Razzia

Režisavo: Nabil Ayouch. Vaidina: Maryam Touzani, Arieh Worthalter, Dounia Binebine

Ko jau ko, bet filmų apie arabų pasaulį mes labai daug neturime. Ir dėl to visuomet įdomu pamatyti tai, ko dažnai nesutinkame. Dažniausiai iš Afrikos atkeliaujančius kino darbus mes galime sutikti didžiųjų kino festivalių metu, tačiau kartais pasiseka ir tokie darbai pasirodo reguliariuose kino repertuaruose. Viena tokia reta ir maloni išimtis yra „Maroko istorijos“.

Filmas pasakoja penkių skirtingų žmonių istorijas. Konservatyvioje Medinoje gyvenantis Hakimas svajoja tapti roko žvaigžde. Ant nevilties ir pasidavimo ribos laviruojanti Salima kovoja dėl savo teisės jaustis laisva visuomenėje, kuri visais įmanomais būdais varžo ją. Ilgus metus gyvenimą Kasablankoje idealizavęs restorano šeimininkas žydas Džo net nepajaučia, kaip blanksta jo gyvenimo tikrovė. Jauna ir turtinga mergina Inesa, ką tik pradėjusi savo seksualinio pažinimo kelią, yra kamuojama pasirinkimų tarp tradicijos ir modernybės. Ir, galiausiai, visus apjungiantis mokytojas iš kalnų. Visos istorijos, kad ir kokios tolimos, galiausiai tampa viena.

Tikrai nesinori perteigti neigiamo tono, tačiau iškart galima įspėti – filmas nėra toks lengvas. Net dramos žanre, tai nėra visiškai tipinis draminis filmas, nes pasakoja apie tai, kas yra mums nematoma ir, svarbiausia, absoliučiai nesuvokiama. Tai yra pasakojimas apie absoliučiai kitą kultūrą, kuri mums nėra pažįstama, todėl pradžioje yra tikrai sunku įsijausti į visą istorijos komišką absurdiškumą. Tik čia nėra komedijos, o labiau absurdas, kuris paveikia visus veikėjus. Tradicijos ir išskirtinumas toje visuomenėje dar nėra suprantamas, todėl net lengvas nukrypimas nuo normų jau yra išjuokiamas, o kartais ir griežtai baudžiamas.

Apie pačią siužetinę liniją nesinori labai daug plėtotis, mat tai gana greitai viską atskleistų, tačiau trumpai ją apžvelgti galima. Filme pasakojama penkių labai skirtingų žmonių istorijos, kurie turi labai skirtingas problemas. Ir galiausiai visi veikėjai, net ir tų istorijų šalutiniai veikėjai keliauja pirmyn ir atgal per laiko tarpsnius, kol galiausiai viskas yra susisiejama.

Šiaip jau visai įdomu stebėti, kaip rutuliojasi visų veikėjų dramos. Tai nėra toks standartiškai įprastas pasakojimo tipas, kokį esame pratę matyti Holivudo kine. Čia tarp istorijų šokinėjama labai neįprastai, nėra nuolatinio nuoseklumo, tačiau, kad ir kaip būtų keista, tai visai neerzina. Priešingai – tai lyg malonus oro gūsis, kurio visai nesitiki. Įdomiausia pasidaro tada, kai istorijos pamažu ima artėti viena kitos. Čia nesijaučia jokio dirbtinumo ar priplakimo, noro kaip įmanoma greičiau visus veikėjus sukišti į vieną kadrą. Ir klausimas – ar tai apskritai įvyksta?

Vizualiai filmas taip pat įdomus. Šokinėjama tarp kalnų su Berberų gentimi ir Kasablankos, miesto ir paplūdimio, gamtos ir rudo smėlio. Tai taip kontrastuoja, kad pačioje filmo pradžioje šiek tiek erzina, bet pagavus visą juostos ritmą pasidaro įdomu, kur nukeliausime toliau. Muzikiniai sprendimai taip pat labai neįprasti. Tikrai nieko keisto tokiame filme girdėti tradicinę muziką, tačiau kaip iš niekur nieko atsiradusi Queen daina tiesiog išmuša iš vėžių. Ir nepaisant to, ji ten tinka.

Aktoriai šiame filme pasirodė tikrai puikiai. Minėti juos vardais ar pavardėmis mūsų kontekste, greičiausiai, neturi didelės prasmės, tačiau esmė yra ta, kad jie tai daro labai įtaigiai. Ko gero, didžiausią įspūdį palieka mokytoją, Hakimą ir Salimą įkūniję aktoriai, tačiau ir kiti veikėjai nenusileido savo šarmu.

Galiausiai, „Maroko istorijos“ yra tokia drama, kurią be galo įdomu stebėti. Tai neįprastas filmas, pirmiausia, dėl savo ištakų ir to, kaip viskas parodoma. Kaip parodomas mums nepažįstamas pasaulis ir jame gyvenančių žmonių istorijos. Kaip Kasablanka romantizuojama senajame Holivudo filme ir kaip ji atrodo išties. Daug apmąstymų sukelianti drama, į kurią gal kiek sudėtinga įsijausti, bet tikrai verta išsėdėti iki pabaigos.