Sicilian Ghost Story
Režisavo: Fabio Grassadonia, Antonio Piazza. Vaidina: Julia Jedlikowska, Gaetano Fernandez, Corinne Musallari, Lorenzo Curcio, Andrea Falzone
1993 metų lapkritį Sicilijos mafija pagrobė vienuolikmetį Giuseppe Di Matteo, kad nutildytų jo tėvą – gangsterį, tapusį „pentito“, t.y., perbėgėliu, ėmusiu bendradarbiauti su policija. Mafijos boso Giovanni Brusca įsakymu pagrobėjai berniuką laikė nelaisvėje ir kankino 779 dienas – daugiau nei dvejus metus. Kai tai nepadėjo užčiaupti jo tėvo, jie tuo metu jau 13-metį Giuseppe pasmaugė ir ištirpino jo kūną rūgšties vonioje, kad paslėptų įkalčius.
Pasak apdovanojimais įvertintų režisierių Fabio Grassadonia ir Antonio Piazza („Salvo“), šis kraują stingdantis įvykis padarė milžinišką poveikį jų gimtajai Sicilijai ir užbaigė vieną siaubingiausių periodų salos istorijoje.
„Vaiko pagrobimas, brutalus kankinimas ir nužudymas, kuris nesustabdė jo tėvo nuo bendradarbiavimo su teisėsauga, pakeitė tai, kaip žmonės žiūrėjo į mafiją, – sako Piazza. – Kalbama, kad tam tikra prasme Cosa Nostra įveikė ir sutriuškino būtent šis vaikas.“
Įkvėptas Di Mateo bylos Marco Mancassola parašė tamsi apysaką „Baltasis riteris“, kurioje transformavo Giuseppe į jo buvusios merginos angelą sargą. Kai šis pasakojimas pateko į Grassadonia ir Piazza rankas, gimė „Sicilietiška vaiduoklių istorija“ – užburiantis filmas, kuriame susipina tyra vaikiška meilė, paaugliškas egzistencinis nerimas, realiame gyvenime įvykdytas nusikaltimas ir antgamtiškos jėgos.
Pernai metais „Sicilietiška vaiduoklių istorija“ tapo pirmuoju itališku filmu, atidariusiu Kanų kino festivalio Tarptautinę kritikų savaitę. 10 minučių griaudėjusios ovacijos, pagyros, puikūs atsiliepimai ir įvertinimai prizais. Dabar ši juosta atkeliauja į Amerikos kino teatrus ir tai yra filmas, kurio tikrai nenorite praleisti.
Veiksmas vyksta neįvardintame Sicilijos kaime, šalia šiurpios girios. 13-metis Džiuzepė (Gaetano Fernandez) yra pagrobtas, tačiau jį įsimylėjusi klasės draugė Luna (kino naujokė Julia Jedlikowska) atsisako susitaikyti su jo dingimu, su kaimelio gyventojų abejingumu ir vietinės policijos bejėgiškumu. Ji patraukia į mišką, kur suranda Džiuzepės kuprinę. Ji pradeda ilgas ir bevaises Džiuzepės paieškas, nežinomas įvykių detales užpildydama sapnais ir piešiniais.
Keistas šeimos vertybių ir banditiško smurto mišinys daro išgalvotus mafijozus, tokius kaip Maiklas Korleonė ir Tonis Soprano, itin patrauklius žiūrovams. Šiuolaikiniai italų filmai apie mafiją gali būti tokie estetiški kaip Stefano Sollima „Suburra“ ar tokie žiaurūs kaip Matteo Garrone „Gomorrah“. Tačiau mažai kino kūrėjų yra tiek prisidėję prie įprastų mafijos klišių griovimo, kiek Grassadonia ir Piazza. Net ir šiame filme jie daugiausiai dėmesio skiria ne kriminaliniam šios istorijos aspektui, o keistam, praktiškai antgamtiškam Džiuzepės ir Lunos ryšiui, leidžiančiam per visą Džiuzepės įkalinimą jiems lankytis vienas kito sapnuose ir vizijose. Atsargus kameros judėjimas, vaizdą iškreipiantys plataus kampo objektyvai ir ypatingai sukoncentruotas garso montažas sukuria paslaptingą atmosferą, o kino naujokė Jedlikowska puikiai susitvarko su jautriu tragišką pirmąją meilę išgyvenančios mergaitės vaidmeniu (net jei vizualiai ši Lenkijoje gimusi aktorė sicilietės visai neprimena). Kadangi pasakojimo centre atsiduria du jauni nekalti žmonės, juosta tiesiog griebia už širdies. Jų išskyrimas labiau nei kraupių nusikaltimų atvaizdavimas sustiprina nusikalstamumo, korupcijos ir visuomenės pasyvumo siaubą. Tragiška šių veikėjų lemtis yra perteikiama taip vaizdingai, kad kartais tampa sunku žiūrėti. Tačiau pasakojimas yra įtraukiantis ir išlaikantis žiūrovo dėmesį nei kai kuriose lėtesnėse juostos atkarpose. Šiurpiai gražus filmas yra vertas dėmesio – ir net tų papildomų pastangų skaityti angliškus subtitrus (juostoje skamba italų kalba).
