Po Donaldo Trumpo smūgio Basharui al-Assadui sėdint už Xi Jinpingo stalo bei drąsių manevrų, nesibijant Šiaurės Korėjos rūstybės, nemažai žurnalistų ir politologų sau ir kitiems ištarė: Trumpas pasikeitė!
Bet ar tikrai?
Tai, kaip šiandien Trumpas elgiasi politikoje, ypač užsienio, buvo galima numatyti dar prieš rinkimus. O atidžiau pažvelgus į tariamus jo pokyčius, labiau matosi vertintojų emocinė kaita, nei paties Trumpo pozicijų revoliucija.
Pateiksiu keletą temų, kuriose Trumpas yra kaltinamas pakeitęs savo poziciją, nors iš tiesų ji nekito arba tiesiog evoliucionavo iš priešrinkiminio laikotarpio į porinkiminį.
Trumpo darbai atitinka pažadus
Prieš rinkimus daugeliui atrodė, jog Trumpas yra labiau linkęs kalbėti apie vidaus, o ne užsienio politikos problemas. Tuo tarpu po rinkimų tai tarsi pasikeitė.
Pirmiausia, reiktų pastebėti, jog Trumpo sėkminga pradžia užsienio politikoje niekaip neprieštarauja ir nemenkina jo pasiryžimo gerinti amerikiečių savijautą bei spręsti jų problemas.
Kita vertus, keista stebėti, kai vos keletu ryžtingų veiksmų Trumpas net aršiausius oponentus privertė suabejoti savaisiais iki tol skelbtais teiginiais. Tai gali rodyti du dalykus: arba ligšiolinė Baracko Obamos užsienio politika buvo tokia nuvilianti arba kritikų nuostatos buvo taip silpnai pagrįstos, jog pakako vos tiek joms sudrebinti.
NATO yra veiksnus ir vertingas aljansas tik tiek, kiek juo tiki ir tą tikėjimą savo investicijomis pagrindžia jo narės. Juk gintis nenorinčių šalių karinis aljansas yra joks aljansas.
Antra, JAV prezidento rinkimų kampanijos metu išmintingi, laimėti norintys politikai kalba apie tuos dalykus, kurie yra svarbūs jų rinkėjams. Tuo tarpu užsienio politikos klausimai lieka antrame ar trečiame plane.
Trumpas akcentavo vidaus politikos problemas, nes žinojo, jog būtent tai nori išgirsti už jį potencialiai balsuosiantys žmonės. Tai, kad jis po rinkimų jau ėmėsi ir darbų, apie kuriuos praktiškai nekalbėjo ir įterpdavo tik kaip prieskonį, patvirtinantį jo teiginius apie vidaus politiką (pvz.: jog dėl daug ko kaltas Obama) rodo, jog rinkimų kampanija baigėsi. Nei daugiau, nei mažiau. Turint omenyje, jog Amerikos prezidentas yra pasaulio policijos vadas, sunku tikėti, jog jis nedarys svarbiausių privalomų darbų, net jei per rinkimų kampaniją jis jais abejojo ar kvestionavo.
Neabejoju, jog Trumpas, orientavęsis į tiesioginius savo rinkėjus, neišpildė rinkimų kampaniją sekančios pasaulinės bendruomenės lūkesčių, kaip JAV žada spręsti jų problemas. Todėl daugelis užsienio žurnalistų, politikų ir ekspertų gan natūraliai emociškai ėmė tapatintis su atidžiau apie užsienio reikalus kalbėjusia Hillary Clinton.
Galiausiai, Trumpo veiksmai užsienio politikoje parodant vietą al-Assadui ir Kim Jong Unui ir iš dalies Vladimirui Putinui, visiškai neprieštarauja nei America First, nei Make America Great Again priešrinkiminiams pažadams. Dera priminti, jog angliška frazė America First slepia savyje dviprasmybę: a) pirmiausia Amerika, o po to kiti; b) Amerika pirma tarp pasaulio šalių.
Prieš rinkimus vadinęs NATO atgyvena, šiandien Trumpas pakeitė savo nuomonę Aljanso atžvilgiu.
Pirma, teiginys, jog Trumpas NATO laikė atgyvena nėra visiškai tikslus. Citatas, kurias žurnalistai iš kelių jo interviu buvo sukompiliavę ir plačiai ištiražavę, neatitiko pilnos Trumpo pozicijos NATO atžvilgiu.
Pagrindinė jo mintis tiek prieš rinkimus, tiek ir šiandien išlieka ta pati: NATO yra veiksnus ir vertingas aljansas tik tiek, kiek juo tiki ir tą tikėjimą savo investicijomis pagrindžia jo narės. Juk gintis nenorinčių šalių karinis aljansas yra joks aljansas.
Prieš rinkimus Trumpas užsiminė, jog prieš priimdamas sprendimus dėl pagalbos šaliai-narei peržvelgtų ar ji laikosi savo įsipareigojimų sutarčiai. Šiandien Trumpas tiesiog giria tuos, kurie tų įsipareigojimų laikosi.
