Šią savaitę minėsime valstybės atkūrimo šimtmetį. Kai mėginame šią apvalią datą išaukštinti, iš tikrųjų žeminame savo valstybę: jau net mažamečiai vaikai, grįžę iš mokyklos, sako, kad Lietuvai - 100. Tik 100. Nes vaikai neįsimena žodžio „atkūrimo“ - jiems atrodo, kad iki to šimtmečio jokios Lietuvos valstybės nė nebuvo.

1009 m. žuvus vienuoliui Brunonui Bonifacijui Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas Saksonijos metraščiuose. Istorijos moksle priimta, kad jeigu nesi paminėtas rašytiniuose šaltiniuose, tavęs niekada ir nebuvo. Tad apie „neaprašytąją“ Lietuvą niekas ir nekalba. Bet dar iki Brunono buvo sukurtas ankstyvasis valstybinis darinys. Sujungtos tuo metu Lietuvos, Nalšios, Deltuvos žemės, kurios sudarė lietuvių konfederacinės genties valstybės pagrindus, t.y. Lietuvos kunigaikštystę.

Dar iki Brunono mūsų kariai buvo geriausi Europoje, triuškinę skandinavų vikingus, nepaisant to, jog danų valdovas Knutas I Didysis tuo metu net pasiskelbė Sembos karaliumi. Tačiau jis buvo priverstas nešdintis lauk kartu su visais savo metraštininkais. Skandinavai šiandien kuria didingus epus apie savo vikingus, bet juose nėra vietos narsiems kuršiams, ne tik apgynusiems savo kraštą, bet ir variusiems siaubą danų žemėse...

Pagal istorijos mokslą, valstybės nebuvo net tada, kai jau stovėjo Vilnius, aprašytas X a. anglų epe „Keliauninkas“ („Widsith”). Nebuvo ir tada, kai Kijevo didysis kunigaikštis Vladimiras Sviatoslavičius puolė mūsų jotvingius ir metraščiuose gyrėsi „didingomis pergalėmis“. Tik kažkodėl jotvingių žemėse neįsitvirtino - priešingai, netrukus Kijevas tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalimi. Oficialiai Lietuvos nebuvo ir tada, kai Švedijos karalius Erikas Segerselis (Eric the Victorious) X a. viduryje buvo užvaldęs Estiją, Livoniją, Kuršą ir Suomiją, tačiau Lietuvos kažkodėl neapžiojo...

Mes dažnai nuvertiname save, labiau pasitikėdami svetimšalių metraščiais nei savo ginklo jėga ar išmintimi. Todėl, minėdami atkūrimo šimtmetį, vėliavas kelkim aukštyn - už Amžinąją Lietuvos Valstybę.