Tikriems Fredo Rogerso – geriausiai žinomo tiesiog kaip Ponas Rodžersas – gerbėjams laukti filmo „Graži diena mūsų kaimynystėje“ („A Beautiful Day in the Neighborhood“) turėjo būti tikrai neramu. Kodėl? Nes tai nėra tikras Fredo filmas. Taip, Tomas Hanksas čia meistriškai ir įtikinamai įkūnija malonų legendinės laidelės vaikams „Mister Rogers’ Neighborhood“ (1968-2001 m.) vedėją, tačiau apie šį paslaptingą gerietį, 200-aisiais mirusį nuo skrandžio vėžio, kur kas daugiau sužinosite iš Morgano Neville’io 2018 metų dokumentinio filmo „Won’t You Be My Neighbor“, kuris uždirbo net $22 milijonus, tačiau taip ir nelaimėjo „Oskaro“.
Dirbdama su Micah Fitzerman-Blue ir Noah Harpsterio („Maleficent: Mistress of Evil“), scenarijumi, talentinga režisierė Marielle Heller („The Diary of a Teenage Girl“, „Can You Ever Forgive Me?“) dėmesį sutelkia į nepatenkintą žurnalistą Loidą Vogelį (Matthew Rhysas), giliai pasipiktinusį „Esquire“ užduotimi paimti interviu iš Pono Rodžerso. Kadangi Loido personažą įkvėpė pripažintas žurnalistas Tomas Junodas, apdovanotas už prievartautojo ir avortų daktaro ekspozė, nesunku suprasti, kodėl gilinimasis į Pono Rodžerso pasaulį jam yra toks svetimas.
Loidas galiausiai sutinka padaryti interviu, tikėdamasis atskleisti nematomą ir, tikėtina, tamsesnę šio pozityvaus žmogaus (kuris buvo dar ir presbiterijonų pastarius) pusę. Tačiau vietoj to, žurnalistas blaiviu žvilgsniu pamato savo gyvenimo problemas, ypač problematiškus santykius su tėvu. Čia pagirti būtina velsietį aktorių Rhysą, pelnytai apdovanotą „Emmy“ už rusų šnipo vaidmenį „The Americans“ – jo dėka žurnalisto vaidmuo yra niuansuotas ir intensyvus, nepasiduodantis eiliniam šablonui.
Iš esmės šis filmas yra apie tai, kaip gerietis vaikų laidelės vedėjas pamažu prasiskverbia per ciniškas kieto niujorkiečio žurnalisto pasistatytas sienas. Taip, visiems iš karto aišku, kad Loidas galiausiai susitaikys su savo tėvu. Tačiau tai nė kiek nesumenkina o šilto ir gero stebuklo, kurį šio filmo pavidalu sukūrė Heller ir Hanksas.
Filmas prasideda įžangine Pono Rodžerso laidelės dainele, per kurią savo lauko drabužius Ponas Rodžersas pakeičia į visiems gerai žinomą jaukų megztinį ir sportinius batelius. Tai labai pavojingas režisūrinis sprendimas. Naivu tikėtis, kad pakaks tik to, jog Ponas Rodžersas ir Tomas Hanksas abu yra laikomi mielais žmonėmis, kad vaidmuo iš aktoriaus nepareikalaus pastangų. Tačiau Hanksas, puikiai įvaldęs Pono Rodžerso tikslią dikciją ir raminančią intonaciją, labai greitai imitaciją transformuoja į sielą sušildančią Pono Rodžerso asmenybę, patraukiančią ne tik vaikučius, bet ir ciniškus žurnalistus.
Pono Rodžerso ir Loido duetas – tai abipusiai klausimai ir atsakymai. Akivaizdu, kad Rodžersui nuoridžiai rūpi Loido gyvenimas ir jį slegiantys rūpesčiai. Loidas stebi šį žmogų filmuojantį laideles, o taip pat realiame gyvenime, ir pamato, kad Ponas Rodžersas – tai ne kaukė ir ne personažas, o tikroji šio žmogaus esybė. 1998 metais Tomas Junodas iš tiesų išspausdino milžinišką interviu su Rodžersu, pavadintą „Can You Say...Hero?“ Tačiau ar visa tai yra ne per gerai, kad būtų tiesa? Nesugadinsime jums žiūrėjimo malonumo ir nepasakosime, kas pasakojama paskutiniais filmo kadrais. Tačiau kai Fredas sėdi vienas prie pianino, po jo ramiu paviršiumi galima matyti nuslenkantį šešėlį. Po filmo jums liks klausimų apie šį keistuolį humanistą, padėjusį ne vienos kartos vaikams įveikti baimes, iškęsti skriaudikus, tėvų skyrybas, traumas ir kitas dygliuotas gyvenimo nelaimes. Tačiau jūs taip pat liksite dėkingi Heller ir Hanksui už parodytą pagarbą šio žmogaus, puikiai žinojusio, kad niekas gyvenime nėra taip paprasta, kaip atrodo, privatumui ir kompleksiškumui. Šis filmas kalba iš širdies. Įsileiskite jį į savąją.
