Dar kartą apie Radvilas
Apie Radvilas – lietuvių kilmės didikų giminę, iškilusią XVI a. pradžioje ir vyravusią ne tik Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bet ir pasaulio politiniame ir kultūriniame gyvenime iki XVII a. antrosios pusės, o taip pat nemažą vaidmenį vaidinusios ir XVIII a., parašyta daugybė straipsnių, tačiau apie Radvilas, kurie priklausė taip vadinamajai „Berlyno atšakai“ mūsų literatūroje mažai teužsimenama. Nuo XVIII a. pradžios didelę įtaką Abiejų Tautų Respublikai ėmė daryti Rusija. Buvo bandoma vykdyti reformas. 1791 metais gegužės 3 d. sudaryta Konstitucija (yra išversta į lietuvių kalbą), tačiau buvo jau per vėlu ir per įvykusius tris padalijimus valstybė buvo sunaikinta. Per Pirmąjį padalijimą (1772 m) valstybę pasidalino Rusijos imperija, Prūsijos karalystė ir Austrijos imperija. Per antrąjį (1793 m.) – Rusijos imperija ir Prūsijos karalystė. Per trečiąjį (1795 m.) – Rusijos imperija, Prūsijos karalystė ir Austrijos imperija. Dėl vis ryškėjančio valstybės sunaikinimo XVIII a. antroje pusėje keitėsi aristokratijos bei bajorijos vaidmuo. Tai turėjo įtakos ir Radvilų giminei: vieni jų tęsė darbus valstybės naudai, kovojo už jos savarankiškumą ir nepriklausomybę, o kiti nuėjo su taip vadinamais targovitėnais, kurių tikslas buvo su Rusijos pagalba likviduoti Ketverių metų Seimo pažangias reformas ir Gegužės Trečiosios konstitucijos nustatytą Abiejų Tautų Respublikos santvarką. 1795 m. įvykęs Lietuvos ir Lenkijos padalijimas, LDK didelės dalies atitekimas Rusijai vertė Radvilas ieškoti „naujos Tėvynės“. Likimas išblaškė kunigaikščius Radvilas beveik po visą pasaulį. Juos galima buvo sutikti Rusijoje, Anglijoje, Šveicarijoje Lenkijoje, Prancūzijoje, JAV, Italijoje ir kt. šalyse. Nemaža dalis paskutiniosios Radvilų Nesvyžiaus – Olykos atšakos atstovų pradėjo sąžiningai tarnauti Austrijos, Rusijos monarchams kiti. pasirinko „naują Tėvynę“ – Prūsiją, o dar kiti savo likimą siejo su Varšuvos kunigaikštyste, vėliau autonomine Lenkijos Karalyste. Kunigaikštis Antanas Henrikas Radvila gimė Vilniuje 1775 m., mokėsi Getingeno universitete, tačiau daug laiko praleido Berlyne. Dar jaunystėje jam susiformavo nuostata, kad lenkai turi bendradarbiauti su Prūsijos valdžia. Tuo pačiu jis puoselėjo lenkų idėją – atgaivinti Abiejų Tautų Respubliką 1772 m. ribose.1796 m Radvila vedė Frederiką Daratą Liudviką iš Hohencolernų giminės, Prūsijos karaliaus Fridricho Vilhelmo II Didžiojo seserį ir Ferdinando Augusto Hohencolerno dukrą. Suartėjęs su jos šeimos nariais, kartu planavo sustiprinti Prūsijos ir Lenkijos bendradarbiavimą. 1815 m įvyko taikos kongresas, po kurio Antanas Henrikas Radvila tapo Prūsijos valstybės tarybos nariu ir buvo paskirtas pirmuoju vieninteliu autonominės Poznanės Didžiosios kunigaikštystės kunigaikščiu – vietininku. Šios pareigos buvo daugiau reprezentacinės, bet kunigaikščiui pradžioje suteikė galimybę turėti didelę politinę įtaką. Kiek vėliau jo valdžia buvo apribota Berlynu. Lenkų istorikų nuomone, kunigaikščio charakterio dėka lenkams pavyko išvengti germanizacijos, kuri jau senokai lietė senosios Prūsijos gyventojus. Po 1830 – 1831 m. Lenkijoje įvykusio sukilimo vasalinė Poznanės kunigaikštystė pavadinta Poznanės provincija, kuri pradžioje buvo Prūsijos, o vėliau Vokietijos imperijos sudėtyje. Pasinaudojus šia situacija, Radviloms atsivėrė kelias į Berlyną. Radvilų giminės „Berlyno atšakos“ pradininku laikomas Nesvyžiaus – Olykos, jaunesniosios Klecko šakos atstovas Antanas Henrikas Radvila – Prūsijos ir Vokietijos valstybės ne tik karinis veikėjas, generolas, bet ir gabus kompozitorius, violončelininkas, dainininkas bei gitaristas. Antanas Henrikas Radvila stipriai mylėjo savo Tėvynę, todėl dėjo dideles pastangas lenkų kultūros puoselėjimui Poznanės Didžiosios kunigaikštystės sostinėje. Poznanėje jis suorganizavo keturias lenkų meno parodas, nors dėl to labai buvo nepatenkinta Prūsijos valdžia. Skaitytojo dėmesio nusipelno ir tai, kad kunigaikštis Antanas Henrikas Radvila bendravo su labai įžymiais žmonėmis: italų genijumi Nikolo Paganini, kompozitoriumi Liudviku van Bethovenu, lenkų kompozitoriumi ir pianistu Frederiku Šopenu, poetu Johanu Volfgangu Gete. Turbūt mažai kam žinoma, kad pirmasis sukurti muzikos libretą „Fausto“ operai ir ją parengti scenai užsibrėžė Antanas Henrikas Radvila. Kunigaikštis turėjo rūmus Berlyne, kuriuose vykdavo aukštuomenės vakarai. 1830 –1831 m. Lenkijos karalystėje vyko sukilimas .Antano Henriko Radvilos brolis Mykolas Gedeonas Jeronimas buvo vienas iš jo vadų. Pradžioje jis buvo išrinktas Administracinės tarybos nariu, o atsistatydinus diktatoriui Chlapinskiui, buvo paskirtas vyriausiuoju kariuomenės vadu. Dėl tokių brolio žygių Antanui Henrikui Radvilai teko atsisveikinti su politine karjera, tačiau meno srityje Poznanėje paliko jis didelius pėdsakus. Antanas Henrikas Radvila visą gyvenimą jautė nostalgiją savo tėvynei, stengėsi, kad šeimoje būtų nepamiršta lenkiška praeitis. Savo dukras ištekino už lenkų aristokratų, o sūnus apvesdino su lenkaitėmis. Be to, jie abu tarnavo Lenkijos kariuomenėje. Antanas Henrikas Radvila mirė 1833 m. Berlyne, Vokietijoje, ir su žmona palaidoti Poznanės arkikatedroje. Kiekvienais metais čia vyksta tarptautiniai muzikos festivaliai „Šopenas rudens spalvose“, pašvęsti kunigaikščiui Antanui Henrikui Radvilai.Nemaža nuopelnų yra padarę ir kunigaikščio sūnūs. Vilhelmas Povilas Radvila gimė 1797 m. Berlyne. Tarnaujant Prūsijos kariuomenėje, jam buvo suteiktas generolo laipsnis. 