Šiandien net ir daugeliui besipiktinusiųjų yra pakankamai akivaizdu, jog „geresni santykiai su Maskva“ vis dėlto reiškė ne milžino pataikavimą nykštukui, o pusiausvyros, atsižvelgiant į milžino ir nykštuko svorį, atkūrimą.
Prieš rinkimus Trumpas sakė, jog Amerikos ir Rusijos santykiai bus geresni nei yra.
Trumpui ne kartą užsiminus, jog ketina pagerinti santykius su Maskva, daugelis žurnalistų ir, deja, politologų šį teiginį interpretavo nekritiškai bei gan tiesmukai suprato, jog JAV milžinas ims pataikauti karingam Rusijos nykštukui, tokiu būdu „gerindamas santykius“. Nieko keisto, jog išgirdusi apie tokią ateities viziją pasipiktino ir nemaža dalis visuomenės.
Šiandien net ir daugeliui besipiktinusiųjų yra pakankamai akivaizdu, jog „geresni santykiai su Maskva“ vis dėlto reiškė ne milžino pataikavimą nykštukui, o pusiausvyros, atsižvelgiant į milžino ir nykštuko svorį, atkūrimą. Vos per keletą mėnesių Trumpas parodė, kad kai kalba pakrypsta apie pasaulio tvarkai bei Vakarų saugumui grasinančius nužmogėjusius diktatorius-išsišokėlius, jam Putino veto reiškia kur kas mažiau nei pirmtakui Obamai.
Prieš rinkimus Trumpas teigė, jog Japonija ir Pietų Korėja turėtų daugiau investuoti į savo gynybą.
Žurnalistų kalbintas Trumpas yra užsiminęs, jog JAV kol kas moka per didelę kainą Japonijos ir Pietų Korėjos gynybai. Labai panašiai jis kalbėjo ir apie kai kurių kitų sąjungininkų indėlį į gynybą. Tuo labiau, jog abi minėtosios Azijos sąjungininkės yra pakankamai turtingos, jog galėtų perimti didesnę dalį išlaidų ant savo pečių.
Kitas dalykas, Šiaurės Korėjos problema nebėra vien tik jos kaimyninių šalių problema. Stebint spėrų vystymąsi tiek branduolinio ginklo kūrime, tiek ir jį pernešančių raketų nuotolio augime, galima spėti, jog nebe už kalnų diena, kai Šiaurės Korėja ims rimtai grasinti ir JAV vakarinės pakrantės miestams. Trumpas ryžtingai imdamasis spręsti Kim Jong Uno problemos tik darsyk patvirtins savo priešrinkiminį šūkį America First.
Politologų ideologinis šališkumas – didelė Vakarų problema
Kaip galima matyti, Trumpo pradinės intencijos iš esmės menkai ar praktiškai visai neprieštarauja jo dabartinei pozicijai. Apskritai, JAV prezidento rinkimų epopėja apnuogino jau seniau jaustą, bet iki šiol neįsisamonintą problemą – nemaža dalis politologų patys užsiima politikavimu. Jų įžvalgos visuomenei ne tiek palengvino orientuotis politiniuose procesuose, kiek apsunkino politinės realybės suvokimą.
Konkrečiu Trumpo kampanijos atveju, tikrai nemažai politikos analitikų vietoje to, kad Trumpo elgesį, kalbas ir povyzą vertintų platesnio istorinio, psichologinio ir kultūrinio konteksto fone, sąmoningai ar pasąmoningai bandė pritempti prie žiniasklaidoje dominavusio vienpusiškai neigiamo įvaizdžio.
Kodėl taip įvyko – atsakyti sudėtinga. Tai reikalauja atidesnio žvilgsnio ir kur kas išsamesnio tyrimo. Kol kas galima pasakyti tik tiek, jog Vakaruose tikrai nemaža dalis žurnalistų ir politologų yra perdėm stipriai susitapatinę su dominuojančia mainstreamine politine ideologija. Todėl vertindami politiką per greitai atsiduoda emocijoms bei nebeatlieka savo tiesioginių profesinių priedermių: arba a) nebenori nušviesti/paaiškinti politinės tikrovės – priešingai, nori įtikinti savo tiesomis; arba b) dėl į mąstymą persismelkusių ideologinių nuostatų, patys nebeadekvačiai vertina ir suvokia politinę tikrovę.
Šiandien, kai net ir paprasti žmonės ėmė susivokti, jog nuogastavimai dėl Trumpo vienas po kito nepasitvirtina, vietoje to, kad būtų plačiai ir atidžiai užsiimama savo klaidingų prognozių analize, yra populiarinama nauja propagandinė klišė – „Trumpas pasikeitė“.
Menka politologų ir žurnalistų savirefleksija iliustruoja bendrą, visuotinio pasimetimo situaciją Vakaruose. Jau kuris laikas yra kalbama apie tikėjimo demokratija, tarptautinių politinių projektų ateitimi stoką bei kylančią nepaaiškinamą ir nebesuvaldomą radikalizmo bangą, tačiau jokių efektyvesnių priešnuodžių tam nėra rasta. Žvelgiant į bendrą vaizdą – gal net ir nėra ieškoma?
Algirdas Kazlauskas, Politologas.lt
