Rugpjūčio viduryje Rusijoje pasirodė naujas istorijos vadovėlis, skirtas 11 klasės mokiniams. Tai pirma kiek išsamesnė istorijos apžvalga, rašyta esant karo būsenai, leidžianti apčiuopti, kokį pasaulio vaizdą valstybė pasirengusi diegti per visą švietimo sistemą.
Iki tol vykusios „Pamokos apie svarbius dalykus“ buvo skirtos improvizuotai nubrėžti tokio vaizdo kontūrus – nuo jų, įdėjus šiek tiek pastangų, buvo įmanoma išsisukti. Būta ir teminio vadovėlių turinio koregavimo, nukreipto pirmiausiai į Ukrainos vaidmens ar tiesiog jos vardo menkinimą. Pavyzdžiui, iš esmės neįmanoma tapo minėti Kijevo Rusios. Viena leidykla, prieš kelerius metus pradėjusi leisti šeštojo dešimtmečio vadovėlius „Gimtoji kalba“ pradinėms klasėms, pernai išleistą 1954 m. pradžiamokslį palydėjo patikinimu, kad „tų laikų mokymo priemonės maksimaliai atitinka reikalavimus, keliamus tokio tipo leidiniams“. Prieš tris dešimtmečius toks leidyklos gestas būtų nuskambėjęs postmodernistiškai ironiškai, dabar tokiai ironijai vietos nebeliko.
Nuo 2022 m. Rusijoje įsigaliojo vieningo vadovėlio principas, neleidžiantis naudoti kitokių, tik nurodytą. Šiam istorijos vadovėliui pasirodžius, galima matyti pirmuosius, iš karto pasakysiu – ne itin inovatyvius, ideologinių dirbtuvių rezultatus. Jų autoriai – buvęs kultūros ministras, o dabar prezidento padėjėjas, istorikas pagal išsilavinimą Vladimiras Medinskis ir Anatolijus Torkunovas, Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto (MGIMO) rektorius. Kiek autorystė reali, nėra svarbu, tačiau reikšminga, kad laiminimas vyksta aukščiausiu lygiu. Amžius, kuriam vadovėlis skirtas, taip pat iškalbingas – tai žmonės, kurie po metų baigs mokyklą ir bus šaukiami į dabar kariaujančios Rusijos kariuomenę. Kitaip tariant, tai pirma nuosekli pastanga ugdyti kartą, karui Ukrainoje ne tik neprieštaraujančią, bet pritariančią ir gebančią tokį pritarimą pagrįsti.
Vadovėlis didelis – 450 puslapių. Jame apžvelgiamas laikotarpis – nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki XXI a. pradžios, baigiasi ties „specialiąja karine operacija“. Pirma reikšminga data, kurią reikia išmokti, 1946 m. kovas (be dienos), Winstono Churchillio „Fultono kalba“, joje pirmąsyk nuskambėjo geležinės uždangos metafora; paskutinė – 2022 m. rugsėjo 30 d., kai buvo pasirašytos keturių teritorijų ir Rusijos jungimosi sutartys. Kitaip tariant, vadovėlis ir Rusijos istorijos vaizdas nuo pokario iki šios dienos konstruojami kaip tebesitęsiančio šaltojo karo vingių pasakojimas. Užbaigdami pratarmę autoriai, kaip ir visame vadovėlyje, aidėdami to paties šaltojo karo retorika, neabejoja, kad „Vakarų mestas iššūkis sustiprins mūsų šalį, o daugiatautę Rusijos liaudį – sutelks“. Baigdami paskutinį skyrių, jie pateikia tokią užduotį: „Įrodykite, kad XXI a. pradžioje Rusija buvo atvira partnerystei su Vakarų valstybėmis. Kaip Vakarų šalys reagavo į tokią Rusijos poziciją?“.