1847 m. išrenkamas Prūsijos ponų rūmų nariu. Kai 1848 m. vyko balsavimas dėl Poznanės Didžiosios kunigaikštystės įtraukimo į Vokiečių sąjungą, Vilhelmas Povilas Radvila balsavo prieš Poznanės įtraukimą į Vokiečių sąjungą. Nuo 1860 m. jis vadovavo Prūsijos inžineriniam korpusui. Vilhelmo Povilo namuose buvo griežta tvarka – visi kalbėjo vokiečių arba prancūzų kalbomis. Tiesa, apie lenkišką kilmę čia buvo užsimenama, tačiau nė vienas tos šeimos narys nesilankė Lenkijoje ir neaplankė ten esančių jų dvarų. Kunigaikščio nuopelnas, kad jis pasisakė už leidimą Poznanės mokyklose ir teismuose vartoti lenkų kalbą. Šis Radvilų atžala buvo sąžiningas karinis veikėjas, apdovanotas daugybe valstybinių ordinų ir medalių. Kitas Antano Henriko sūnus Boguslavas Frederikas Radvila gimė 1809 m. Karaliaučiuje. Jis buvo Prūsijos valstybės ir karinis veikėjas, generolas. Jiedu su broliu pastoviai gyveno Berlyne ir ištikimai tarnavo Prūsijos karaliui. Boguslavo žmona kunigaikštytė Leontina Clary et Aldringen, vyresnioji brolio Bpguslavo Radvilos žmonos Matildos sesuo.Jis, kaip ir brolis, 1848 m. balsavo prieš Poznanės įtraukimą į Vokiečių sąjungą. Kunigaikštis Boguslavas Frederikas Radvila buvo labai religingas. Jo pėdomis pasekė dalis vaikų: sūnus Vladislovas Radvila tapo jėzuitų vienuoliu, Edmundas Radvila – benediktinu. 1873 m. Edmundas Radvila mokykloje dėstė tikybą. Prūsijos valdžia reikalavo, kad lenkų vaikams tikyba būtų dėstoma vokiečių kalba, tačiau kunigaikštis jiems nepakluso. Matydamas nesutarimus tarp valdžios ir kunigaikščio, kardinolas Mečislovas Ledochovskis Edmundą Radvilą pasikvietė į Romą, ir čia kunigaikštis tapo dešiniąja kardinolo ranka. Kai atėjo laikas Edmundą Radvilą skirti vyskupu, Vokiečių valdžia jį nubaudė, neaprobuodama šio paskyrimo. Kunigaikštis Frederikas Radvila mirė 1873 m. Berlyne. Frederikas Vilhelmas Ferdinandas Antonijus Radvila, o kai kuriuose šaltiniuose tiesiog vadinamas Antanu Vilhelmu Radvila, gimė 1833 m. Cieplicoje prie Elblono. Pradžioje jis turėjo Prūsijos pilietybę, o vėliau Vokietijos. Baigęs Berlyno karo akademiją, sėkmingai atliko karinę tarnybą artilerijos dalinyje. Prūsijos ir Vokietijos karinis veikėjas tarnavo Prūsijos kariuomenėje, užsitarnavo generolo laipsnį. Buvo Prūsijos karaliaus, o vėliau ir Vokietijos imperatorių adjutantas. Antano Vilhelmo Radvilos tiesioginiai viršininkai buvo Vilhelmas I, Frydrichas III ir Vilhelmas II. Antanui Vilhelmui Radvilai karinėje tarnyboje darbas sekėsi, todėl Prūsijos valdžios buvo įvertintas ir apdovanotas ordinais ir medaliais. Kunigaikščio asmeninis gyvenimas susiklostė taip pat sėkmingai. Jis vedė prancūzaitę, kuri turėjo gerą išsilavinimą. Jos dėka jų namuose Berlyne lankydavosi aukšto luomo žmonės, kurie labai vertino bendrystę su kunigaikščio šeima. Svarbus kunigaikštienės Radvilienės nuopelnas tas, kad jos dėka prasidėjo Nesvyžiaus rūmų atgimimas ir prie pilies pasodintas dar iki šių dienų išlikęs parkas. Antanas Vilhelmas Radvila mirė 1904 m. Berlyne. Tai buvo paskutinis Radvilų giminės atstovas, susijęs giminystės ryšiais su Hohencolernais. Mirdamas jis „užbaigė Berlyno Radvilų epochą“. Šaltiniai Antanas Henrikas Radvila. LIETUVIŠKOJI TARYBINĖ ENCIKLOPEDIJA, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 306 psl. Witold Banach „Radziwillowie“ – Burzliwe Losy Slynnego Rodu. Wydawnictwo Poznanskie, 2017, psl. 214. Norman Davies Europa London 1997, Vilnius 2002 psl. 499, psl. 746 Doc. Dr. Genutė Kirkienė Radvilų likimas XIX – XX a. Dr. Virginija Elena Bortkevičienė, Dr. med. Juozas Prasauskas

Kanų kino festivalis
Kanų festivalis (pranc. Festival de Cannes) – nuo 1939 m. rengiamas kasmetinis kino festivalis, vykstantis Kanų miestelyje Pietų Prancūzijoje ir laikomas vienu prestižiškiausių pasaulyje. Festivalyje rodomi pilnametražiai ir trumpametražiai meniniai bei dokumentiniai filmai iš viso pasaulio. Iš tikrųjų kino festivalio istorija prasidėjo ne 1939 m., jo oficialaus atidarymo dieną, o aštuoneriais metais anksčiau. Tuo metu Europoje dominavo Venecijos kino festivalis, įsteigtas fašistų partijos lyderio Benito Musolinio iniciatyva. Vadui įdėmiai stebint, pagrindinis prizas būdavo skiriamas filmams, vienaip ar kitaip šlovinusiems diktatūrą ir fašizmą. Taip atsitiko ir 1938 m., kai nugalėjo filmai „Pilotas Lučianas Sera“ ir „Olimpija“. Pirmasis buvo sukurtas vadovaujant diktatoriaus sūnui Vitorijui Musoliniui, antrąjį nufilmavo Leni Ryfenštal, Trečiojo Reicho propagandininkė, mylima Hitlerio režisierė. Laimei, tarp festivalio svečių buvo Prancūzijos aktorių sąjungos direktorius Filipas Erlanžė. Grįždamas iš seanso, jis nusprendė, kad reikia įkurti alternatyvų kino festivalį, kurio apdovanojimai būtų skiriami ne už ištikimybę diktatūrai, o už filmo vertę. Įtakingo F. Erlanžė, kurį palaikė Paryžiaus inteligentija, paklausė Prancūzijos švietimo ministras Žanas Zejus, ir festivalio vieta buvo pasirinktas aristokratiškos dvasios, nedidelis, bet gana garsus Kanų miestelis. Jame anksčiau poilsiaudavo rusų kunigaikščiai, anglų lordai ir prancūzų intelektualai. Vaišingi ir saulėti Kanai pasirodė esantys ideali vieta festivaliui surengti. Be to, mieste buvo išplėtota viešbučių infrastruktūra, o kino festivalis buvo sumanytas kaip pasaulinio lygio šou, į kurį, kaip buvo tikimasi, atvyks daugybė svečių iš įvairių šalių. 1939 m. rugpjūtį, likus kelioms savaitėms iki festivalio atidarymo, Kanuose prisišvartavo pirmieji laivai, atgabenę Holivudo žvaigždes, tūkstančiai turistų užplūdo Kruazetės krantinę, kad nors viena akimi pamatytų bulvaru vaikštinėjančias garsenybes. Vadovauti festivalio žiuri sutiko pats kinematografo tėvas Luji Liumjeras. Organizatoriai tikėjosi grandiozinės sėkmės. Ir pirmasis Kanų kino festivalis tikrai galėjo tapti pasaulinio masto kultūros įvykiu, jeigu nebūtų įsikišusi politika. Praėjus vos dienai po atidarymo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas nutraukė linksmybes. Niekas nemanė, kad kito festivalio laukti prireiks net 6 metus. Antrą kartą Kanų kino festivalis surengtas tik 1946 m. Pirmaisiais sugrįžimo metais jį persekiojo nesėkmės. Dėl nepakankamo finansavimo 1948 ir 1950 m. festivalis net nebuvo rengiamas. 