Brightburn

Režisavo: David Yarovesky. Vaidina: Elizabeth Banks, David Denman, Jackson A. Dunn

Davido Yarovesky pavardė dar nėra plačiai žinoma, nes pas jį sunku aptikti ryškesnių projektų. Tačiau, panašu, jog tai gali greitai pasikeisti, nes jo pristatytas projektas „Blyksnis“ („Brightburn“), galėtumėt pasakyti... apakina savo išradingumu. Ir apakina, tikriausiai, ne todėl, kad šią pačią istoriją sukūrė net du broliai – Brianas ir Markas Gunnai, o trečiasis, kiek mažiau žinomas Jamesas Gunnas, atnešęs mums net dvi Marvel „Galaktikos sergėtojų“ dalis – šią juostą prodiusavo. Tad nenuostabu, kad daug kam greičiausiai sukils smalsumas pažiūrėti, kokį netikėtą – antiherojišką – projektą mums pristato šie džentelmenai.

O šio pobūdžio istorija mums jau iki kaulų smegenų pažįstama, ir vis tik, mes niekados apie ją nepagalvojome kitu kampu. Tad tai juosta apie iš dangaus nusileidusį erdvėlaivį su verkiančiu paketėliu viduje. Vaikas auga tarp mylinčių akių ir šiltų mamos rankų, kol išauga į puikų jaunuolį. Ar jau skamba pažįstamai? Jokių abejonių. Bet. „Geroji“ filmo dalis yra tame, jog, kitaip nei šimtūkstančius kartų skaitytoje ir matytoje istorijoje, čia vaikas savo brandos apogėjuje ima suprasti, jog yra daugiau nei žmogus, ir čia atvyko šios planetos tikrai ne saugoti.

Istorija pradžioje sužavi tuo, jog žiūrovas paimamas ir įmetamas į tą – priklausomai nuo jo amžiaus – tiek kartų regėtą situaciją, tačiau, geroji dalis ta, jog viskas čia atrodo labai puikiai realizuota per nostalgijos prizmę ir niekas neatrodo kaip nuvalkiota ir erzinanti klišė. Puikus derinys. Siužetas labai sklandžiai smelkiasi per istorijos tėkmę ir mums teikia ne ką kitą, kaip tik subalansuotą kokybišką laiką.

Kai žiūrovas jau pakankamai išmarinuotas nostalgijos sultyse – metas jį pašauti į gerai įkaitintą krosnį: čia mums pamažu, ir, kartu, gana intensyviai, yra pristatoma tikroji filmo vizija ir supratimas, kad, varge, o varge, mes nežiūrime dar vienos Supermeno priešistorės, ir kad reikalai čia daug tamsesni, nors ir ne iš DC kinematografinės visatos. Būtent šioje akimirkoje aplanko suvokimas, kad mūsų kino ekranuose dar nėra vykę kažkas tokio brutalaus – antiherojiškas siaubo filmas. Saldu net ištarti.

Taip, mes turime net du gausiai kraujuojančius „Deadpool“ ir beveik pasisekusį „Venom“, kuris asocijuojasi su tamsesne visatos puse nei kiti DC projektai. Tačiau būtent šis projektas atrodo, ir jaučiasi, kaip tikrai kažkas neregėto ir siaubingai šviežaus. Šis projektas sužavi tuo, kaip tiek kartų matyta istorija tiesiog ištraukiama išvirkščiai ir išsivysto ne tokia šeimyniška linkme, kokią mes įpratę matyti.

Kas liečia siaubo faktorių, tai jis čia realizuotas tikrai skoningai: žiūrovu juostoje manipuliuojama tiek emociškai, tiek vizualiai, tiek siužetiškai, kas iš tiesų maloniai stebina. Tad nejaugi tai yra filmas, kuriame galima pasimėgauti gera istorija, puikiai sukalibruotu siaubo faktoriumi ir, dar galingo antiherojaus koncepcija? Taip, tikrai taip.

Filmui tvirtą pagrindą sukuria jo scenarijus – ši dalis įdomi, įtraukianti ir lengvai sekama. Tai tvirta konstrukcinė filmo detalė. Kalbant apie aktorius, Jacksonas A. Dunnas čia vienareikšmiškas nugalėtojas – labai šaltai ir nuostabiai realizuotas veikėjas – nuo šilto vaiko iki agresyvaus patologiško grobuonies. Kas liečia operatorių ir montažinę komandą, tai darbas atliktas taipogi tvarkingai – tinkamai užfiksuotas visas istorijos sraunumas ir realizuotos svarbiausios ir didžiausią poveikį darančios vietos.

Reziumuojant galima drąsiai teigti, kad „Brightburn“ – tai naujos ir labai įdomios koncepcijos filmo žanras, su kuriuo verta susipažinti tiek komiksų visatos entuziastamss, tiek siaubo filmo gerbėjams, tiek kinematografijos meno avantiūristus. Tikrai ne kasdien gauname projektus, kur susitinka antiherojizmo ir siaubo faktoriai, o tai, ką turi pasiūlyti šis filmas – tikrai verta pamatyti.