El Angel
Režisavo: Luis Ortega. Vaidina: Lorenzo Ferro, Chino Darin, Mercedes Morán, Daniel Fanego, Peter Lanzani
„Negi niekam nebesinori būti laisvam?“ – paniekinamai svarsto Karlitas (Lorenzo Ferro), smagiai vaikščiodamas iš kambario į kambarį namuose, į kuriuos ką tik įsilaužė. Ironija ta, kad Luiso Ortegos filmo „El Angel“ pabaigoje, Karlitas yra tikras nelaisvo žmogaus įsikūnijimas – pakeliui atlikti ilgiausią laisvės atėmimo bausmę Argentinos istorijoje.
Šis veikėjas – tai pagražinta realaus žudiko, prievartautojo, pagrobėjo ir vagies Carloso Robledo Pucho versijas. Didžiąją dalį savo smurtinių nusikaltimų jis atliko per vienerius metus būdamas 19-os, o dabar jau 46-us metus sėdi kalėjime. Ortega pristato Karlitą dar jaunesnį (jis dar mokosi mokykloje) ir priėmė abejotiną sprendimą į šį stilingą serijinio žudiko paveikslą neįtraukti daugelio pačių baisiausių ir šlykščiausių jo nusikaltimų. Tačiau vienu aspektu „El Angel“ Karlitas ir 1971-ųjų Carlosas yra itin panašūs: jauni ir gražūs, gyvenantys tais laikais, kai polinkis į nusikalstamumą buvo siejamas su fiziniu išsigimimu.
Filmai tiesiog dievina fotogeniškus nusikaltėlius, o didžioji Robledo Puncho, praminto „Mirties Angelu“ ir „Juoduoju Angelu“, legendos dalis gimė būtent dėl kontrasto tarp jo angeliškos išvaizdos ir jo sociopatiškų nusikaltimų. Tad Ortega turi istoriją, atitinkančią „Boni ir Klaido“ tradiciją apie jaunus žmones, darančius siaubingus dalykus, bei seka Scorsese tradicija smurto proveržius palydėti smagiomis populiariosios muzikos melodijomis.
Latentinį homoseksualą Karlitą traukia jo mokyklos draugas Ramonas (Chino Darinas), kuris tampa jo nusikaltimų partneriu. Ramono tėvai yra nusikaltėliai (stiprūs ir ekscentriški Mercedes Moran ir Danielio Fanego vaidmenys), kurie jį ne tik skatina sekti jų pėdomis, bet ir duoda jam prieigą prie ginklų. Karlitas yra ginkluotas, simpatiškas, sujaudintas užgimusios aistros ir neturintis jokio moralinio kompaso, tad tik laiko klausimas, kada jis įvykdys savo pirmąją žmogžudystę.
Karlitas ir pats, regis, turi estetikos ir simetrijos pojūtį. Vieną žmogų jis nušauna per skylę, kurią išdegino seifo sienoje ; vėliau vienu metu nušauna du miegančius žmones, laikydamas ginklus abiejose rankose. Pop pastarosios žmogžudystės, Karlitas bejėgiškai žiūri į kūnus ir svarsto, ar šie tik apsimeta mirtį: „Visa tai tik pokštas, tiesa?“. Šis šiurpą keliantis momentas yra daugiausiai psichologijos, kiek tik gausime iš šio filmo – Ortegai įdomiau „kaip“, o ne „kodėl“. Smurto scenas jis išnaudoja juodosios komedijos efektui, pašalindamas dramą iš kraujo praliejimo ir numodamas ranka į aukas, o Ferro kūdikiškas veidas ir nenuoširdžios akys tam puikiai tinka. Šis veikėjas puikiai tiktų Tarantino filmuose, tačiau tai, kad režisierius nusprendė pasirinkti tokią estetiką ir romantizuoti siaubingą nusikaltėlį yra, deja, mūsų šiuolaikinės kultūros sugedimo požymis (pamenate jaunas merginas, dūsaujančias dėl „gražuoliuko“ Bostono maratono sprogdintojo?).
Karlitas buvo itin laukiamas vaikas, su meile ir rūpesčiu užaugintas pasiturinčių tėvų (Luisas Gnecco ir Cecilia Roth), tačiau nusprendęs, kad jo likimas yra būti nusikaltėliu, vadinęs save „Dievo šnipu“ ir vidury nusikaltimų vis sustodavęs trumpoms pauzėms, it lauktų audringų aplodismentų. Tad stilingas ir kruopščiai nugludintas septintasis Ortegos filmas yra ne tiek bandymas įsigilinti į atotrūkį tarp angeliško veidelio ir atstumiančio už jo slypinčio vidaus, kiek slaptas gėrėjimasis juo ir pagražintas jo pateikimas. Tam tikra prasme, režisierius yra pakerėtas Karlito išvaizdos kaip ir Argentinos žiniasklaida prieš penkis dešimtmečius. Kaip toks gražus žmogus gali būti toks bjaurus viduje? Filmas nepateikia atsakymo, bet puikiai leidžia laiką dar kartą užduodamas šį klausimą. Iš esmės juosta labai primena patį angeliško veido žudiką – atrodo puikiai, bet nė akimirkai nesusimąsto apie savo veiksmų pasekmes.