6-ame dešimtmetyje, kaudamiesi dėl blėstančio dėmesio festivaliui, organizatoriai nutarė pagrindinį dėmesį skirti garsenybėms. Sofi Loren, Greisė Keli, Alenas Delonas, Džina Lolobridžida, Kirkas Duglasas, Romi Šnaider ir kitos visuomenės mylimos žvaigždės gerokai kilstelėjo festivalio lygį. Tada nuspręsta ir patį festivalį pradėti rengti pavasarį, kai pasirodo daug naujų filmų, kurie iki rudens jau praranda „šviežumą“. Svarbiausias festivalio apdovanojimas yra „Auksinė palmės šakelė“ (Palme d‘Or), teikiama už geriausią festivalio filmą, savo pavadinimą gavęs 1955 m. (prieš tai trofėjus buvo vadinamas tiesiog Didžiuoju prizu). Jo idėją pasiūlė Paryžiaus juvelyras Liusjenas Lazonas, festivalio žiuri pirmininko, režisieriaus Žano Kokto, draugas. Juvelyras manė, kad naujasis prizas turi kelti asociacijas su Kanų simboliu - palmėmis, išsirikiavusiomis išilgai Kruazetės krantinės. O ir pats bulvaras tapo legenda ne tik dėl savo architektūros, įrašytos į Prancūzijos kultūros paveldo sąrašą - kiekvieną gegužę, kol vyksta festivalis, krantinė virsta gyvų žvaigždžių alėja, o kai kada - ir zoologijos sodu. 1976 m. režisierius Lukinas Viskontis, lydimas pagrindinių savo filmo „Leopardas“ herojų, Burto Lankasterio ir Klaudijos Kardinalės, Kruazetės bulvare pasirodė vedinas tikru leopardu. Savotiška filmo reklamos akcija buvo sėkminga - filmas pelnė „Auksinę palmės šakelę“. Iki 8-ojo dešimtmečio kino festivalio populiarumas išaugo tiek, kad speciali komisija pradėjo savarankiškai atrinkinėti filmus, dalyvausiančius festivalio programose. Iki tol filmus siūlydavo šalys, kuriose jie buvo sukurti. Dabar kiekvienais metais festivalio valdyba paskiria kelias vertinimo komisijas, paprastai sudarytas iš iškilių tarptautinių kino menininkų, atsižvelgiant į jų nuopelnus kinui ir reputaciją tarp kolegų.

Lietuvos kelias į pilnavertę krikščionybę 
XIII amžius Lietuvai dovanojo kelis milžinus – didžiuosius kunigaikščius, kurie padarė didelę įtaką Lietuvos valstybingumo ir krikščionybės raidai. Žymiausias iš jų buvo kunigaikštis Mindaugas, kuris padėjo pamatus Lietuvos valstybei ir pirmą kartą Lietuvoje 1251 m. su savo šeima ir dvaru priėmė Romos tikėjimą. (Popiežius Inocentas IV savo bulėje nurodo, kad krikštą priėmė didelė daugybė lietuvių pagonių (numerosa multitudo paganorum). Po kelių metų, 1253 m., Mindaugas buvo karūnuotas karaliaus karūna. Krikščionybė Lietuvoje buvo įdiegta, tačiau Vokiečių ordinas reikalavo sau teisių ir nuosavybių. Šalyje kilo didelis pasipriešinimas. Vidaus priešai ir žmonės, kurie norėjo sosto, 1263 m. nužudė Mindaugą ir būsimus įpėdinius jo sūnus. Buvęs vyskupas jau anksčiau pasitraukė į Vokietiją. Mindaugo katedra buvo nugriauta ir jos vietoje pastatytas pagonių aukuras ir deginta šventa ugnis. Lietuva vėl pradėta laikyti, kaip pagoniška šalis, nors joje dar buvo užsilikusių krikščionių ir stačiatikių. Gediminui atėjus į valdžią, buvo tęsiama Mindaugo pradėta valstybės tvirtinimo politika ir duota pradžia naujai galingai dinastijai. Be to, 1341 m. Gediminas bandė krikštyti Lietuvą antrą kartą, bet tai padaryti jam nepavyko. Po Gedimino mirties valstybės vairą perėmė broliai Lietuvos kunigaikščiai Algirdas ir Kęstutis. Jie, o ypač Kęstutis, ieškojo kelių dar kartą krikštyti Lietuvą. Norėdamas sustiprinti lietuvių kunigaikščių valdžią naujai prijungtose rusėnų žemėse, Algirdas nuolat siekė įkurti atskirą Lietuvos stačiatikių metropoliją. 1349 m. Romos kuriją pasiekė gandas, kad Kęstutis nori krikštytis, popiežius Klemensas VI tokiam Kęstučio norui pritarė ir pažadėjo jam Lietuvos karaliaus karūną. 1351 m. į Trakų kunigaikštystės rusėniškas žemes Lietuvos katalikiško krikšto reikalais atvyko Vengrijos karalius Liudvikas I Anžu, Kęstutis jam žadėjo „kartu su broliais ir visa tauta“ priimti krikštą, o Vengrijos karalius Kęstučiui − išrūpinti iš popiežiaus Lietuvos karaliaus karūną ir padėti atgauti Ordino užgrobtas žemes. 1358 m. Kęstutis dėl karūnavimosi Lietuvos karaliumi ir Lietuvos katalikiško krikšto Niurnberge derėjosi su Vokietijos imperatoriumi ir Čekijos karaliumi Karoliu IV. (Vokiečių ordinas, visaip bandė sutrukdyti Lietuvos ir Čekijos deryboms bei užkirsti kelią tolimesniam Lenkijos stiprėjimui, dėl to ėmė padėti Kęstučiui ir Liubartui, kovojant su Lenkija dėl Volynės ir Palenkės žemių).Vis dėlto visi krikšto pasiūlymai buvo stipriai veikiami įvairių šalių politinių interesų. Tai suprasdamas, Kęstutis jų nepriėmė, nors mainais jam ir buvo siūloma karūna.Kadangi Kęstutis palaikė senas tradicijas, jam nuolat buvo klijuojama aštraus pagonio etiketė. Tai dažniausiai darė lenkų istorikai, norėję pateisinti Jogailą, teigdami, kad Kęstutis atmetinėjo krikšto galimybę, nekreipdamas dėmesio į to žalą Lietuvai. Istorijos šaltiniuose nerandame nė vieno Kęstučio poelgio ar pasisakymo, kuris įrodytų jo priešiškumą krikštui. Vadinasi, galima prielaida, kad Kęstutis buvo krikščionybės šalininkas. Be to, apie tai, kad Kęstutis buvo krikšto šalininkas galima spręsti, iš to, kad jo, o ir Birutės vaikai, vieni anksčiau, kiti vėliau priėmė krikštą. Algirdo ir Kęstučio laikais ne tik tebeveikė Gediminui ir Vyteniui valdant įsteigtos katalikų bažnyčios ir vienuolynai, bet jų ir daugėjo. Vilniaus pakraštyje iškilo vokiečių pirklių pastatyta Šv. Mikalojaus bažnyčia – pirmoji parapinė bažnyčia Lietuvoje. Algirdas ir Kęstutis dovanojo Lietuvai visą eilę kunigaikščių, o šie ją valdė iki pat Liublino unijos. Vienas jų – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila. 1382 m., mirus Lenkiją valdžiusiam Vengrijos karaliui Liudvikui, lenkai ėmė siūlyti valdovo sostą didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Jogailai – šis turėjo vesti Liudviko dukterį Jadvygą. Jogaila, vesdamas Jadvygą bei gaudamas Lenkijos karūną, 1385 m. Krėvos akte pasižadėjo apsikrikštyti kartu su savo artimaisiais ir apkrikštyti Lietuvą, bendrai valdyti Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę ir Lenkiją, paleisti visus Lietuvoje esančius lenkų belaisvius bei sumokėti pirmajam Jadvygos sužadėtiniui už sužieduotuvių atšaukimą. Įvykdžius tas sąlygas, Jogaila turėjo būti karūnuotas Lenkijos karaliumi. 