Pasakojimas apie sovietinį laikotarpį, užimantį didžiąją vadovėlio dalį, iš dalies atkartoja galiojusį sovietmečiu, iš dalies nuo jo skiriasi. Viena vertus, jis susideda iš anuomet standartinio pasakojimo apie ekonominių sunkumų įveikimą, modernizaciją (vadovėlio viršelyje – retro stilistika vaizduojama kombinacija iš tiltų, raketų ir mokslininkų, žvelgiančių į tolius), „miško brolius“ ir „banderovcus“, minimus nacistų talkininkų ir pokarių išaugusių nusikaltimų kontekste, tarptautinius įsipareigojimus stabilumui ir buvusių sąjungininkų išdavystes, būsto statybas ir plėšinius, varžymąsi su Amerika (taip pat mėsos ir pieno gamybos srityse), mokslo ir technikos revoliuciją, sporto pasiekimus valstybės vardan ir t. t. Šis pasakojimas turi nemažai šiuolaikiniam žvilgsniui visiškai archajiškų, ateinančių iš ano naftalino elementų. Pavyzdžiui, kokiu būdu šiuolaikiniam 17–18 metų žmogui turi ne tik daryti įspūdį, bet apskritai kažką reikšti toks pirmojo postalininio dešimtmečio humanitarinių mokslų laimėjimas kaip daugiatomių visuotinės istorijos, pilietinio ar Antrojo pasaulinio (Didžiojo tėvynės) karo istorijų leidimas?
Kita vertus, vadovėlyje yra ir naujovių – visko aptarti trumpame straipsnyje neįmanoma, tad keli punktai.
Pirma, tai Stalino normalizavimas. 2010 m. išėjo Aleksandro Barsenkovo ir Aleksandro Vdovino vadovėlis aukštosioms mokykloms „Rusijos istorija 1917–2009“, kuriame Stalinas buvo pavadintas „efektyviu vadybininku“, o jo tekstų citatos buvo naudojamos neutraliai. Dėl šių ir kitų vadovėlio ypatumų, pirmiausiai atviro antisemitizmo, kilo skandalas, vadovėlis buvo išimtas. Šios vasaros mokykliniame vadovėlyje siūloma užduotis: pateikiama ištrauka iš 1946 m. Stalino kalbos apie artimiausius planus gerinti gyvenimą (atšaukti maisto kortelių sistemą, padėti mokslininkams, pakelti pramonės lygį – „tik taip galima manyti, kad mūsų Tėvynė bus garantuota nuo bet kokių atsitiktinumų“), o tada siūloma atsakyti į klausimus: kuo skiriasi ilgalaikiai ir trumpalaikiai tikslai, apie kokias pramonės sritis kalbama, kokius „atsitiktinumus“ mini Stalinas. Tokiu būdu Stalino figūra ir retorika – jokių papildomų savybių neturinčios, o kliūtys-kėslai – tiesiog objektyvios aplinkybės. Tokių užduočių dar mažiausiai trys.
Taip pat galima sužinoti, kad Stalinas prisidėjo prie kalbotyros ir ekonomikos mokslų pažangos (pasitelkdamas kalbos politiką kūrė vieningą tarybinę liaudį ir priešinosi rinkos ekonomikai), siekė sugrąžinti Rusijos imperijai iki Pirmojo pasaulinio karo priklausiusias teritorijas (bet JAV ir Didžioji Britanija sutrukdė), užkirto Jugoslavijos vadovui Tito kelią susilpninti SSRS saugumą, norėjo atsistatydinti, bet suvažiavimas jam neleido, pats buvo asmeniškai žiaurus, bet puoselėjo pasididžiavimą tauta, jo mirtis sukėlė politinių palikuonių rietenas, tik neaišku, kiek jie geresni, o jau 1965 m. Brežnevas, griaudėjant aplodismentams, vėl pripažįsta Stalino svarbą, kurią siekė sumenkinti ir stalinizmo kortą sovietmečiui diskredituoti naudojo SSRS griovėjai XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje. Trumpai tariant, Stalinas – gal ir susijęs su jo valdymo metu vykusiomis represijomis, bet jo nuopelnai toli peržengia šių reikšmę.
Antra, „Mes juos priglaudėm, o jie“. Nuolat kartojama „Lenkijos, Čekijos, Pabaltijo, Ukrainos ir kitų šalių“ istorinė išdavystė – Antrojo pasaulinio karo atminimo, suteiktos ekonominės pagalbos ir panašiai. „Pabaltijo respublikos“ dažniausiai neskiriamos – jose, sakoma, vyksta esesininkų paradai ir etninė segregacija, (kaip ir Ukrainoje) draudžiamas švietimas rusų kalba. Greta menkinamas nacionalinis visavertiškumas, pavyzdžiui, apie aštuntojo dešimtmečio pabaigą kalbama taip: „pagreitintas formavimasis respublikose savosios („tautinės“) inteligentijos, mokslo, kultūros ir, svarbiausiai, valdymo kadrų kūrė potencialią dirvą nacionalistinėms ir separatistinėms nuotaikoms rastis“.
