Antradienį Lietuva mini Visų Šventųjų dieną, o trečiadienį – Vėlines. Kaip atsirado šios šventės? Kodėl lietuviai jas mini? Kiek jose – krikščionybės ir kiek – pagonybės? Kokie senieji Vėlinių papročiai dabar jau išnykę? Apie visa tai Ugnius Antanavičius kalbasi su etnologu, Vytauto Didžiojo universiteto Kultūrų studijų ir etnologijos katedros docentu daktaru Arūnu Vaicekausku.
– Kaip seniai lietuviai švenčia Vėlines? Kada sukurti seniausi šią šventę minintys rašytiniai šaltiniai?
– Šiandien mes esame įpratę įvairiuose lietuvių papročiuose ieškoti ikikrikščioniškų šaknų, nors ne visada tai galima padaryti. Bet Vėlinių atvejis yra būtent toks. Seniausi mūsų šaltiniai yra gana neseni. Pirmasis lietuvių derliaus nuėmimo šventę, kurios viena dalių buvo mirusiųjų pagerbimas, XV a. pirmoje pusėje aprašė Janas Dlugošas. Ji buvo švenčiama vėlų rudenį. J.Dlugošas rašė, kad šventose alkose, kur kiekviena šeima turėjo savo ugniavietę, vėlų rudenį, kai jau būdavo surinktas derlius, būdavo pagerbiami mirusieji. Žmonės mirusiesiems aukodavo maisto, tikėdami, kad taip užsitikrina dievų malonę. Konkrečiai su krikščioniška mirusiųjų pagerbimo švente, švenčiama būtent lapkričio 2 d., pirmasis senąsias Lietuvoje paplitusias mirusių paminėjimo apeigas susiejo Jonas Lasickis XVI amžiuje. Jis aprašė tą pačią dar J.Dlugošo minėtą vadinamąją galutinio derliaus sudorojimo šventę, švęstą iki krikščionybės, ir pasakė, kad ta šventė buvo švenčiama būtent lapkričio 2 d.
Tiesa, J.Dlugošo aprašyta šventė dar nebuvo skirta vien tik mirusiųjų pagerbimui. Tai buvo iš esmės lauko darbų sezono pabaigos šventė. Iš laukų suvežamas derlius būdavo apdorojamas ir tada keliama didžiulė bendruomenės šventė. Tą šventę mini ir kiti XVI a. lietuvių papročius aprašę autoriai. Bet mirusiųjų kvietimas buvo vienas iš centrinių šventės momentų. Apskritai šventinė puota turi labai daug bendrų elementų su lietuviškomis Kūčiomis. Šiaudų dengimas ant stalo, mirusiųjų kvietimas į vaišes ir kiti su mirusiųjų kultu susiję ritualai buvo vykdomi ir šios šventės metu. Šalia to vykdavo ir aukojimas senojo tikėjimo dievams. Padėka už surinktą derlių, tikintis gero derliaus ateityje. Kadangi šita šventė buvo švenčiama vėlų rudenį, tai su krikščionybe į Lietuvą atėjusios Vėlinės pateko į dėkingą aplinką. Nes ir senojoje šventėje pagrindinis dėmesys buvo mirusiesiems. Dėl to, kad jie buvo laikomi pagrindiniais tarpininkais tarp gyvųjų ir anapusinio pasaulio galių, kurių žinioje, tikėjo lietuviai, yra augimas, derlius, turtas, žinojimas. Ir viso to reikia žmogui.
– Kitaip sakant, Vėlinės atsirado, kuomet krikščionybė padarė įtaką ir iki jos atėjimo į Lietuvą čia egzistavusiai šventei?
– Šiuo atveju tiksliau būtų sakyti, kad lietuviškoje žemdirbiškoje aplinkoje krikščioniška mirusiųjų pagerbimo šventė vėl nukeliavo į savo praeitį. Sakykime, IV mūsų eros amžiuje šventasis Augustinas piktinosi, kad krikščionys laikosi pagoniškų apeigų ir aukoja maistą vėlėms. Tuo pačiu piktinosi ir XVI–XVIII a. lietuvių dvasininkai. Kalbant apie krikščionybę, liturginės apeigos, skirtos būtent pagerbti mirusiesiems, ir su tuo susijusi šventė atsirado maždaug VII a. – irgi pakankamai seniai. Tiesa, tada ši šventė buvo švenčiama pavasarį, per Sekmines. Tačiau XI mūsų eros šimtmetyje Kliuni vienuolyne, Benediktinų ordino centre, Vėlinės buvo pradėtos švęsti būtent lapkričio 2 d. ir buvo sukurta ta liturgija, kuri išplito visame krikščioniškame pasaulyje. Būtent benediktinams Vytautas 1400 m. padovanojo savo tėviškę – senuosius Trakus. Labai tikėtina, kad Vėlines jie į Lietuvą atsinešė su savimi ir čia pradėjo skleisti jų idėją.
– Persikelkime į dabartines tradicijas. Žvakelių degimas – viena labiausiai paplitusių Vėlinių tradicijų. Kaip atsirado šis paprotys ir kada?
– Kitų mūsų papročių kontekste tai yra labai nesenas paprotys. Pirmą kartą degančios žvakutės buvo paminėtos XIX a. devintajame dešimtmetyje. Minėta, kad ant kapų žvakutės buvo degamos tokiame Akmens kaime prie Varėnos, kur yra vienas labiausiai gerbiamų Dzūkijos akmenų. Iš esmės žvakučių degimas ant kapų visoje Lietuvoje paplito tarpukariu. O kodėl, paaiškinti sunku. Reikia turėti omenyje, kad XX a. pradžios žmogus jau buvo gana modernus. Jis žinojo protėvių tradicijas, bet pats jau nuoširdžiai netikėjo, kad, sakysime, apėjus lauką ratu derlius bus apsaugotas. Nors tą sėkmingai darė dėl pramogos. Bet vis tiek atsirado tokie mitologizuoti paaiškinimai, esą žvakės deginamos tam, kad pašviestų vėlei kelią nakties tamsoje. Matyt, tai yra savita interpretacija XVI a. papročio, kai mirusiesiems būdavo iškūrenamos pirtys, sustatomos kėdės. Tada kiekvienam mirusiajam padėdavo baltus marškinius ir laukdavo, tikėdavo, kad jie apsilankys Vėlinių naktį. Moderniais laikais ta pirties šiluma galėjo būti perkelta į žvakutę.
Paprotys galėjo ateiti ir iš bažnytinės liturgijos, kur toks pagerbimas yra tam tikras maldos analogas. Gali žodžiais išsakyti maldą, o gali atlikti veiksmą – uždegti žvakutę. Ką Bažnyčia labai sėkmingai daro ir šiandieną už savuosius. Bet tikroji žvakučių degimo ant kapų priežastis liaudies sąmonėje neįsišaknijo. Galima tik spėlioti. Įdomu, kad kapinėse žvakutės deginamos tik Vidurio ir Rytų Europoje. Nuo Lietuvos iki Balkanų. Lenkijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje. Dėl to galima būtų įtarti ir Rusijos imperijos bei stačiatikybės, stačiatikių religijos įtaką papročio plitime. Bet vėlgi tai tik hipotetinė prielaida.
– O paprotys lankyti artimųjų kapus per Vėlines – ar tai irgi yra santykinai nesena tradicija?
– Jau J.Dlugošas XV a. rašė, kad kiekviena šeima turėjo savo ugniavietę, kur susirinkdavo pagerbti mirusiųjų. Ten keldavo puotą. Pati seniausia mirusiųjų pagerbimo forma yra bendros gyvųjų ir mirusiųjų vaišės kapinėse. Tokia pagerbimo forma lietuvių kultūroje egzistavo iki XVIII a., o kai kur net iki XIX a. vidurio. Vėliau ją pakeitė vadinamosios ubagų arba diedų duonos nešimas prie bažnyčios susirinkusiems elgetoms.
– Paminėjote ugniavietes. Ar norite pasakyti, kad anksčiau Lietuvoje buvo įprasta mirusiuosius deginti, o ne laidoti, kaip dabar?
– Taip, be abejo. Tiesa, laidojimas žemėje irgi buvo žinomas, bet nedominavo. Tiesa, čia svarbu pabrėžti, kad gentinės istorijos laikais tuo pačiu laikotarpiu skirtinguose Lietuvos regionuose papročiai galėjo skirtis. Sakykime, Aukštaitijoje degindavo, o Vakarų Lietuvoje žemėje laidodavo. Laidojimo forma keitėsi – būdavo ir plokštiniai kapinynai, ir pilkapiai. Vienas formas keisdavo kitos. Yra netgi žinoma, kad kai kur mirusieji buvo laidojami ežero vandenyje.
Bet, pavyzdžiui, visi mūsų didieji kunigaikščiai iki krikščionybės įvedimo buvo sudeginti. Tačiau atėjus krikščionybei Vytautas jau buvo palaidotas katedroje.
– Kuo skiriasi lapkričio 1 d. švenčiama Visų Šventųjų diena ir lapkričio 2 d. minimos Vėlinės?
– Visų Šventųjų diena priklauso bažnytinei liturgijai. Tai yra Bažnyčios tėvų įkūrėjų ir šventųjų pagerbimo diena. O visų mirusiųjų pagerbimo diena yra Vėlinės. Jos, kaip jau sakiau, ateina iš tų senųjų ikikrikščioniškųjų ritualų, kai dėmesys mirusiajam rituale buvo ypač svarbus. Ne tik pas lietuvius – visose tautose. Kai Lietuvos valstybė dar tik kūrėsi, tarpukariu Bažnyčia pasinaudojo savo politine galia užsitikrindama, kad nedarbo diena būtų per Visų Šventųjų dieną, o ne per tą tradicinę Vėlinių dieną. Kadangi atgimime kunigai vaidino didele reikšmę, daugelyje šeimų buvo įprasta į kapines eiti Vėlinių dieną, o per Visų Šventųjų dieną eiti į pamaldas bažnyčioje. Kai kuriose šeimose taip yra iki šiol. Tiesa, jau tarpukariu kai kuriuose regionuose atsirado praktika į kapines eiti būtent per Visų Šventųjų dieną. Na, o dabartinėje visuomenėje konkreti diena mirusiųjų pagerbimui reiškia vis mažiau – dažnai žiūrima pagal patogumą, kada savaitgalis.
– Gal yra kokių senų įdomių lietuviškų Vėlinių tradicijų, kurios dabar jau būtų išnykusios arba beveik išnykusios?
– Viena įdomi tradicija – seniau per Vėlines dzūkai surinkdavo senus sulūžusius kryžius ir iš jų kapinėse kurdavo laužus, o prie jų žmonės susirinkdavo giedoti giesmių. Toks savotiškas ritualas: pamaldomis sunku pavadinti, nes kunigas nedalyvauja, bet bendruomenė susirinkusi gieda šventas giesmes. Šiandien, tiesa, jau kūrenami ne kryžiai, o šiaip susikuria žmonės laužą iš malkų, bet bendruomenės giedojimas išlieka. Čia atsiranda toks įdomus aspektas. Tai savo turiniu yra krikščioniška tradicija. Bet kaip interpretuoti tą krikščionišką tradiciją? Labai dažnai krikščionybės įsitvirtinimas Lietuvoje atsispindi tam tikrų apeigų turinio pasikeitime idėjų lygmenyje. Bet pati apeigų forma išlieka labai archajiška.
Tik pažiūrėkite – nors daugelis Lietuvoje švenčiamų švenčių dabar laikomos krikščioniškomis ir yra artimai susijusios su Bažnyčia, jų apeiginis turinys, apeigos yra kilusios iš lietuviškos žemdirbiškos tradicijos ir iš principo niekuo nesiskiria nuo XVI–XVIII a. šaltiniuose fiksuojamų apeigų, kurios tada dar nebuvo glaudžiai susijusios su krikščionybe. O pastarosios ritualine prasme apskritai niekuo nesiskiria nuo dar senesnių laikų apeigų, sakykime, XIII ar XIV amžiaus. Nors apie tas senąsias apeigas žinome labai nedaug, iš to, ką žinome, atrodo, kad daugelio apeigų turinys išliko panašus ir XVI–XVIII a.
Dar vienas senas paprotys, apie kurį žinoma palyginti mažai – pučiamųjų orkestrėliai Žemaitijoje. Aplink Plungę, o kai kurie šaltiniai rodo, kad ir plačiau, iki Skuodo. Sakykime, Kulių kapinėse netoli Plungės dar prieš dešimt metų per Vėlines po kapines vaikščiodavo nedidelis pučiamųjų orkestrėlis, 3–5 žmonės, kuris sustodavo prie kapų ir grodavo užsakytą kūrinį. Būtent su tikslu šeimos mirusįjį pagerbti. Anksčiau etnografai nebuvo atkreipę dėmesio į šitą paprotį. Ir labai gaila, kad jis nėra labai fiksuotas. Bet Lietuvos mastu jis yra unikalus ir išskirtinis.
– Koks iš dabartinių lietuvių Vėlinių papročių yra pats seniausias?
– Sunku pasakyti. Galima nuo dabartinių laužų nuklysti iki pat viduramžių ir J.Dlugošo minimų laužų. Bet ar egzistuoja tiesioginė sąsaja, ar tik formos panašumas, pasakyti sunku.
Aišku, sąmoningai žmonės to tikrai nesieja, bet ritualinį veiksmo tęstinumą galima įžvelgti. Iš senųjų laužų gal net ir žvakutes galima kildinti. Juk liepsna turėjo didelę reikšmę mūsų tradicinėje kultūroje. Bet jei kalbėtume be spėliojimų, tai, sakykim, koks trečdalis ar ketvirtis Lietuvos šeimų, kurių seniausi nariai gyvena kaimiškose vietovėse, dar susirenka bendrų vaišių. Aplankę kapus, giminaičiai susėda už bendro stalo. Štai šitą dalyką galima tiesiogiai kildinti iš tų vaišių, kadaise skirtų mirusiems.
Šaltinis: 15min.lt