1386 m. Jogaila pradėjo konkrečiai vykdyti Krėvos akto pažadus. Šv. Stanislovo katedroje Krokuvoje jis apsikrikštijo su savo broliais, daugybe kunigaikščių ir bajorų. Tada viešai prie krikšto apeigų prisijungė ir Vytautas, įgijęs Aleksandro vardą, nors jis 1383 m. Tepliavoje jau buvo pakrikštytas vokiečių ir pavadintas Vygandu, o dar anksčiau 1384 m., atgavus tėvo valdytus Gardiną, Brastą (Brestą), Palenkę, Volkovyską, bet neatgavus pažadėtų Trakų, Vytautas turėjo priimti stačiatikių tikėjimą. Manoma, kad Vytautas keitė tikėjimą vedamas politinių tikslų, tačiau jo veikla padėjo rimtus pamatus katalikybės plėtrai Lietuvoje. Kunigaikščių ir jų palydovų krikštas Krokuvoje buvo lyg tikro lietuvių tautos krikšto pradžia. 1387 metų pradžioje Jogaila atvyko su Lenkijos dvasiškių būriu į Lietuvos sostinę. Krikštas Vilniuje turėjo simbolizuoti Lietuvos (be kryžiuočių tebelaikomų Žemaičių) krikštą, nors Mindaugo įvestos krikščionybės niekas formaliai nebuvo sunaikinęs, tačiau pagal Krėvos dokumentą, Lietuva bent oficialiai turėjo būti iš naujo pakrikštyta. Nors krikštas buvo priimtas, dėl neaiškių priežasčių Lietuvai nebuvo grąžintas karalystės statusas.  Lietuvos didieji kunigaikščiai visada padėjo kovoti žemaičiams, ypač valdant Kęstučiui. Kęstutis valdė ir tvarkė Žemaitiją, ir ji neturėjo savo valdovų. Nors Vytautas ir užrašinėjo, ir dovanodavo Žemaitiją kryžiuočiams, tačiau niekada jos neatsisakė. Žemaitija buvo paskutinė pagoniška kunigaikštystė. Po Žalgirio mūšio pergalės 1411 m., pasirašius Torunės taiką, pagal kurią ordinas grąžino Žemaitiją Lietuvai, 1413 m. Vytautas pradėjo Žemaitijos krikštą. Krikštas buvo kiek kitoks nei Lietuvoje: žemaičiai buvo labiau prisirišę prie savo senojo tikėjimo ir Vytauto valdžia čia buvo ne tokia didelė, be to, neigiamą įtaką turėjo Vokiečių ordino trukdymai. Vis dėlto, Žemaitija buvo pakrikštyta, nors ir ketvirtį amžiaus vėliau nei Lietuva.Labiausiai Žemaitijai įsimintinas tapo Konstancos suvažiavimas. To meto dvasininkų, politikų ir intelektualų elitas turėjo spręsti Lietuvos ginčą su Ordinu dėl Žemaitijos. Konstancos susirinkimas nepripažino Lietuvai Žemaitijos: nusprendė, kad politiškai ši turi būti pavaldi imperatoriui Zigmantui I, bet pakrikštyti ją turi Jogaila su Vytautu. 1417 m. Žemaitijos bažnytiniams reikalams tvarkyti Konstancos susirinkimo nurodymu buvo įsteigta Medininkų vyskupija.Tai buvo Lietuvos politinė ir moralinė pergalė tarptautinėje arenoje (lietuviai ir žemaičiai viešai atstovavo savo valstybei). 1416 m. pradėtos statyti parapinės bažnyčios (Šv. Aleksandro bažnyčia Varniuose, Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus, Varniuose), 1417 m. įkurta žemaičių vyskupija. Įsigalėjęs Lietuvoje, Vytautas ėmė tituluotis Didžiuoju kunigaikščiu, tvirtai paėmė valdžią į savo rankas ir kaip kadaise karalius Mindaugas, ją suvienijo. Vadovaudamas Lietuvai, Vytautas aktyviai domėjosi katalikybės klausimais, daug dėmesio skyrė Lietuvos bažnyčios organizavimui, kovojo dėl Vilniaus ir Žemaitijos bažnytinės organizacijos lietuviškumo, daug susirašinėjo su Popiežiumi, kad Lietuvos bažnyčia būtų savarankiška. Lietuvoje Vytautas Didysis pastatė daugiau negu 30 katalikų bažnyčių: etnografinėje – apie 26 bažnyčias, o kitose vietose apie 7. Iš Vytauto statytų bažnyčių pirmiausiai reikia paminėti Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedrą baziliką, pastatytą Vilniuje, vietoje 1399 m. sudegusios senesnės; jau nuo 1397 m. šalia ėmė veikti pirmoji šalyje parapinė mokykla. Lietuvos sostinės pilyje apie 1390 m. iškilo Šv. Onos bažnyčia. Alberto Vijūko – Kojelavičiaus teigimu, išsigelbėjęs Vorsklos mūšyje, Vytautas atsidėkodamas pranciškonams pastatė (seniausia Kaune) Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčią. Senuose Trakuose pirmąją Viešpaties Apsireiškimo Švč. Mergelei Marijai ir Šv. Benedikto bažnyčią pastatė 1405 m. ir prie jos įsteigė benediktinų vienuolyną. Trakuose 1409 m. pastatė Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią. Naujos bažnyčios taip pat iškilo Darsūnišky, Dauguose, Dubingiuose, Eišiškėse, Kernavėje, Perlojoje, Punioje, Švenčionyse, Utenoje, Ašmenoje ir kt. Lietuvai tapus katalikiška valstybe, joje greta viena kitos egzistavo dvi bažnyčios: katalikų ir stačiatikių. Vadovaujantį vaidmenį vis dėlto turėjo katalikai, tačiau stačiatikiai reikalavo lygių teisių. Vytautas greit suprato, kad neįvedus lygybės gali skilti valstybė, todėl pradėta ieškoti būdų teisių suvienodinimui. Lenkijos ir Lietuvos valdovai Jogaila Vladislovas ir Vytautas Aleksandras nutarė neleisti, kad Lietuvos stačiatikiai priklausytų Maskvos metropolijai. Jie parengė projektą bažnytinei unijai įsteigti ir tai buvo didelis Lietuvos nuopelnas. (XV a. bažnytinę uniją stengėsi įgyvendinti net šešis kartus 1418, 1434, 1439, 1458, 1476 ir 1499–1501m.). Nors bažnytinės unijos projektas buvo neįgyvendintas, bet naujasis popiežius įvertino Vytauto ir Jogailos nuopelnus ir Vytautas ir Jogaila buvo paskirti Romos bažnyčios generaliniais vikarais rusų kraštams.Pasiūlytas unijos projektas nepradingo, bet buvo iškeltas naujajame Bažnyčios suvažiavime Bazelyje (po Vytauto mirties ), bet ir tada unijos nepavyko įvesti. Nors imperatorius, norėdamas gauti Vakarų paramos prieš turkus, taip pat pasiūlė Bazelio suvažiavimui sujungti Bažnyčias. Galutinai dėl unijos buvo susitarta Florencijoje, o paskelbta buvo Konstantinopolyje 1452 m. Deja, jos įgyvendinimui pristigo laiko: po pusės metų (1453 m.) Konstantinopolį užėmė turkai, imperija žlugo, o su ja žlugo ir unijos idėja. Turkų sultonas unijos šalininką patriarchą pakeitė kitu, Maskvos kunigaikštis unijos