Kitoje vietoje siūloma pasvarstyti, kokia kalba kalbėjo mišri gruzino ir estės šeima, pavaizduota nuotraukoje. Šioje konkrečioje situacijoje, apie kurią nieko daugiau nesakoma, teisingas atsakymas galbūt ir tas, kurio tikimasi vadovėlyje, tačiau kontekstas, pranešantis apie mišrių santuokų procentą, tarybų liaudies susiformavimą ir rusų kalbos vaidmenį, implikuoja kalbų ir kultūrų hierarchiją, juolab kad kitame puslapyje vardijamos menkiau išsivysčiusios respublikos kelyje į aukštesnius ekonominius rodiklius.
Trečia, „Žvalgyba – valstybės institucija tarp institucijų“. Vadovėlyje kelis sykius minimas žvalgybos darbas: savos – laimėjimai kuriant bombą; JAV – organizuojant perversmus Irane ar Gvatemaloje, rengiant žvalgybinius skrydžius SSRS, laiku pastebėtus ir nukenksmintus; imperinės Austrijos – XIX a. pabaigoje finansuojant „ukrainofilinį judėjimą“ (kabutės vadovėlio tekste, prie jų dar sugrįšiu), iš kurio kildinama šiuolaikinės Ukrainos politika: „Taip XIX a. už Austrijos žvalgybos pinigus [paryškinta vadovėlyje - N. A.] gimė nacionalistinė „ukrainofilinė“ idėja“.
Galima matyti, kaip putiniškuoju laikotarpiu slaptųjų tarnybų veikla tapo neatsiejama ir pozityvia valstybės istorijos dalimi, pirmiausiai populiarioje kultūroje. Galima paminėti 1962 m. Novočerkasko protestą, kai darbininkai išėjo protestuoti prieš kainų kilimą, bet demonstracija buvo išvaikyta ginklu, buvo žuvusiųjų, o vėliau ir nuteistų mirties bausme. Istorija buvo nutylėta kiek įmanoma (vadovėlyje jai skirtas vienas sakinys – vargu, ar įmanoma susigaudyti), bet tada, kai ji pasiekė populiarios kultūros segmentą Androno Končialovskio filme „Brangūs draugai!“ (2020), jo teigiamu herojumi tampa saugumo darbuotojas. Ir tokių pavyzdžių daugybė.
Ketvirta, „Bet toks pasipriešinimas – netikras“. Pasipriešinimas valdžiai, jei minimas, sistemingai vaizduojamas kaip abejotino tyrumo, savanaudiškas ar nusikalstamas. Pateiksiu visą komentarą prie 1956 m. Vengrijos sukilimo metu nugriauto Stalino paminklo nuotraukos palikdama paryškinimus: „Sukilę radikalai, tarp kurių buvo nemaža buvusių dar fašistinės Vengrijos ginkluotų darinių kovotojų, sukilimo metu „atsižymėjo“ ne tik vandalizmu prieš tarybinius paminklus ir simbolius, bet ir daugybe Vengrijos darbininkų partijos atstovų, teisėtvarkos organų darbuotojų ir jų šeimų narių žudymų.
Žvėriško susidorojimo aukomis tapo net šauktiniai kariai, saugoję objektus“. Tokią pat apsimetėliškumo žymę turi ir pasakojimas apie vidinį pasipriešinimą ar kritiką. Apie atlydžio metu pasirodžiusias publikacijas rašoma: „Gana greitai paaiškėjo, kad daug pasirodžiusių „antistalininių“ publikacijų iš esmės buvo ne tik Stalino, bet ir visos tarybinės sistemos kritika“. Tai iš tiesų gana teisingas pastebėjimas, bet pateikiamas kaip antistalininių tekstų demaskavimas. Brežnevo laikotarpio kitamanystė apibūdinama taip: „Inteligentijos rate atsirado vadinamieji disidentai [...]. Disidentus glaudžiai „globojo“ Vakarai, todėl jų veikla buvo valstybės saugumo organų akiratyje. Tai buvo svarbu ir atsižvelgiant į kylantį terorizmo, užsienyje tapusio rimta problema, pavojų“.
