Kultūros, kuriai simboliai yra svarbūs, ir kultūros, kuri nori jų atsikratyti ar bent izoliuoti. Nors Labašausko projektas ir yra pristatomas, kaip simbolizuojantis partizanų kovą, tačiau pats iš savęs jis nei yra atpažįstamas, nei funkcionuoja, kaip simbolis. Lygiai tokią pat kalvelę Vilniuje buvo galima supilti LTSR laikais. Ją ir dabar būtų galima supilti Maskvoje prieš Lubianką. Ir kol prie jos nepadėtum paaiškinančios lentelės, niekas net neįtartų, kad ji ką nors daugiau reiškia.
Labašausko projekto visa „simbolinė“ vertė glūdi ne jame pačiame, bet prie jo pastatytoje paaiškinančioje lentelėje. Jei kas pakeistų lentelę, pasikeistų ir paties „simbolio“ reikšmė. Ir jei, neduok Dieve, Lietuva būtų vėl okupuota, okupantui nereikėtų griauti „kalvos“. Jam užtektų pakeisti „neteisingą“ lentelę į „teisingą“.
Kas kita yra toks simbolis, kaip Vytis. Jis ne tik kad kalba pats už save. Jo negali toleruoti okupantas. Todėl sovietiniais laikais ir buvo naikinami visi valstybingumo simboliai. Simboliai visuomet nurodo į tam tikrą tapatybę bei tradiciją. Dėl šios priežasties jie ir nėra demokratiški ar tokie talpūs, kad talpintų visus skonius bei požiūrius. Bet būtent dėl to jų ir negali pakęsti šiuolaikinė liberalioji kultūra bei ją aptarnaujantys menininkai.
Liberaliai pasaulėžiūrai ir kultūrai nereikia valstybingumo, tautiškumo, religinių simbolių ar kitų aiškią tradiciją atstovaujančių simbolių. Nes jie pačia savo prigimtimi nėra liberalūs. Liberaliajai pasaulėžiūrai reikia kuo abstraktesnių „demokratiškų“ ženklų (tokių, kaip vamzdis, kalva ar dar kas nors panašiai bereikšmio), į kurį žiūrėdamas (tarsi į Roršacho testą) kiekvienas galėtų matyti ką norį nekeldamas sau neliberalių klausimų apie tam tikros tapatybės ir tradicijos tęstinumo svarbą.
Vygantas Malinauskas
Šaltinis: Bernardinai.lt