviesti mąstyti apie šalį užuot mąsčius tik apie save, bet drauge ir apie save; ji galėtų skatinti, nepaisant minimalios algos, būti bent minimaliai pilietiškiems. Tačiau jau pats tos idėjos pristatymas, kai į Valstybės pažinimo centrą sugužėjo „visi, kurie ir turi būti“ ir nusifotografavo prie sienelės su žiniasklaidos logotipais, sufleruoja, kad ši akcija niekuo nesiskiria nuo kokio festivalio atidarymo ar net paskiro filmo, spektaklio premjeros. Vadinamasis „elitas“ pasidžiaugė susikūręs dar vieną progą pasijusti reikšmingas.
Antra vertus, šiais laikais bet koks viešesnis žingsnis savaime yra savireklama, net jei to ir nenori, o trokšdamas būti išgirstas per baltą medijų triukšmą dažnai net privalai sudaryti sandorį su šėtonu, t. y. reklama ir ta pačia žiniasklaida. Nors nebūtinai visada ir nebūtinai privalomai. Sakykime, vienas netyčinės idėjos – pergalingo žygio į Berlyną autorius, profesorius Liudas Mažylis nepuolė pirmiausia fotografuotis prie Brandenburgo vartų ar Vokietijos archyvo ir tik tada prašyti darbuotojų jam atnešti Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Beje, net nepamenu nė vieno jo selfio su dokumentu. Kai kada tai tiesiog netinka pagal nerašytą, bet vidujai suvokiamą protokolą. Arba pagal sveiką protą.
Šįsyk viskas buvo įprastai. Ir ne vien forma išduoda, kad „Idėja Lietuvai“ bus dar viena niekur nenuvesianti akcija, kad ir kaip norėčiau po kokių trejų metų paneigti savo žodžius. Pirma – todėl, kad, priminsiu, vizija „Lietuva 2030“ susilaukė per 1000 idėjų. Tad jų pilna, tik reikėtų gerokai pakratyti tiek tos programos stalčius, tiek revizuoti įvairiausius siūlymus, kitų šalių pavyzdžius ir net įstatymų projektus, kurių per 27 metus prisikaupė įvairiose ministerijose. Jau šiam darbui galima suburti dar vieną vyriausybės kanceliariją.
Antra, net ir pristatant šią programą jau rodomas aiškus abejojimas jos veiksnumu. Cituoju oficialų pranešimą: „Trys reikšmingiausios idėjos, dėl kurių sutars žiniasklaida, ekspertai ir visuomenė, bus įvardytos Valstybės stiprybės akte. Patvirtintas dokumentas žymės naujo Lietuvos valstybės etapo pradžią ir skatins įgyvendinti strateginius sprendimus, viliasi iniciatoriai.“ Taigi galbūt gims – nors abejoju – dar vienas retoriškai skambantis dokumentas – „Valstybės stiprybės aktas“, ir jis leis įgyvendinti sprendimus. Tarsi be jo negalima būtų, tarsi nebūtų jau prirašyta pakankamai kitų aktų.
Tarp idėjų jau šiandien yra kardinaliai priešingų: vieni rūpinasi stabdyti emigraciją, liberaliai nusiteikusieji – atverti duris imigrantams, nes, logiškai, išvarius pirmuosius, reikia gauti pigesnės darbo jėgos. Kaip tai suderinti tarpusavyje ir dar su stiprybe – palikime tai neišsprendžiamam – ir nespręsimam uždaviniui. Bet neabejotina, kad, ėmusis valingų sprendimų, visi likusieji dėl įvairių priežasčių kals prie kryžiaus įgyvendintojus, kaip kala ir šiandien.
Dar absurdiškiau atrodo, kad idėjomis dalinasi ir jas agituoja kažkaip įgyvendinti ne sociologai, filosofai, lituanistai, tikri mokslininkai tyrėjai, o tie, kurie šiandien žiniasklaidos vadinami įtakingiausiais, buvę vyriausybėse ar prie daugelio valdžių ir bankų. Tad klausimas, kam jie tas idėjas skiria? Kuriam dievui?
Bet svarbiausia šios akcijos ypatybė yra grynai lietuviška ir net vaikiška, o gal katalikiška: amžinas stebuklo laukimas. Mums būtinai reikia stebuklo, loterijos, kuriai net bilieto nenusipirkome. Mums reikia visus išganančių idėjų, kad tik nereikėtų normaliai kasdieniškai dirbti. Tai Vilnius suklestės, jei pastatysime Guggenheimo muziejų, tai dvimiestis, jei įkursime dipolį, tai Lietuva, jei tik prezidentė deramai apsirengs ir prisikvies Eloną Muską su jo „Tesla“. Visus, be abejo, išgelbės investuotojai ir jų milijonai. Šiandien naujas vajus – Vilniaus priešinimas su Kaunu, net premjeras mato vien akcijos metu nupjautą tują. Tačiau kas pastebės kasdien tvarkomas gatves ir kiemus, jei meras prieš tai neišsprogdino seno asfalto, nenusikošė su dviračiu į vandenį nuo amžiais netvarkytos Neries krantinės? Viskas iki tol buvo gerai, nes idėjos šaudė fejerverkais, nors jų realus veiksmas pasibaigdavo sulig paskutiniu reklaminiu sakiniu.
Todėl 100 procentų sutinku su gerbiamu Vytautu Landsbergiu, pasiūliusiu vieną idėją, kurią tarsi ir nesunku būtų įgyvendinti – išnaikinti Sosnovskio barščius. Puikus realus simbolis: tie augalai patikrintų mūsų bendruomeniškumą, saviorganizaciją, pasiryžimą dirbti sutelktai. Bet – juokaujate, profesoriau? Tai būtų jau tikras darbas, ne virtualus. Čia net ne pinigus pervesti nuo sofutės į sąskaitą vaikų namams! Na, nebent prie sosnovskių pastatytume logotipų sienelę, kur „žmonės“ galėtų nusifotografuoti su savo svarovskiais. Nes pagal genialiai tikslų Greimo sukurtą veiksmų patikrinimą, tarp „būti“ ir „atrodyti“ mes seniai pasirinkome tik atrodyti. Kitiems, o gal net sau.
Kalbėti, diskutuoti ne tik reikia – būtina. Pagal analogiją Hyde parkui įkurti kalbėtojų kampelį Lukiškių aikštėje, kuris būtų tikriausia mūsų laisvės išraiška. Sveikintis su kaimynais. Pastebėti besišypsančius. Pagirti valdininką prie to vieno langelio. Ir taip – konkrečiai – kiekvieną prozišką dieną. Shakespeare`as tai žinojo, apsimetėlius su jų vizijomis nusodindamas ant tikros žemės: finale gelbėdamasis Ričardas III šaukia: „Žirgą už karalystę!“ Pasigendama itin fiziškų dalykų.
Meno kritiko Vaido Jauniškio komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.