Įvairiausių abejonių, menkinimo dedant kabutes yra ir daugiau: „1947 m. Trumenas iškėlė Europos „gelbėjimo“ nuo tarybinės „ekspansijos“ priemonių programą“; „tai buvo pateikiama kaip „žodžio laisvė“ (apie informacijos gausą perestroikos metu); „buvo diegiama mintis, kad pakaks demontuoti „totalitarinę“ SSRS ir viskas savaime susitvarkys“ (tas pats laikotarpis); „mitas apie vakarų medijų „objektyvumą“ buvo galutinai sugriautas“ (2008 m. karas Gruzijoje). Kabutės yra įprastas būdas žymėti pozicijų nuotolį, ironiją, atsiribojimą nuo retorikos ar žodžio. Kartais atsiribojimas labai stiprus, o artikuliacijos geba maža, tada „užkabutinama“ viskas iš eilės. Bet čia kitokia situacija, ją geriausiai paaiškina palyginimas su žydų kilmės vokiečių lingvisto Victoro Klempererio pastebėjimais apie Trečiojo reicho kalbą, išdėstytais to pat pavadinimo knygoje.
Šioje puikioje knygoje netekęs darbo universitete, bet išgyvenęs Klempereris rašo, kaip po truputį, bet daugybe aspektų keitėsi kalba atėjus nacizmui: atsirado naujų žodžių ir frazių, „fanatiškas“ tapo gausia teigiama charakteristika, užplūsta superlatyvai, bet koks įvykis – „istorinis“, įvyksta dar smulkių pokyčių, tarp jų – radikaliai padaugėja kabučių. Jų esminė funkcija – ne žymėti, kaip sakytų Michailas Bachtinas, „svetimą žodį“, o, anot Klempererio, „abejoti jo tikrumu“, pranešti, kad tai apgaulė. Todėl priešo pergalės tik „pergalės“, Heine – „vokiečių“ poetas, o Rooseveltas ir Churchillis – „politikai“.
Vadovėlio autoriai gausiai vartoja kabutes, o dalį jų būtent tokia demaskavimo prasme. Šita dalis nuosekli – apgaulę demaskuojančios kabutės atsiranda cituojant ne sovietinės valdžios, oficialią kalbą, o priešingai – jai oponuojančią retoriką. Tokiu būdu iš esmės diskredituojama, nurašoma disidentinė, liberalioji, antitotalitarinė pozicija, kartu be jokių kabučių išlaikant sovietinės oficialios ir viešai cirkuliavusios kalbos klišes tebegaliojančio raiškos būdo teisėmis – nuo „mūsų liaudis“ iki „kadrų“ ir „organų“.
Vadovėlį baigia skyrius „Rusija šiandien. Speciali karinė operacija“. Šio skyriaus tonas gerokai pasikeičia ir galima įtarti energingą buvusio kultūros ministro manierą, pasibaisėjimą Ukrainos ir Vakarų priešiškumu formuluojančio taip: „Įvyko neregėtas ir vėl nesuvokiamas dalykas“. Šis skyrius atvirai retoriškas ir mobilizuojantis: tik šiame skyriuje beveik keturi puslapiai individualių žuvusių žmonių istorijų – konkretūs vardai, portretai, trumpos biografijos. Visa kita jame – emocionaliai įkrautas dėstymas klišių apie „vadinamąją Ukrainos nepriklausomybę“, neonacizmą ir jo šaknis, rusų ir rusų kalbos priespaudą, nežmogiškus Ukrainos armijos karo būdus (neregėtą gyvo skydo naudojimą), JAV ryžtą kariauti „iki paskutinio ukrainiečio“, Rusijos nenorėtą, bet neišvengiamą įsitraukimą. Pramaišiui pasakojama apie naujas atsivėrusias studijų ir darbo galimybes: „Tokie unikalūs laikai istorijoje nutinka nedažnai“. Užsienio kompanijoms išėjus, jums atsivėrė daug rinkų. Atviros fantastiškos verslo ir nuosavų startupų galimybės. Nepraleiskite šio šanso. Šiandien Rusija – išties galimybių šalis“.
