Galbūt pažįstamas jausmas, kai norite likti namie, bet einate į seniai planuotą vakarėlį tik todėl, kad bijote praleisti jo įvykius. Tuomet jūs patiriate FOMO (angl. „fear of missing out“). Pasak klinikinės psichologijos magistrantės Godos Nausėdaitės, nuolatinė baimė praleisti įvykius gali daryti įtaką skubotiems sprendimams ir kelti nerimą bei stresą.
Bijome jaustis atskirti
Kelis pastaruosius metus viešojoje erdvėje vis dažniau galima pamatyti trumpinį FOMO (angl. „fear of missing out“). Šis terminas yra apibrėžiamas kaip nuolatinis nuogąstavimas praleisti malonių išgyvenimų patyrimus su kitais žmonėmis.
„Čia labai svarbus žodis yra „kiti“. FOMO būdingas noras prisijungti prie to, ką daro kiti žmonės. Mes, žmonės, turime įgimtą priklausymo poreikį. Nepatenkinus socialinio ryšio poreikio patiriame vienatvę, liūdesį, nepilnavertiškumo, beviltiškumo, nerimo jausmus. Patirdamas FOMO, žmogus išgyvena socialinių ryšių grėsmę, kuri sužadina simpatinę nervų sistemą, dar kitaip vadinamą „kovok arba bėk“, ir tada pradeda ieškoti būdų, kaip pajausti palengvėjimą“, – paaiškina G. Nausėdaitė.
Anot jos, FOMO galima pajausti paprasčiausiose gyvenimo situacijose. Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad gavote pakvietimą į vakarėlį. Nors galbūt ir nedegate noru jame dalyvauti, vis tiek nueinate, nes žinote, kad draugai vėliau apie jį kalbėsis ir nenorite jaustis atskirti nuo šios bendros patirties arba praleisti kažką smagaus.
„Kitas pavyzdys – kai žmogus, girdėdamas apie aplinkinių pasiekimus profesinėje srityje, jaučia spaudimą dalyvauti papildomose kursuose ar seminaruose, kad nesijaustų atsilikęs ar praleidęs galimybę tobulėti“, – sako specialistė.
Paplitimą paskatino internetas
Specialistė pastebi, kad nors baimės kažką praleisti jausmas egzistavo ir anksčiau, jis nebuvo taip plačiai aptarinėjamas. Atsiradus socialiniams tinklams padidėjo informacijos prieinamumas, žmonės ėmė labiau sekti kitų žmonių gyvenimus.
„Socialiniai tinklai ir technologijos iš esmės pakeitė, kaip suvokiame kitų žmonių patirtis, o tai savaime padidino FOMO jausmą visuomenėje. Taip pat dėl globalizacijos ir lengviau prieinamos informacijos daugiau sužinome apie įvairias galimybes. Tai gali sukelti jausmą, kad praleidžiame kažką, kas gali pagerinti mūsų gyvenimo kokybę“, – teigia specialistė.
Pasak jos, socialiniai tinklai leidžia matyti, ką veikia draugai, šeimos nariai ar net nepažįstami žmonės visame pasaulyje, o tai gali sukurti klaidingą įspūdį, kad visi nuolat patiria kažką įdomaus, todėl žmogus pradeda lyginti įvairias savo gyvenimo sritis su kitais.
„Socialiniai tinklai gali paskatinti ir dalyvavimą įvairiose veiklose tik tam, kad būtų galima įkelti nuotrauką ir sudaryti įspūdį, kad esu aktyvus. Tokiu atveju žmogus priima sprendimus remiantis socialiniu įvaizdžiu, o ne tikraisiais savo poreikiais ar norais“, – sako G. Nausėdaitė.
Pasekmės gali būti ilgalaikės
Pasak G. Nausėdaitės, baimė praleisti svarbų įvykį gali sutrikdyti gebėjimą adekvačiai įvertinti situaciją ir pasirinkti tai, ko norisi arba reikia, nes žmogus priima skubotus sprendimus vadovaujantis kitų nuomonėmis. Be to, FOMO gali turėti ir ilgalaikių pasekmių.
„Ilgalaikes pasekmes galime pajusti tada, kai tai pradeda trikdyti mūsų kasdieninį gyvenimą. Tyrimai rodo, kad FOMO turi tiesioginės įtakos depresyvumui, nerimui ir stresui. Žmogų gali lydėti sumažėjęs pasitenkinimas savo gyvenimo kokybe, nepasitikėjimo savimi jausmas, sunkumai susitelkiant į dabartį, nes pradedama gyventi ateities projekcijomis ir tuo, ką galima dar būtų padaryti, užuot susitelkus į tai, kas vyksta čia ir dabar“, – sako specialistė.
Jos teigimu, vienas iš efektyviausių būdų mažinti FOMO yra sumažinti laiką, praleidžiamą socialiniuose tinkluose. Praktikuojant dėmesingą įsisąmoninimą ir kitas meditacijos formas, galima padidinti gebėjimą koncentruotis į dabartį, o ne galvoti apie tai, ką praleidžiate.
„Svarbu išmokti atpažinti, kada sprendimai yra priimami dėl FOMO. Tai galima padaryti paklausiant savęs: ar tai tikrai man reikalinga, ar tai atitinka mano poreikius? Aiškiai apibrėžiant, kas yra svarbu, tampa lengviau atsispirti impulsui daryti kažką tik todėl, kad kiti tai daro. Na, o jeigu nepavyksta sau padėti pačiam, reikėtų kreiptis pagalbos į psichologus ar psichoterapeutus“, – pataria G. Nausėdaitė.
