„Kaip pasaulis galėjo tylėti Holkausto akivaizdoje? Lygiai taip pat kaip prezidentas Obama elgiasi Alepo atveju. Savo kadencijos pabaigoje jis privalo daryti spaudimą dėl neskraidymo zonos, kad žudynės būtų nutrauktos“, – įsitikinęs Izraelio žurnalistas ir buvęs politikas Nitzanas Horowitzas, kuris yra pagrindinis Izraelio naujienų kompanijos korespondentas JAV ir komentatorius. Skaitytojams siūlome jo komentarą, publikuotą Izraelio dienraštyje „Haaretz” šių metų spalio 5 d.
Kiek prisimenu, klausantis pasakojimų apie Holokaustą, visada man būdavo teigiama, jog pasaulis jo metu tylėjo. „Žydai buvo varomi į dujų kameras, tačiau pasaulis nedarė nieko“, – kalbėdavo mūsų mokytoja per Holkausto atminimo dienos ceremoniją, ir jos balsas virsdavo rauda. Taip sakydavo ir mano senelė, kurios didžiulė ultraortodoksų šeima buvo sušaudyta, sudeginta, išnuodyta ir išmarinta badu nacių mirties laukuose. Saujelė, kuriems pavyko išsigelbėti, tie drebantys pabėgėliai, susidūrė su priešiškumu tokiose neutraliose šalyse kaip Šveicarija. O gauti amerikietišką vizą nebuvo net menkiausios galimybės.
Ta pati mano senelė, kuri jau buvo šioje šalyje (turima omenyje britų administruojama Palestina), sugebėjo patekti pas aukštą britų pareigūną ir prašė leidimo čia atvykti savo motinai, likusiai Lenkijoje. Veltui. „Palestinoje nėra vietos net katei“, – atsakė jis. Mano prosenelė buvo nužudyta, o žiaurus pareigūno atsakas jos dukrai degino širdį iki pat pastarosios mirties.
Kaip pasaulis galėjo tylėti? Kodėl jis nesustabdė šios destrukcijos ar galiausiai nesubombardavo mirties stovyklų, jų traukinių ir kelių? Karui einant į pabaigą, pasikeitus karinei pusiausvyrai Europoje, tą buvo galima padaryti. Pavyzdžiui, dalį Vengrijos žydų buvo galima išgelbėti iš Eichmanno nagų. Šimtus tūkstančių žmonių. Kaip niekas neatidarė vartų?
Kaip? Pažvelkite į Alepą ir pamatysite. Sakot, negalima lyginti? O aš lyginu. Pavyzdžiui, su Guernica, fašistinio smurto simboliu Ispanijos pilietinio karo metu. Masinis žudikas Basharas Assadas, padedamas brutaliojo Vladimiro Putino, mėto degančios naftos statines ant gyvenamųjų namų, bombarduoja ištisus kvartalus, žudo vaikus, senelius, ūkininkus ir prekeivius. Ir tai tęsiasi jau penkerius metus. Buvo nužudyta pusė milijono žmonių. Daugiau nei keturi milijonai pabėgo iš šalies. Dukart tiek tapo pabėgėliais savo šalyje. Šiandien Alepe patiria apsiaustį šimtai tūkstančių žmonių, kuriems gresia sunaikinimas.
Karo nusikaltimai? Žinoma. Nusikaltimai žmoniškumui? Jokios abejonės. Tačiau pasaulis tyli. Sirijoje esama tarptautinės koalicijos, vadovaujamos JAV. Ji netgi energingai dirba ir, atrodo, gan efektyviai veikia prieš „Islamo valstybę“ ir kitas panašaus plauko žudikų gaujas. Iš tiesų tai svarbus reikalas, tačiau ISIS atsakinga tik dėl nedidelės žudynių dalies, o destrukciją ir pabėgėlių bangas generuoja Damasko režimas bei jo globėjai Maskvoje.
