Rinkėjai norėjo permainų. Partijos irgi norėjo permainų. Prezidentė netgi, sakėsi, balsavo už permainas. Jos ir atėjo – tik ne ten, kur žiūrėjo didžioji dalis politikų ir net, pripažinsiu, politikos mokslininkų.
Tiesa, jie numatė pokyčius ir jų kryptis, bet tikrai ne jų mastą. Viena vertus, prognozuoti rinkimų rezultatus antrame ture tarp dvejų kandidatų, kurių dalį pirmą kartą matai ar girdi, yra pakankamai keblu. Kita vertus, pirmo turo tendencijos ir naujos partijos proveržis buvo matomas. Pagrindinis klausimas prieš antrą turą buvo, ar, esant žemesniam nei pirmame ture aktyvumui (kas ir tradiciškai būdavo) nugalės drausmingųjų konservatorių rinkėjai ar suveiks „nemeilė“ konservatoriams. Juos kaip antrąjį po savosios partijos pasirinkimą nurodė mažiausiai respondentų, o „valstiečius“ – daugiausiai. Rezultatus žinome.
Rinkimai parodė, kas laimėjo, o kas šį kartą pralaimėjo. Politikos mokslų teorijoje apie naujas partijas sakoma, kad jos įsitvirtina tik tuomet, jei išsilaiko tarp svarbių partijų 3-4 rinkimus iš eilės. Tokio testo Lietuvoje neišlaikė Naujoji sąjunga-socialliberalai, Darbo partija, mažesni žybtelėję ir užgesę partiniai „meteorai“ kaip Drąsos kelias ar Tautos prisikėlimo partija. Lieka atviras klausimas dėl „Tvarkos ir teisingumo“ partijos.
Valstiečiai su didžiausiu po 1996 m. rinkimų vienos partijos surinktu mandatų skaičiumi lems politikos kryptį ir turinį. Tikrąsias permainas galbūt matysime, kai susiformuos vyriausybė. Jos politika turės būti kitokia. Tai žadėjo laimėjusios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos programa ir vadovai. Ši partija yra daugelio rinkėjų akyse „gelbėtojai“ ir atsvara TS-LKD ir LSDP, tačiau tai nėra nauja partija. Ji buvo pastebima savivaldybių tarybų ir Europos parlamento rinkimuose; valstiečiai, vedami K.D.Prunskienės, buvo koalicijoje Seime su socialdemokratais 2006-2008 m. Jei ši, savo gretose turinti įvairios politinės pakraipos – nuo liberalų iki buvusių konservatorių ir socdemų – partija neaptirps, ji turės ne tik didžiausią nuo 1996 m. poveikį politikai Lietuvoje, bet ir visus šansus vykdyti politikos pokyčius.
Ši partija turi ir tautinių, moraliai konservatyvių, ir socialistinių idėjų, kurios, kartais primena Lenkijos J.Kaczynskio "Teisės ir teisingumo" partiją. Valstiečiai yra bene didžiausias iššūkis Lietuvos socialdemokratams, kurių tradicinio kairuoliškumo stoką (parama verslui, darbdaviams ir kapitalui, dominuojantis moralinis konservatyvumas) ne kartą pastebėjo tiek politiniai oponentai, tiek politikos apžvalgininkai. Valstiečių surinktas mandatų kiekis leis turėti tvirtesnę poziciją ir, jei R.Karbauskio parlamentinės kontrolės idėjos bus laikomasi, tai prezidentės politinis vaidmuo gali sumažėti ar būti sumažintas.
Sustojo dvejų didžiųjų partijų – konservatorių-krikdemų ir socialdemokratų dominavimas ir partinė sistema pajudėjo link dominuojančios partijos tipo. Konservatorių-krikdemų stovykloje nuotaikos po rinkimų kontrastuoja su pirmojo turo džiugesiu. Realybė tokia, kad ketverius pabuvusių opozicijoje ir geriausiai pasirodžiusių pirmame ture konservatorių frakcija galiausiai sumažėjo nuo 33 iki 31 vietos ir tai yra prastesnis rezultatas nei socialdemokratų prieš ketverius metus, kurie, po buvimo opozicijoje, iškovojo 38 mandatus Seime.
Ar ši partija bus valdančiosios koalicijos dalis, priklauso tik nuo konservatorių pozicijų. Prieš pusmetį kalbėję apie valstiečių kaip mažesniųjų partnerių priimtinumą ir pamiršę Rusijos sulaikymo strategijoje įvardintas R.Karbauskio veiklos grėsmes, dabar konservatoriai sprendžia dilemą, ar eiti „mažesniaisiais broliais“, bet grįžti į valdžią padėti daryti valstiečių permainas, ar likti vėl opozicijoje viliantis atkovoti rinkėjų balsus. Kauno praradimas nuo savivaldybių tarybų rinkimų ir pralaimėjimai antrame ture rodo, kad konservatoriai vis dar išėję iš rinkėjų širdžių ir protų. Tiesa, TS-LKD netrūksta moraliai konservatyvių nuostatų, tad gali būti ir bendrų su LVŽS sąlyčio taškų.
Socialdemokratų padėtis dar liūdnesnė. Viso labo 17 mandatų ir partijos lyderio pralaimėjimas vienmandatėje apygardoje žymi būsimus pokyčius partijoje tiek ideologiškai, tiek atsinaujinimo ir vadybos prasme. Socialdemokratai gali būti koalicijoje su valstiečiais, nes yra tai darę, ir jų kairiosios, valstybės vaidmenį akcentuojančios nuostatos, jei socdemai jas labiau sugrąžins į savo darbotvarkę, gali būti lengviau suderinamos su LVŽS.
LSDP gana konservatyvios socialinės ir moralinės nuostatos, neskaitant kelių socialdemokratų parlamentarių, nesikirstų su valstiečių siūlomomis idėjomis ir tai bene labiausiai tikėtinas variantas koalicijai.
Socialdemokratai gali pasirinkti ir darbą opozicijoje, norėdami išgryninti savo veiklą ir padidinti šansus prieš kitus rinkimus. Be to, socialdemokratų dalyvavimas koalicijoje gali nepraeiti prezidentės keliamos „permainų kartelės“, nebent valstiečiai tvirtai pasakys, kad jų koalicijos partnerių pasirinkimas yra jų reikalas.
Neatmestinas ir TS-LKD bei LSDP pasilikimas bei liberalų palikimas opozicijoje – valstiečiams tektų rinktis į parlamentinę daugumą "Tvarkos ir teisingumo" bei Lietuvos lenkų politines organizacijas, nes LLRA-KŠS pritarimas valstiečių politikai yra pastebimas, arba net formuoti mažumos vyriausybę. Tačiau Lietuvoje mažumos vyriausybių politinė kultūra maža, nes turėjome tik 2 trumpalaikes mažumos vyriausybes per 26 nepriklausomybės metus.
Šaltinis: 15min.lt