šalininką metropolitą taip pat pašalino ir po kiek laiko unijos šalininkai visai išnyko. Vytauto iškeltoji unijos mintis buvo įvykdyta tik XVI a. gale. Vytautas sukrikščionino Lietuvą, tačiau skirtingi sluoksniai tai suprato įvairiai: valstiečiai ją gerbė kaip valdovo religiją, bajorai, miestiečiai – kaip savo privilegijų pagrindą ir naujos kultūros principą; valdovas ir didikai – kaip naujas galimybes, atsivėrusias valstybei tarptautinėje erdvėje. Tačiau pagonybės liekanos tebeegzistavo, ypač tarp žemesniųjų visuomenės sluoksnių Lietuvoje. Tam įtakos turėjo nepakankamas bažnytinių parapijų tinklas, žinių ir lietuviškų mokymų apie krikščionių tikėjimą trūkumas, netinkama dvasiškių skyrimo tvarka ir pati didžiausia problema – lietuviškai kalbančių kunigų stoka. Krikščionybės priėmimas Lietuvai turėjo svarbių pasekmių. Įvedus krikščionybę, Europos šalys pripažino Lietuvą – ji, o ne Ordinas, tapo krikščionybės atsparos punktu Rytuose. Katalikiški Vakarų Europos kraštai nebegalėjo viešai remti vokiečių invazijos į Lietuvą (bent jau nebebuvo skelbiami kryžiaus žygiai), Ordinas nebeteko idėjinio pamato agresijai. Didelę reikšmę krikščionybė turėjo kultūrai. Susidarė sąlygos Lietuvoje plisti Vakarų kultūrai, be to, bendravimas su kitais kraštais Lietuvai tapo prieinamesniu ir natūralesniu. Baigėsi kultūrinė izoliacija. Lietuviai suartėjo su katalikiškų kraštų žmonėmis. Dauguma istorikų teigia, kad krikščionybės – valstybinės religijos įvedimas Lietuvai turėjo labai didelę teigiamą reikšmę. Šaltiniai: 1. Alekna A. „Katalikų bažnyčia Lietuvoje“. Red. J. Stakauskas. K., 1936 m. 2. Jučas M. „Krikščionybės kelias į Lietuvą“, „Baltos lankos“, V. 2000 m. 3. Dainauskas J. „Lietuvos bei lietuvių krikštas ir 1387-jieji metai“, Mūsų Vytis, 1986m. 4. Šapoka A. redagavo „Lietuvos istorija“, Šv. Ministerijos leidinys Nr. 479 K., 1936 m.5. Misius K., Šinkūnas R. „Lietuvos katalikų bažnyčios“, „Pradai“ V., 1993 m. 6. Kojelavičius– Vijūkas A. „Lietuvos istorija“ Vaga V., 1989 m. 7. Daugirdaitė– Sruogienė V.“ Lietuvos istorija“ Vyturys V.,1990 m. 8. Ivinskis Z. „Lietuvos istorija iki Vytauto didžiojo mirties“ Mokslas, V.,1991 m.Dr. Virginija Bortkevičienė, gydytojas Juozas Prasauskas

Diena, kai gimė „Dėdė Semas“
Daugelis žino apie „Dėdę Semą“ (angl. „Uncle Sam“) – personalizuotą JAV įvaizdį raudonais-baltais-mėlynais drabužiais. Tačiau mažai kas yra girdėjęs, kaip toks stiprus simbolis atsirado. Pasirodo, būtent rugsėjo 7 dieną visi amerikiečiai gali švęsti „Dėdės Semo“ gimtadienį. Kaip rašo „The New York Times“, lygiai prieš 205 metus, 1813-ųjų rugsėjo 7 dieną, JAV Niujorko valstijos Trojos miestelio laikraštis aprašė amerikiečių kareivių gretose paplitusį juokelį. Pradžia – maisto daviniai Tuo metu vyko JAV karas su Britų imperija – buvusia kolonijine šeimininke. Pasakojama, kad karinę bazę Trojoje pasiekdavo vietos mėsininko Samuelio Wilsono tiekiama jautiena. Kaip ir visus kitus kareiviams tiekiamus maisto produktus, jautienos statines žymėjo dvi raidės: U.S. Lakoniškas užrašas reiškė „Jungtinės Valstijos“ (angl. „United States“). Tačiau mėsininką Samuelį asmeniškai pažinoję kareiviai ilgainiui ėmė juokauti maistą gaunantys iš „Dėdės Semo“. Juokelis prigijo ir išplito toli už Trojos miestelio ribų. 1816 metais jis jau atsispindėjo pasirodžiusios Fredericko Augustuso Fidfaddy satyrinės knygos „Dėdės Semo nuotykiai ieškant prarastos garbės“ pavadinime. Nors amerikiečių istorikams yra pavykę rasti užuominų, kad „Dėdė Semas“ buvo minimas jau 1810 metais, kiti pabrėžia, kad frazė plačiau pasklido būtent straipsnio „Troy Post“ dėka. 50 tūkst. gyventojų turintis Niujorko valstijos miestelis iki šiol didžiuojasi „Dėdės Semo“ gimtinės šlove. 1961 m. rugsėjo 15 dieną JAV Kongresas priėmė rezoliuciją, kurioje teigiama, kad būtent Samuelis Wilsonas turi būti laikomas Amerikos liaudies simbolio – Dėdės Semo – provaizdžiu. Arlingtone, gimtajame Wilsono mieste, jam pastatytas paminklas. Menininkų indėlis Tiesa, dabartiniam „Dėdės Semo“ įvaizdžiui vien vardo nepakako. Itin svarbia sudėtine legendos dalimi tapo XIX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje paplitę politinių karikatūrų autoriaus Thomaso Nasto piešiniai. Būtent juose pasirodė Ameriką simbolizuojantis aukštas, pagyvenęs, barzdotas vyras su didele skrybėle. Kitas menininkas, Jamesas Montgomery Flaggas, praėjus daugiau nei 100 metų nuo įvykių Niujorko valstijos Trojoje, Europoje siaučiant Pirmajam pasauliniam karui, sukūrė vieną žymiausių visų laikų karinių plakatų – rūsčiai žvelgiantį „Dėdę Semą“ su prierašu: „Man tavęs reikia JAV armijoje“. Nuo tos akimirkos užmiršti „Dėdės Semo“ įvaizdį pasidarė nebeįmanoma. Ilgainiui jis nustelbė kitus JAV simbolius, tokius kaip „Kolumbija“ (deglą laikanti deivė, ilgainiui pavirtusi „Ledi Laisve“ – Laisvės statula Niujorke) ir „Brolis Džonatanas“ (paskolinęs „Dėdei Semui“ nemažai aprangos detalių). JAV valdžios personifikacija Iki šios dienos netrūksta teigiančių, kad „Dėdė Semas“ pirmiausiai simbolizuoja būtent JAV federalinę valdžią, kai tuo metu „Kolumbija“ esąs amerikiečių nacijos simbolis. Tai suprantama, mat, kaip minėta, dėdės Semo vaizdinys buvo ypač svarbus, kai JAV nusprendė įsijungti į Pirmąjį Pasaulinį karą, tuomet ant agitacinių plakatų buvo vaizduojamas Dėdė Semas, kuris ragino JAV vyrus registruotis į kariuomenę. Nuo to laiko tapo įprasta apie JAV valdžią kalbėti, vartojant „Dėdės Semo“ įvaizdį. Versija su „rodančiu“ Dėde Semu buvo galiausiai atnaujinta ir perspausdinta verbuoti kareivius Antrajam pasauliniam karui. Atėjus taikiems laikams šis plakatas buvo daug kartų parodijuojamas. Valstybėse, kur stiprios antiamerikietiškos nuotaikos (o taip pat antiglobalistų demonstracijose ir panašiuose mitinguose) Dėdės Semo vaizdas dažnai siejamas su agresyviomis JAV ambicijomis. Dažniausiai Dėdės Semo maketas demonstracijose sudeginamas.