Ši paskutinioji dalis aiškiai normalizuojanti-mobilizuojanti. Tačiau ar šiame tekste ima ryškėti kokia nors apčiuopiama Rusijos ideologija, kuriai lojalumas kuriasi taip pat, o iš tiesų pirmiausia per masinį švietimą ir mokyklos programas? Nežinau, į gerą ar į blogą, bet ne, artikuliuotos ideologijos vis dar nėra. Vietoj jos – ilgametės, mažiausiai pusantro amžiaus trukmės, apgulties, apgautų lūkesčių, netikrų draugysčių ir atsilaikymo istorija. Konkrečios aplinkybės ir pasalūnai kinta, bet pagrindinis konstruojamas priešas – Vakarai.
Kiekvieną vadovėlio skyrių lydi lyginamoji datų suvestinė – Rusijos ir užsienio įvykiai. XXI a. pradžios užsienio politikos skyriuje „užsienietišką“ suvestinės dalį sudaro tik NATO plėtros etapai nuo 2004 m. iki 2023 m. Suomijos stojimo. Tuo tarpu rusiškąją dalį – įvairios sutartys, tarptautinių organizacijų steigimas (daugiausiai su Centrine Azija) ir naujos užsienio politikos koncepcijos kūrimas. Antivakarietiškumas ir apgultis gal kažkiek mobilizuoti gali, tačiau bent kiek nuoseklesnės ideologijos nesukuria.
Juolab, kad, kaip 2016 m. prasitarė šalies prezidentas, „Rusija sienų/ribų neturi“. Formaliai vadovėlis prasideda pokariu, bet Vakarų kėslai prieš Rusiją brėžiami nuo XIX a. pabaigos (Austrijos generalinio štabo užmačios sukonstruoti antirusišką ukrainofiliją). Šiame pasakojime Rusija – įsivaizduojamas darinys, laikas nuo laiko sutampantis su kitomis valstybėmis (Rusijos imperija ar SSRS): Stalinas nori susigrąžinti Vakarų Armėnijos teritorijas iki Pirmojo pasaulinio karo, 1993 m. Rusija skuba į pagalbą Tadžikistanui, kad numalšintų sukilėlius pagal savo ankstesnes sienas, deklaruoja susilpnėjusi kariniu požiūriu, nes sugriuvus SSRS praranda savo karines bazes Estijoje, Gruzijoje ar Ukrainoje.
„Savumo“ konstravimo formų yra ir kurioziškų: pastraipą apie „karinę pagalbą Damaskui“ iliustruoja sugriauta Palmira ir sovietinio 5 kl. istorijos vadovėlio viršelis (gerai jį prisimenu), kuriame pavaizduota būtent Palmiros arka. Taip kultūros vertybių naikinimas pateikiamas kaip tiesioginė JAV ir NATO veiksmų pasekmė, o Rusijos karinis dalyvavimas Sirijoje – kaip savųjų (vadovėlinių ir sovietinių) vertybių laikymasis. Nors, regis, šitas vizualios ir žodinės retorikos triukas gali būti skirtas penkiasdešimtmečiams ir vyresniems, bet ne dabartiniams vienuoliktokams – Medinskiui kaip tik tiek, Torkunovui dviem dešimtmečiais daugiau.
Ši amžiaus aplinkybė svarbi – savo prieiga ir kalba vadovėlis nepaprastai archajiškas, vietomis sunkiai paskaitomas, lyg iš kitos epochos atėjęs, nors gausus užduočių. Jo pabaigoje nemažai iš bendro tono iškrintančios retorinės bravūros – tai pakylėtumas, tai demonų vaizdavimas. Sunku pasakyti, kas įvyks iki kitų metų galo, kai moksleiviai skaitys paskutinį, galimybes žadantį skyrių. Ir ar skaitys. Regis, šio vadovėlio paskirtis ne tiek praktinė, kiek valdžios intelektinių, hermeneutinių pajėgumų didesniu formatu testas. Tikrinimas, ką daugmaž nuoseklaus ir atkartotino tema „Rusija šiandien, vakar ir užvakar“ galima pasakyti, jei šiandien iki kitų mokslo metų galo (vadovėlio nubrėžto šiuo metu maksimalaus rytojaus) karo paskelbimo kalba aiškiai susiejo su Antrojo pasaulinio karo rezultatų „peržaidimu“. Tad turbūt taip į jį ir reikia žiūrėti: retorinis pratimas, antspauduotas galios vardais (vis dėlto kadrų stygius), dėstantis, kaip susieti maksimalų taškų skaičių nuo 1945 m. iki 2023 m. ir iš šaltojo karo išvesti Rusijos karą Ukrainoje.
Natalija Arlauskaitė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė
