Rudens pradžia mokykloje yra ypatingas metas, suteikiantis ir vaikams, ir suaugusiems (tėvams, mokytojams) galimybę įsivertinti savo gebėjimą prisitaikyti prie gyvenimo pokyčių. Mes suaugusieji iš asmeninės gyvenimiškos patirties žinome, kad gebėjimas lanksčiai prisitaikyti prie neišvengiamų gyvenimo pokyčių yra neįkainojamas ir esminis įgūdis. Tačiau vaikai, o ypač jauno mokyklinio amžiaus, įgūdį, kaip prisitaikyti prie kintančių aplinkybių, dar tik lavina. Todėl vaiko prisitaikymas arba adaptacija mokykloje skirtingiems vaikams gali kelti skirtingą nerimo lygį. Tinkamos, empatiškos, kantrios, ramios suaugusiųjų, o ypač tėvų reakcijos, palengvina vaikų adaptacijos procesus mokykloje. Gabor Maté kanadiečių gydytojas ir knygų autorius, žinomas dėl savo darbų vaikų ir suaugusiųjų psichinės sveikatos srityse, pabrėžia palaikančio ir empatiško suaugusiųjų požiūrio, padedančio vaikams adaptuotis mokykloje, svarbą. Remiantis G. Maté įžvalgomis, vaikams prisitaikyti prie adaptacijos mokykloje (ir ne tik joje) iššūkių, o kartu ugdyti jų emocinį bei mentalinį augimą, gali padėti keli dalykai:
Stipraus emocinio ryšio su vaiku kūrimas. Tai prioritetinis tikslas. Vaikams be galo svarbu, kad tėvai jiems skirtų skirtų kokybiško bendravimo laiko t.y. nuoširdžiai, empatiškai, smalsiai įsitrauktų į pokalbį su vaiku. Domėtųsi vaiku. Kokybiškas bendravimas tai nebūtinai ilgi pokalbiai, greičiau, tai pokalbiai, kuomet visas tėvų dėmesys „čia ir dabar“ momente yra sutelktas į vaiką, jo rūpesčius, džiaugsmus, nuogąstavimus, pamąstymus, idėjas. Kokybiškas dėmesys tai bandymas suprasti kas, kaip ir kodėl vyksta vaiko gyvenime. Kaip aš, kaip suaugęs galiu būti naudingas savo vaikui jo pasaulio ir savęs pažinimo procese. Stiprus emocinis ryšys su vaiku suteiks vaikui saugumo pagrindą, kuris įgalins vaiką ramiau tyrinėti mokyklos (ar bet kurią kitą naują, mažai žinomą) aplinką. Suteiks galimybę ramiau, užtikrinčiau reaguoti nepažįstamose socialinėse situacijose. Juk vaikas žinos – namuose laukia supratimas, palaikymas, išklausymas.
Vaiko jausmų patvirtinimas, validavimas. Padrąsinkime vaiką atvirai reikšti savo jausmus apie mokyklą. Visus jausmus. Nesvarbu, ar tai būtų jaudulys, nerimas, o gal didelė euforija. Būkime savo vaikų emociniais veidrodžiais „Matau, suprantu, kad esi nuliudęs, papasakok, kas nutiko, aš galiu tau padėti“. Svarbu nesmerkti ir nesumenkinti vaiko emocinių potyrių. Dar svarbiau – nesuprojektuoti savo nerimo į vaikus. Juk tai, kad, man kaip tėčiui ar mamai irgi neramu yra labai natūralu. Šis nerimas rodo, kad man labai rūpi mano vaikas. Bet jei man neramu nebūtinai rodo, kad ir vaikui neramu. Leiskime vaikams suprasti, kad visi jausmai, su kuriais jie susiduria yra leistini, legalūs ir, kad mes esame šalia, kad juos palaikytume, kad išmokytume, kaip tinkamai reaguoti kai užplūsta intensyvūs jausmai.
Realistiški lūkesčiai. Padėkite vaikams suprasti, kad tobulumas (moksluose, bendravime ir t.t.) nėra tikslas. Verčiau pabrėžkime vaiko dedamas pastangas ir mokymosi iš klaidų svarbą. Skatinkite į augimą orientuota mąstymą - iššūkis tai galimybė augti, tobulėti ir lavėti, o klaida yra natūrali mokymosi proceso dalis. Moksliniai tyrimai rodo, kad vaikai, kurie susiduria su iššūkiais ir juos įveikia – kartais patys, o dažnai ir su suaugusiųjų pagalba – turi galimybę formuoti didesnį psichologinį atsparumą, lyginant su vaikais, kurie auga apsaugoti nuo bet kokių nemalonių patirčių.
Užtikrinta saugi namų aplinka. Namai vaikui turėtų būti vieta, kur jis gali atsipalaiduoti ir atstatyti ugdymo proceso metu atiduotos energijos (emocinės, fizinės, mentalinės) resursus. Svarbu suprasti, kad skirtingi vaikai atsipalaiduoja skirtingais būdais. Vieniems reikia pabūti vienumoje, kitiems svarbi tyla, dar kitiems - galimybė pažaisti nestruktūruotą, laisvą žaidimą, kuomet vaikas gali išlaisvinti savo fantaziją, gali patirti kontrolės pojūčio išgyvenimą. Todėl namuose svarbu laikytis sutartos rutinos ir auklėjimo nuoseklumo, užtikrinti tinkamą balansą tarp poilsio-veiklų režimų. Taip pat svarbu padėti vaikui mokytis gerbti savo ir kito asmenines ribas.
Psichologė Virginija Rekienė