Neatpažinti skraidantys objektai
NSO arba neatpažintas skraidantis objektas – tai bet koks skraidantis objektas arba reiškinys, kurio prigimties nepavyksta paaiškinti žinomais gamtos ir technikos objektais ir reiškiniais. Manoma, kad reiškinius, kuriuos galima pavadinti NSO, visame pasaulyje yra stebėję daugiau kaip 50 mln. žmonių. Populiariojoje kultūroje NSO dažniausiai siejami su nežemiškos kilmės objektais arba slaptais kariniais bandymais. Pirmieji pranešimai apie neatpažintus skraidančius objektus siekia senovinius laikus. 216 metais prieš Kristų vienas romėnų kareivis, apžiūrinėjęs Cerdenjos uosto gynybines sienas, pamatė, kad danguje pasirodė keistos valtys, o jo paties rankose esą užsiliepsnojo lazda. Kiti kareiviai Sicilijoje matė, kaip užsidegė jų ietys. Nuo Kaprio salos buvo matyti dideli apvalūs skydai, ir liudininkai šį įvykį aiškino kaip kovą tarp Mėnulio ir Saulės. Tokios asmenybės kaip faraonas Tutmozis III, Aleksandras Didysis, Timoleonas, Julijus Cezaris, Pompėjas ir Konstantinas Didysis taip pat buvo tarp liudininkų, kurie matė NSO antikos laikais. Anot pirmojo amžiaus istoriko Juozapo Flavijaus, jo laikais virš Jeruzalės buvo matomas skrendantis kardo pavidalo objektas. Keistų laivų vizitai užregistruoti ir viduramžiais. 1211 metais Kloeros (Airija) parapijiečiai po mišių eidami iš bažnyčios matė nusileidžiant iš dangaus inkaro pavidalo daiktą, o virš to inkaro matė laivą su trimis įgulos nariais. Nuo XV amžiaus laivai buvo vaizduojami ir paveiksluose, pavyzdžiui, Filipo Lipio mokyklos dailininkų paveiksle „Madona ir šventasis Džiovaninas“, kuriame NSO pavaizduotas danguje šalia Mergelės. Susidūrimų su NSO būta ir Naujajame Pasaulyje. 1527 m. konkistadoro Ernano Corteso metraštininkas Bernalas Diasas del Kastiljo aprašė tokį įvykį: „Meksikos indėnai pasakojo danguje matę kažkokį žalios ir raudonos spalvos daiktą, kuris buvo apvalus kaip vežimo ratas, o kartu su juo atskrido ilgas ir tiesus daiktas, kuris susijungė su raudonu daiktu. Ir kažkoks ilgas kalavijas, kuris buvo toks ilgas kaip nuo Panuko provincijos iki Teskuko miesto ir kuris nedingo iš dangaus daugiau negu dvidešimt dienų.“ XVI amžiuje virš Niurnbergo buvo matomi skraidantys cilindrai, o kažkokie ugniniai kamuoliai praskrido virš Bazelio miesto Šveicarijoje. XVII amžiaus pradžioje NSO esą skraidė virš Katalonijos ir pietų Prancūzijos. Vis dėlto moderniąją NSO istoriją skaičiuojame maždaug nuo 5-6 praėjusio amžiaus dešimtmečio. Tuo laikotarpiu labai daug tokių objektų pastebėta Jungtinėse Valstijose. Pasakota ir apie NSO grupes. Pirmąkart tokia grupė pastebėta 1951 m. rugpjūčio 25 d. Laboke (Teksaso valstijoje) ir ją buvo galima stebėti kelias naktis iš eilės. Trys Teksaso universiteto profesoriai vienu metu pamatė, kaip netvarkinga šviesų grupė be garso nuskrido dangumi. Po kelių dienų vienas 18-metis studentas nufotografavo V raidės forma skrendančius objektus. NASA oficialiai neigia NSO, kartais dar vadinamų skraidančiomis lėkštėmis, egzistavimą, tačiau pavieniai pareigūnai ir astronautai teigia matę NSO. Astronautas pulkininkas Gordonas Cooperis teigė matęs objektus, kurie skraidė šalia jo ir dar trijų lėktuvų rikiuotės. Jis teigė, kad tai buvo darniai išsirikiavusios 3 skraidančios lėkštės, greitai galėjusios pakeisti skridimo kryptį ir juos pralenkti. JAV astronautas Edgaras Mitchellas, „Apollo 14“ misijos dalyvis ir šeštasis žmogus pabuvojęs Mėnulyje, teigė, kad NSO egzistuoja ir ateiviai lankosi Žemėje, o NASA mėgina slėpti jų egzistavimą. Vis tik daugumą pastebėtų NSO galima paaiškinti racionaliai. Kartais tokius pasakojimus galima paaiškinti haliucinacijomis, sapnavimu dieną, masine isterija ar kitais psichologiniais bei socialiniais fenomenais. NSO egzistavimo skeptikai, kurie mano, kad tai natūralūs ar žmonių sukurti objektai, taip pat teigia, kad tokie objektai gali būti žmonių sukurti slapti kariniai aparatai, neatpažinti įprasti skraidantys aparatai, atmosferos tyrimams naudojami meteorologiniai balionai, eksperimentiniai orlaiviai, gamtos reiškiniai ar sąmoningos klastotės.  

Mintys apie mūsų Valančių
Lietuvą prijungus prie carinės Rusijos, labai sunkiu, kone beviltišku mūsų Lietuvai, jos kalbai laikotarpiu išaugo stiprus Žemaitijos ąžuolas – vyskupas Motiejus Valančius, lietuvių nacionalinė vertybė. Jo nuopelnai Lietuvai neišmatuojamai dideli. Vargu ar Lietuva kada nors dar turės tokį Milžiną.

