We Have Always Lived in the Castle
Režisavo: Stacie Passon. Vaidina: Taissa Farmiga, Alexandra Daddario, Crispin Glover, Sebastian Stan
2014 metų „Smegenų sukrėtimas“ iki šiol buvo vienintelis režisierės Stacie Passon darbas didžiajame ekrane. Kūrėja vėliau darbavosi televizijoje ir režisavo keletą gana garsių serialų serijų. Dabar ji pristato 1962 m. išleisto Shirley Jackson romano „Mes visada gyvenome pilyje“ ekranizaciją.
Aštuoniolikmetė Meriketė Blekvud (Taissa Farmiga) gyvena atokioje pilyje kartu su savo seserimi Konstancija (Alexandra Daddario) ir dėde Džiulijanu (Crispinas Gloveris). Prieš šešerius metus visa Blekvudų šeima buvo nunuodyta, o atokiau nuo pilies įsikūrusio miestelio gyventojai įsitikinę, kad tai padarė viena iš seserų, tad niekina likusius gyvus Blekvudų šeimos narius. Netikėtai Blekvudų pilyje pasirodo keliolika metų nematytas seserų pusbrolis Čarlzas (Sebastianas Stanas). Kol Konstancija artėja prie naujojo pilies gyventojo, Meriketė giminaičiui yra priešiška ir nepasitiki jo geranoriškumu.
Didžiausiu filmo pliusu ir minusu yra Stacie Passon režisūra. Gana retas atvejis, kai pagyrų ir kritikos sulaukia vienas ir tas pats filmo komponentas, tačiau šiuo atveju būtent taip ir yra. Jeigu žvelgtume iš teigiamos perspektyvos, tai Stacie Passon pasidarbavo puikiai. Pati pasakojimo struktūra, kuri, galima sakyti, eina ratu, sukonstruota tikrai gerai. Ypač žavi atskirų scenų išdirbimas. Režisierė skyrė didžiulį dėmesį detalėms. Kiekviena veikėjų mimika, žodis ar fone suskambusi muzika turėjo prasmę, žinutę ar užuominą. Šios detalės arba teikė papildomą informaciją apie dabar matomą sceną arba būdavo gudriai paslėpti siužetiniai mazgeliai, kurie leido akylesniam žiūrovui suprasti, kas iš tiesų nutiko Blekvudams praeityje ir kas jų laukia ateityje. Stacie Passon nepasakojo istorijos, kuri eina viena linija iš taško A į tašką B. Jos sukurtas kūrinys yra ne viena tiesi linija, o aplink ją prilipdytos įvairios siužetinės ir idėjinės figūros, kurios praplečia filmo vertę ir taip paverčia jį ne tik paprastu pasakojimu, bet ir turiningu kinematografiniu kūriniu. Tokį filmą šiandien pamatyti kino teatre tikrai yra smagu, nes po truputį kino industrija eina paprasčiausiu keliu. Idėjos, įvairios formos ir žinutės kūrėjų yra sukramtomos ir gana akivaizdžiai perteikiamos žiūrovui. Dėl šios priežasties mes dažniausiai gaunam paprasčiausią liniją, o „Mes visada gyvenome pilyje“ yra, nors ir su trūkumais - yra apskritimas.
Tačiau štai klijuojant puikias sudedamąsias dalis į vieną visumą, susidurta su didžiausia šio filmo problema. Savo pradu šis kūrinys turėjo būti (ir iš dalies buvo) mistinis trileris. Tačiau vystantis siužetui ir klijuojantis istorijos detalėms režisierei kartais nepavykdavo sukurti, o kartais iki galo išlaikyti įtampos ir dramatiškos nuotaikos.
Kūrinyje puikiai jaučiasi praėjusio amžiaus šeštojo–septintojo dešimtmečio dvasia. Ir tai persismelkia ne tik per materialią filmo aplinką: kostiumus, automobilius, interjerą. Filmo spalvinė gama atspindi tą penkiasdešimties metų praeitimi alsuojančią gelsvą (ypač scenose, kurios vyksta miestelyje). Operatoriaus žvilgsnis sugebėjo perteikti ir Blekvudų pilyje tvyrančią nuotaiką. Kai jausmai perteikiami ne žodžiais, o vaizdais, galima džiaugtis filmų kūrėjų kinematografiniais pasiekimais.
„Mes visada gyvenome pilyje“ neturi Holivudo žvaigždžių iš A lygio sąrašo, tačiau Blekvudų seseris vaidinančios Taissa Farmiga ir Alexandra Daddario puikiai atliko savo darbą. Sebastiano Stano įkūnijamo pusbrolio Čarlzo personaže trūko vientisumo, tačiau kritikos už tai nusipelno ir juostos scenaristai bei režisierė. Panašiai galima vertinti ir Crispino Gloverio įkūnijamą dėdę Džiuljaną.
Juostoje itin žavi iki smulkiausių detalių atidirbtas skirtingų scenų pastatymas, račiau, deja, įtampa juostoje taip ir neužkunkuliuoja, o pasklinda po mažas detales, kurioms kūrėjai teikė dėmesio daugiau nei tam, kas įtraukia didžiąją dalį žiūrovų.
