Dar ne taip seniai praūžė didžiausia metuose lietuviško kino šventė – „Sidabrinės gervės“ – kuriose daug apdovanojimų pelnė Marijos Kavtaradzės filmas „Tu man nieko neprimeni“. Šis filmas vertas paminėjimo ir kaip vienas iš tų retų reiškinių, kuris pelno pripažinimą ne tik Lietuvoje ar tarptautiniuose festivaliuose, bet ir tarp užsienio žiūrovų. Kad tai daugiau išimtis nei taisyklė, atskleidžia ir šiuo metu vykstantis Europos kino rinkų tyrimo projektas „CresCine“, tiriantis mažų šalių kino industrijų padėtį. Projekto duomenimis, lietuviški filmai turi palyginti ištikimą auditoriją namuose, tačiau jų eksportas – praktiškai neegzistuojantis.
Europos kino rinkų tyrimo projektas „CresCine“ tiria mažųjų Europos šalių kino industrijų stiprybes ir iššūkius. Šiam projektui vadovauja Manuel Damasio iš Lisabonos Lusofonos universiteto. Projekto esmė – septynių mažų šalių ir regionų vietinės kino industrijos ekonominė ir kultūrinė reikšmė, tiriant Airijos, Danijos, Estijos, Lietuvos, Portugalijos, Kroatijos ir Belgijos Flandrijos atvejus.
Pasak projekto partnerių Lietuvoje, „Baltic Film & Creative Tech Cluster“ vadovo Romano Matulio, „dalyvavimas tokiame projekte Lietuvai suteikia unikalią galimybę ne tik įsivertinti savo kino industrijos būklę ir palyginti ją su kitomis panašiomis rinkomis, bet ir ieškoti bendrų sprendimų bei tapti partnerių tinklo dalimi, kurio darbo rezultatai formuos visos Europos Sąjungos kino industrijos ateitį.”
Lietuvos kino industrija susiduria su įvairiais iššūkiais: ribota infrastruktūra, talentų ugdymo ir pritraukimo programų trūkumu bei nepakankamu nacionalinio kino sklaidos užsienyje finansavimu. Norint spręsti šias problemas, verta pasimokyti iš kitų mažų Europos šalių. Pavyzdžiui, Danija turi stiprią valstybės paramą tiek kino gamybai, tiek platinimui, o tai savo ruožtu skatina tarptautinius bendros gamybos projektus ir stiprina vietinę rinką. Estija akcentuoja skaitmeninį platinimą ir regioninį bendradarbiavimą, siekdama išplėsti savo filmų pasiekiamumą už mažos rinkos ribų. Finansavimo modelių tobulinimas, stipresnė parama platinimui ir aktyvi kelio į didžiausias turinio platinimo skaitmenines platformas paieška galėtų reikšmingai prisidėti prie Lietuvos kino industrijos stiprinimo.
Septynios labai skirtingos rinkos permainų kino pramonėje laikotarpiu
Visoms septynioms mažosioms rinkoms yra bendra tai, kad vietinė auditorija – per maža ir negali išlaikyti savo šalies kino pramonės. Tačiau jų strategijos, kaip spręsti šią problemą, skirtingos. „CresCine“ ataskaitai vadovavęs Orhuso universiteto profesorius Jakobas Isakas Nielsenas teigia, jog kiekvienos šalies industrija sufokusuota į skirtingas kryptis – į nacionalinio kino kultūrinį kontekstą, platesnį kino eksportą, turinio gamybos paslaugas, kino meną arba visų šių krypčių derinį.
Projekte pabrėžiama labai skirtinga nagrinėjamų šalių kino kultūros vystymosi būklė. Pavyzdžiui, Baltijos šalyse po Sovietų Sąjungos žlugimo įvyko didžiulė kino gamybos ir infrastruktūros transformacija. Todėl šių šalių kino ekosistemos faktiškai kuriasi iš naujo. Nuo 2014 m. pradėjus veikti mokestinei lengvatai kinui, Lietuvoje ilgainiui susiformavo reikšminga gamybos paslaugų ekonomika, pritraukusi tokius užsienio projektus, kaip „Chernobyl“ (liet. „Černobylis“, 2019 m.), „Stranger Things“ ketvirtasis sezonas (liet. „Keisti dalykai“, 2022 m.). Ataskaitoje taip pat kalbama koks svarbus kino sėkmei yra tarptautinių festivalių pripažinimas. Orhuso universiteto atstovas Marius Øfsti pastebi: „Danijai sutelkus dėmesį į koprodukcijas ir nacionalinio kino tarptautinę sklaidą, galiausiai atsirado kūriniai, sulaukę didelio kritikų pripažinimo ir tarptautinio eksporto, kaip „Oskarų“ laureatas „Another round“ (liet. „Dar po vieną“, 2020 m.) ir Kanų festivalio Didįjį prizą laimėjęs „Close“ (liet. „Arti“, 2022 m.).“
Ataskaita apima laikotarpį, kai dėl Covid-19 pandemijos ypač išaugo vartotojų susidomėjimas VoD turinio rodymo platformomis. Cathrin Bengesser iš Orhuso universiteto teigia, kad nors filmai iš mažų šalių dažnai yra gerai atstovaujami vietinėse namų kino platformose, „daugumoje pasauliniu mastu veikiančių VoD rinkos lyderių, tokių kaip „Netflix“, nėra didelio filmų iš mažų rinkų pasirinkimo. Tai didelė problema, nes rinkos lyderių pasirinkimas formuoja kino kultūros įvairovę, kurią Europos žiūrovai gali lengvai pasiekti.“
