Režisavo: Jennifer Kent. Vaidina: Damon Herriman, Sam Claflin, Aisling Franciosi, Ewen Leslie
Antrasis australų kino aktorės, scenaristės ir režisierės Jennifer Kent filmas „Lakštingala“ („The Nightingale“) nukelia žiūrovus į 1825-uosius metus, į Australijos kolonizacijos laikus. Beveik pačioje filmo pradžioje mes išvystame pagrindinę filmo veikėją Klerę (Aisling Franciosi) einančią keliu nuo savo mažytės trobelės, kurioje jiedu su vyru gyvena. Vienoje rankoje – jos mažylė dukrytė, kitoje – peilis. Turint galvoje tuometinį laikotarpį ir aplinkybes – Klerė yra airė nuteistoji, atliekanti bausmę Van Dimeno Žemės (dabartinė Tasmanija) nusikaltėlių kolonijoje – peilis atrodo logiška atsargos priemonė; tai lyg XIX amžiaus atitikmuo ėjimui gatvėje naktį, rankoje laikant telefoną, kuriame jau surinkti skaitmenys 9 ir 1, o nykštys yra pasiruošęs spausti paskutinį vienetą.
Kai smurtas galiausiai paliečia Klerę ir jos šeimą, jis yra kur kas siaubingesnis, nei ji galėjo įsivaizduoti. Tai taip pat ir perspėjimas žiūrovams – juosta yra itin šokiruojanti, o žiūrėti ją labai sunku. Tačiau skirtingai nuo gausybės kinematografinio brutalumo, kurį bėgant metams mums „patiekia“ patys įvairiausi režisieriai, Kent filme smurtas nėra išnaudojantis ar įmestas čia be jokio rimtesnio pagrindo, tik kaip režisūrinis sprendimas. Smurtas šiame filme tikrai nėra skirtas suteikti įprastą žiūrėjimo jaudulį vyriškajai auditorijos daliai, kurią ši paprastai gauna iš veiksmo filmų. Greičiau priešingai – filmas gali juos priversti pasijusti nepatogiai (ko gero, būtent tas jausmas privertė vieną žurnalistą po filmo peržiūros Venecijos kino festivalyje savo nepasitenkinimą išreikšti garsiai sušunkant „gėda, kale!“).
Vietoj to, ambicingas ir labai svarbus šios režisierės darbas (primename, kad jiū sėkmingai debiutavo su 2014 metų siaubo filmu „The Babadook“) parodo istoriškai faktišką seksualinį ir rasinį smurtą, nebandydama jo paneigti, pateisinti ar pagražinti. Ši juosta, tai atsakas visiems nostalgiškiems ir sterilizuotiems kolonizacijos mitams: tiek mokyklų vadovėliuose, tiek klasikiniuose vesternuose.
Su tokia užduotimi susidoroti nelengva, tačiau Kent nenuvylė: filmo dialogai yra taupūs ir istoriškai tikslūs, talentingo aktorių ansamblio sugebėjimai maksimaliai išnaudoti. Režisūriniai sprendimai drąsūs: juosta nufilmuota suspaustu ir klaustrofobišku akademiniu formatu, o garsų peizaže susipina laukinės gamtos garsai su siaubo skambesiu, egzistuojančiu Klerės galvoje. Tačiau Kent režisūriniai pasirinkimai yra motyvuoti ir skirti efektyviau papasakoti istoriją ir atskleisti veikėjus, o ne pademonstruoti, kiek daug skirtingų režisūrinių technikų ji išmano.
Pati filmo istorija yra paprasta: tai pasakojimas apie persekiojimą ir kerštą, ką jau esame matę tokiuose filmuose kaip „True Grit“ ar Clinto Eastwoodo „The Unforgiven“. Klerė keliauja per nedraugišką pirmykštį mišką, kad atkeršytų ją išprievartavusiems ir jos šeimą išžudžiusiems pareigūnams. Kelionėje ją lydi tik jos kumelė Bekė ir aborigenas pėdsekys Bilis (Baykali Ganambarras), kuriam Klerė yra viena iš „baltųjų velnių“, surengusių čiabuvių genocidą. Iš pradžių nepasitikėję vieni kitu ir jautę abipusę pagiežą, jie palengva supranta, kad juos savotiškai vienija išgyventos traumos ir nuolatinė palydovė baimė. Tiek Franciosi, tiek profesionalus šokėjas Ganambarras, kuriam šis vaidmuo buvo debiutas kine, savo personažuose suderino emocinį trapumą su neišmatuojama jėga. Samas Claflinas („The Hunger Games“, „Peaky Blinders“, „Me Before You“, „Love, Rosie“) Klerės grožio sužavėto, tačiau jos žmogumi nelaikančio leitenanto Hokinso vaidmenyje yra kraują stingdančiai baisus ir labai įtikinantis
Šioje juostoje nėra lengvų atsakymų į gyvenimiškus klausimus. Juostos veikėjai nėra tik geri, arba tik blogi. Greičiau – jie visi yra supuvusios sistemos, kurioje gyvena aukos. Nors filmas neprailgsta, jis yra ilgas. Ir sunkus. Tačiau vertas pamatyti.