Mirtinas debesis iš ežero
Prieš daugiau nei 30 metų dujų debesis Kamerūne nužudė 1700 žmonių. Tyli mirtis atsėlino iš Nioso ežero, tačiau mokslininkai iki šiol negali suprasti, kodėl dujos išsiveržė iš jo gelmių. Ketvirtadienis Niose gyvenantiems žmonėms yra svarbi diena. Kiekvieną ketvirtadienį kaime Kamerūno vakaruose vyksta turgus. Į turgų, norėdami parduoti savo gaminius, o paskui praleisti vakarą su draugais, suvažiuoja tūkstančiai žmonių. Ir 1986 m. rugpjūčio 21-oji buvo ketvirtadienis. Niose šurmuliuoja turgus, gyvai prekiaujama, mat tais metais gerai užderėjo kukurūzai. Niekas nepastebi, kad vos už trijų kilometrų vyksta keisti dalykai. Galvijų augintojai prieš keturias dienas pastebėjo, kad iš ežero, pavadinto kaimo vardu, kyla burbulai. Valstiečiams burbuliavimas pasirodė keistas ir nejaukus, jie grįžo į tolimesnius kaimus ir niekam nepasakojo apie tai, ką matė. Todėl Nioso gyventojai nenujaučia nieko bloga, kai ketvirtadienio vakare ežeras staiga pradeda gausti. Dundėjimas, kaip vėliau pasakojo liudytojai, truko kokias 20 sekundžių. Iš savo trobelių subėgę žmonės spokso į ežero pusę. Jie mato milžinišką fontaną ir didžiulį baltą debesį, kylantį iš Nioso ežero. Užburiantis gamtos reginys prie vaizdingo vulkaninės kilmės ežero jau po keliasdešimt sekundžių pasėjo mirtį. Debesį, kurį vėjas 70 km per valandą greičiu nešė link aplinkinių kaimų, sudarė didelės koncentracijos anglies dvideginis. Dujos yra sunkesnės už orą, todėl apylinkių žmonėms nebuvo šansų išsigelbėti. Ką tik šnekučiavęsi vyrai krinta be sąmonės, moterys nebejaučia rankų, vaikai lovelėse nustoja kvėpuoti, iš medžių krinta paukščiai. Tą ketvirtadienį per kelias valandas užduso daugiau kaip 1700 žmonių. Po kelių dienų lavonai ir tūkstančiai negyvų galvijų dar bus randami dvidešimties kilometrų spinduliu. Kai kurie katastrofą išgyvenusieji žmonės atsipeikėjo tik po 36 valandų. Nioso ežero tragedija Kamerūne sukėlė šoką, nugaišusių galvijų nuotraukos apskriejo visą pasaulį. Nuo žemės paviršiaus buvo nušluoti keli kaimai. Po nelaimės į Kamerūną vyksta mokslininkai iš viso pasaulio. Juos visus gena klausimas: kas įvyko ir kodėl? Daugelis likusiųjų gyvų Nioso apylinkių gyventojų jau žino atsakymą: katastrofa įvyko dėl vieno genties vado prakeikimo. Gulėdamas mirties patale, jis įsakė jo geriausius galvijus paaukoti ežero dvasiai. Tačiau šeima prašymo neįvykdė ir supykęs vadas užtraukė bėdą visai apylinkei. Specialistai vietoje iš pradžių labai greitai rado atsakymą, kas būtent atnešė mirtį į derlingas žemes aplink ežerą. Dauguma išgyvenusiųjų pasakojo apie tokius pačius požymius: ežerui išsiveržus, jiems pradėjo svaigti galva, daugelis nebejautė galūnių, jautėsi apkvaitę ir galop prarasdavo sąmonę. Ir dar jie pasakojo apie aitrią smarvę, panašią į supuvusių kiaušinių arba parako - taip uoslės nervai reaguoja į apsinuodijimą anglies dvideginiu. Vienas Kamerūno geologas tuoj po nelaimės išmatavo, kad Nioso ežero lygis sumažėjo vienu metru. Mokslininkai pradėjo skaičiuoti ir nustatė: 200 m gylio ežero trūkstamo vandens apimtis atitinka apie 1,7 mln. tonų anglies dvideginio svorį. Ežero vanduo buvo prisotintas anglies dvideginio iš vulkaninių uolienų ežero dugne, kuris kaupėsi šimtmečius. Kodėl jis taip ilgai neišsiveržė? Ekspertai tai susiejo su nuolatos aukšta oro temperatūra Nioso ežero apylinkėse. Viršutinis vandens sluoksnis visąlaik buvo šiltas ir tarsi kamštis laikė dujas gilesniuose, vėsesniuose sluoksniuose. Bet kažkas kamštį ištraukė ir mirtį nešančios dujos staigiai išsiveržė į paviršių. Bet kas? Šį klausimą mokslininkai bando išsiaiškinti nuo 1986-ųjų vasaros. Viena specialistų grupė vis dar mano, kad dujas į viršų išstūmė požeminis vulkano išsiveržimas. Tačiau didžioji dalis geologų laikosi nuomonės, kad nuoslanka sujudino šiltesniuosius vandens sluoksnius ir sukėlė grandininę reakciją: gelmių vanduo iškilo, o sumažėjus slėgiui, anglies dvideginis išsilaisvino. Burbuluose jis prasiskynė kelią aukštyn, kartu nešdamas vis daugiau vandens, kol pagaliau ežere pliūptelėjo milžiniškas fontanas, o anglies dvideginis susiformavo į didelį debesį. Nuo tada Nioso ežeras vadinamas „ežeru žudiku“. Vyriausybė iškeldino kaimų gyventojus ir net liepė nugriauti namus, kad niekam nekiltų mintis grįžti. Tačiau derlingų žemių piečiau ežero patrauklumas buvo stipresnis už baimę arba valdžios draudimus: ganyklose vėl pradėta ganyti gyvulius, pakrantėse sėti kukurūzus - nepaisant to, kad jau 2001 m. Nioso ežero dugne vėl susikaupė dvigubai daugiau anglies dvideginio, nei išsiveržė 1986 metais...

Žvilgsnis į Dainuojančią revoliuciją
Lietuva yra (arba buvo) gerai žinoma dėl didžiulio savo indėlio į SSRS žlugimą, tačiau ne visi žino, kad iš tikrųjų ji vėlavo prisijungti prie Gorbačiovo perestroikos (persitvarkymo) ir buvo viena iš paskutinių šalių, priėmusi šiuos pokyčius. Be to, dar mažiau žmonių žino, kad Dainuojanti revoliucija prasidėjo ne jaunų žmonių, o senosios kartos lūpose.

Mindaugo Lietuva
Senovėje nebuvo tvirtų valstybes skiriančių sienų. Ir Lietuva jų neturėjo. Gyveno kelios baltų gentys greta viena kitos. Labiausiai jas vienijo kalba, nors ir turinti daug tarmių. Prūsai, latviai, lietuviai: aukštaičiai, žemaičiai – visi jie buvo baltai, turėjo daug bendrų papročių, bet gyveno savus gyvenimus. 