Nobelio taikos premijos laureatas prezidentas Barackas Obama nesuteikia taikos. Sirija buvo didžiausia jo prarasta galimybė, jo prezidentavimo dėmė. Tiesa, jis paveldėjo baisų respublikonų palikimą: kruviną pelkę Afganistane ir karą Irake. Mažiausiai ko jis norėjo, tai dar vieno proveržio Vidurio Rytuose. Sunku jį kaltinti, tačiau derėtų – tai buvo jo pareiga. Jei jis būtų griežtai reagavęs į Assado ir Putino daromas baisybes iš pat pradžių, galbūt šis karo košmaras nebūtų pasiekęs dabartinių mastų. Tai buvo įmanoma ir tai buvo siūloma bei diskutuojama realiu laiku – paskelbti neskraidymo zoną pilietinio karo regionuose, taip, kaip buvo padaryta Irako Kurdistanane prieš Saddamą Husseiną. Tačiau Sirijoje tai nebuvo įgyvendinta, ir Putinas vis labiau ir labiau traukė virvę, kol ji visiškai nutrūko. Milijonai žmonių už tai moka neįsivaizduojamą kainą.
Taigi mes privalome sau prisipažinti, kad tylime taip pat. Lygiai kaip ir kiti, kurie nenori kištis. Mes visada dairomės į Vašingtoną ar Paryžių, nors esame kur kas arčiau ir turime priemonių. Tačiau nė vienas būdamas sveiko proto nenori nerti į pragarą. Ar kuris nors mūsų norėtų rizikuoti savo ar savo šeimų gyvybėmis bei šalies saugumu, stodamas į kovą, kad apgintų priešiškos šalies civilius gyventojus nuo pražūtingo režimo? Ar norėtume priimti pabėgėlius iš Sirijos? Atsakymas yra aiškus.
Nesikišimas į Siriją, tą koordinuojant su Rusija, yra laikomas svarbiausiu Izraelio diplomatijos ir saugumo interesu. Dėl to esama visuotinio sutarimo, ir tai suprantama. Maža to, Izraelio įsikišimas padėtį gali dar labiau pabloginti. Tačiau privalu suprasti, kad ir kitose šalyse esama panašios nuostatos. Kam rizikuoti Amerikos ar Britanijos kariais, kam švaistyti brangią ginkluotę gelbstint padugnes? 1944-aisiais tai nebuvo svarbus prioritetas, ir apskritai joks. 2016-aisiais tai nėra taip pat.
Tačiau įsikišti privalu. Juo labiau po Assado ir jo šalininkų brutalaus ugnies nutraukimo nesilaikymo. Tai ne tik pirminė moralinė pareiga, bet ir strateginė reikšmė. Obama puikiai pažįsta Putino būdą, o valstybės sekretorius Johnas Kerry žino visas baisybių, vykstančių Sirijoje, smulkmenas. Dabar jis grasina, kad jei žudynės Alepe tęsis, JAV „sustabdys derybas“ su Rusija. Oi, kaip baisu. Putinas jau tikrai deda į kelnes. O bombardavimai tęsiasi. Galiausiai Kerry netgi atsiprašo Sirijos opozicijos. O Putinas kikena.
Putinui turi būti nubrėžtos aiškios ribos, priešingu atveju jis lygiai taip pat smogs kur nors kitur. Tą jis jau įrodė Rytų Europoje. JAV vadovaujamos koalicijos karinė galia ir ekonominės priemonės yra kur kas didesnės nei Putino ir jo Damasko protežė. Sirijoje turi būti paskelbtos aviacinės gynybos zonos ir privalo būti duodamas atkirtis, taip pat ir karinis, kiekvienam, kuris jų nepaisys. Alepo niokojimas dar gali būti sustabdytas. Rusijos beprotybei privalu nubrėžti raudoną liniją. Jei Obama dar ką nors galėtų padaryti savo kadencijos pabaigoje, tai yra būtent tai.
Šaltinis: Bernardinai.lt