Julijus Cezaris
Gajus Julijus Cezaris (lot. Gaius Julius Caesar, 100 m. pr. m. e. liepos 13 d. – 44 m. pr. m. e. kovo 15 d.) – Romos valstybės veikėjas, karvedys, rašytojas. Julijus Cezaris, garsusis romėnų karo ir politikos vadas, gimė Romoje, keistos politinės sumaišties periodu. II a. pr. Kr., po pergalės prieš Kartaginą, romėnai buvo sukūrę didžiulę imperiją. Tačiau karai suardė socialinę bei ekonominę Romos struktūrą ir nuskurdino daugelį valstiečių. Romos Senatas nesugebėjo efektyviai valdyti didelės imperijos. Įsigalėjo politinė korupcija, ir visi Viduržemio jūros regionai kentėjo nuo netikusio romėnų valdymo. Pačioje Romoje prasidėjo ilgas netvarkos periodas. Julijus Cezaris buvo turbūt pirmasis svarbus politinis lyderis, aiškiai supratęs, jog demokratinės vyriausybės Romoje nebeverta išsaugoti. Jis buvo kilęs iš senos patricijų Julijų giminės, gavo gerą išsilavinimą ir jaunystėje įsijungė į politinį gyvenimą. 58 m. pr. Kr. trisdešimt dvejų Julijus Cezaris buvo paskirtas valdyti užsienio provincijas, pavaldžias Romai: Cizalpinę Galiją (Šiaurės Italiją), Ilyriją (Adrijos jūros pakrantės regioną) ir Narboną Galiją (pietinę Prancūzijos pakrantę). Be to, tuo metu jis jau vadovavo keturiems romėnų legionams - maždaug dvidešimčiai tūkstančių vyrų. 58-51 m. pr. Kr. Cezaris su šiomis pajėgomis užkariavo beveik visą likusią Galiją - regioną, kurį šiandien užima Prancūzija, Belgija, dalis Šveicarijos, Vokietijos ir Olandijos. Nors jo pajėgos labai sumažėjo, Cezariui pavyko visiškai sutriuškinti galų gentis bei prijungti visą teritoriją prie Romos. Galijos užkariavimas Cezarį, kuris jau buvo ryški politinė figūra, padarė populiariu didvyriu Romoje - jo politinių oponentų nuomone, pernelyg populiariu bei įtakingu. Pasibaigus jo karo žygiui, Senatas įsakė Cezariui grįžti į Romą be armijos. Cezaris būgštavo - ir turbūt teisingai, - kad be savo karių jam pasirodžius Romoje, su juo susidoros politiniai oponentai. Todėl 49 m. pr. Kr. sausio 10-11 d. naktį, atvirai nepaklusdamas Senatui, Cezaris pervedė savo karius ir įžengė į Romą. Dėl šio neleistino poelgio tarp jo legionų ir Senatui lojalių pajėgų kilo karas. Jis truko ketverius metus ir 45 m. pr. Kr. kovo 7 d. paskutiniame mūšyje prie Mundos (Ispanijoje) baigėsi visiška Cezario pergale. Cezaris jau buvo padaręs išvadą, jog valdovu, kurio reikėjo Romai, gali tapti tik jis pats. 45 m. pr. Kr. jis grįžo į Romą ir tapo vienvaldžiu diktatoriumi. Tačiau aukštas Cezario postas nenuramino jo oponentų. 44 m. pr. Kr. kovo mėnesį Senato susirinkime grupė sąmokslininkų Cezarį nužudė. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Cezaris įnirtingai vykdė reformų programą: sukūrė armijos veteranų bei neturtingųjų apgyvendinimo naujose imperijos bendruomenėse planą; suteikė Romos piliečio titulą kelių tautų atstovams. Be to, jis planavo didžiulę statybų programą bei romėnų įstatymų kodifikaciją. Kadangi Cezario pergalę prie Mundos ir jo nužudymą Romoje skyrė vos metai, daugelis jo planų liko neįgyvendinti, ir sunku pasakyti, ar reikšmingas būtų buvęs jo valdymas, jeigu jis būtų gyvenęs. Iš visų jo reformų ilgalaikiškiausią įtaką turėjo naujo kalendoriaus priėmimas. Jo įvestas kalendorius su minimaliomis modifikacijomis išliko iki šiandienos. Niekas nepaneigs, kad Julijus Cezaris buvo viena talentingiausių politinių figūrų istorijoje: sėkmingas politikas, puikus karvedys, oratorius ir rašytojas. Jo knyga „Galų karo užrašai“ apie galų užkariavimą ilgai buvo laikoma lotynų literatūros klasika. Pats Cezaris buvo drąsus, energingas ir patrauklus vyras (jo garsiausias meilės nuotykis, žinoma, buvo romanas su Egipto karaliene Kleopatra). Tiesa, Cezario charakteris buvo dažnai kritikuojamas. Jis troško valdžios ir naudojosi savo politine padėtimi norėdamas praturtėti. Tačiau, priešingai daugeliui ambicingų politikų, Cezaris nesielgė klastingai ar negarbingai. Jis buvo žiaurus ir brutalus kariaudamas su galais, tačiau didžiai kilniaširdis su įveiktais oponentais romėnais. Daug pasako tai, kad iš žodžio „Cezaris“ kilo ir vokiečių imperatoriaus titulas „kaizeris“, ir rusų imperatoriaus titulas „caras“.

Kas toks buvo Andy Warholas?
Menininkas, kuris žinomas kaip Andy Warholas, gimė vardu Andrew Warhola 1928 metais, rugpjūčio 6 dieną, Pitsburge, Pensilvanijoje. Jo tėvai, Andrejus ir Julia Warhola, iš dabartinės Slovakijos imigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, dar prieš gimstant Andrew.

Minimos 27-osios Medininkų tragedijos metinės
Liepos 31-ąją sukanka 27-eri metai nuo tragiškų įvykių Medininkuose.  1991 m. liepos 31 d. Medininkų pasienio poste prie sienos su Baltarusija buvo nužudyti septyni Lietuvos pareigūnai: Mindaugas Balavakas, Algimantas Juozakas, Juozas Janonis, Algirdas Kazlauskas, Antanas Musteikis, Stanislovas Orlavičius, Ričardas Rabavičius (dėl šautinių žaizdų galvoje mirė ligoninėje rugpjūčio 2 d.). Vienintelio sunkiai sužeisto muitinės pareigūno Tomo Šerno gyvybę medikams pavyko išgelbėti.Šiai tragedijai paminėti liepos 29-31 dienomis vyks iškilmingi renginiai Vilniuje ir Medininkuose.Sekmadienį vyko tradicinis estafetinis bėgimas Medininkai-Vilnius.Pirmadienį vakare Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje vyks atminimo vakaras „Budėkime dėl santarvės ir taikos“, kurį ves Medininkų tragedijos liudininkas Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas Tomas Šernas.Tragiškų įvykių Medininkuose dieną, liepos 31-ąją, bus aukojamos šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, iškilmingas minėjimas vyks prie Medininkų memorialo ir Vilniaus Antakalnio kapinėse.Medininkų tragedijos minėjimo renginiuose dalyvaus žuvusiųjų giminės ir artimieji, Prezidentūros, Seimo, Vyriausybės, Vidaus reikalų ir Finansų ministerijų, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Policijos ir Muitinės departamentų vadovai ir tarnautojai, įvairių valstybės įstaigų, visuomeninių organizacijų bei visuomenės atstovai. Lietuvos diplomatai bėgdami pagerbė Medininkų žudynių aukas Sekmadienį Užsienio reikalų ministerijos (URM) bėgikų komanda dalyvavo jau dvidešimt septintą kartą surengtame pagarbos bėgime „Medininkai - Vilnius“ ir 1991 metų liepos 31 dienos rytą tragiškai žuvusių Lietuvos Respublikos muitinės, policijos ir pasienio pareigūnų pagerbimo ceremonijoje.Užsienio reikalų ministerijos Bėgikų klubo suburta komanda kartu su daugiau kaip penkiais šimtais atminimo varžybose dalyvavusių bėgimo entuziastų iš Lietuvos ir užsienio įveikė simbolinį atstumą nuo Medininkų žudynių vietos iki Antakalnio kapinių. Kiekvienas bėgimo dalyvis nubėgo apie penkis kilometrus, taip pagerbdami nužudytų Lietuvos Respublikos pareigūnų atminimą, sakoma URM pranešime.Liepos mėnesio pabaigoje vykstantis estafetinis bėgimas „Medininkai - Vilnius“ pirmą kartą surengtas 1992 metais, minint pirmąsias Medininkų žudynių metines. Bėgimą organizuoja ir vykdo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.