„Iš kur Jūs?“ – klausiu giedro veido pagyvenusio vyriškio, žinodama, kad jis, lietuvis tremtinys, į Anykščius, į seminarą, Švietimo ir mokslo ministerijos kovą surengtą užsienio šalių lituanistinių mokyklų mokytojams, atkako iš nesuvokiamos Sibiro tolybės. Bernardas Razgus smalsiai žvilgteri, tylėdamas paima šratinuką, lėtai ir aiškiai užrašo: Ulan Udė, Buriatija.
Į trijų dienų seminarą susirinko keliasdešimt mokytojų iš Gruzijos, Ukrainos, Rusijos Federacijos, Baltarusijos lituanistinių mokyklų. Švietimo ir mokslo ministerijos kanclerio Dainiaus Numgaudžio šiltai pasveikinti: „Sveiki sugrįžę namo“, klausėsi paskaitų apie kalbos mokymą, akimirkom patys tapę mokinukais, darbavosi praktinėse-kūrybinėse laboratorijose, su lektoriais ir seminaro viešnia Laima Apanavičiene, Pasaulio lietuvių bendruomenės Švietimo reikalų komisijos pirmininke, aistringai diskutavo, ar mokykloms, lietuvių kalbos mokančioms ne anglakalbius, reikėtų atskirų vadovėlių. Ir ne tik – pačią pirmąją dieną įveikė Liudiškių piliakalnį, mokėsi vašku marginti ir raižyti kiaušinius Arklio muziejaus etnografinėje sodyboje. O seminaro pabaigoje truputuką praretėjęs būrelis įsiamžino prie Puntuko. Visa ši kultūrinė programa – sielai atgaivinti, nes, kaip sakė ministerijos kancleris, pasikvietėme jus ir tam, kad emociškai pailsėtumėte.
Atkaklūs Sibiro lietuviai
„Sniego pas mus dar va iki kiek“, – plaštaką ties pasmakre prideda Regina Zakarevičiūtė, Barnaulo miesto lietuvių sekmadieninės mokyklos „Altajus“ vienintelė mokytoja. Tremtiniai – jos seneliai, Lietuvos mokytojai, iš Alytaus išvežti prie Laptevų jūros. Tėvas, baigęs tenykštį Veterinarijos institutą, buvo sugrįžęs ne kartą. „Daug kartų sugrįždavo ir daug kartų parvažiuodavo atgal. Sveikata neleido. Jis pripratęs prie Sibiro klimato, o čia – drėgmė, per daug intensyvūs metų laikai“, – pasakoja p. Regina. Tėvų šeimoje lietuviškai nebekalbėjo, – tėvas, Veterinarijos klinikos direktoriaus pavaduotojas, buvo labai užsiėmęs, o Reginos motina – rusė. Bet Regina ryžosi atvažiuoti į Lietuvą – lankė kursus, išmoko lietuviškai, tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete įgijo rusų kalbos mokytojos specialybę. Bet, baigus studijas, darbo neatsirado, sušlubavo sveikata ir tėvas parsikvietė atgal.
„Barnaule dirbu socialine darbuotoja. Kartą pas mane užėjo žmogus ir paprašė pamokyti lietuvių kalbos. O paskui per Lietuvių kultūrinę bendriją paskelbėm, kad atsilieptų, kas daugiau nori mokytis. Pasirodė 10 žmonių, – apie mokyklėlės pradžią pasakoja Regina. – Pradėjom tik nuo pernai, 3 valandom savaitgalį gaunam nemokamas patalpas miesto bibliotekoje“. Mokiniai – skirtingo amžiaus, nuo 18 iki 50.
Mokytoja pasakoja, kad daugelis jos mokinių (daugiausia tai trečioji karta, tremtinių anūkai, proanūkiai), kurių gimtoji kalba jau yra rusų, kimba į nelengvą lietuvių kalbą, nes žino turį lietuviškų šaknų. „Jiems labai patinka skaityti, versti tekstus, o gramatikos nemėgsta – sunki... Mėgsta žaisti, įvairias improvizacijas, kaip kavinėse, gatvėse susišnekėti“, – apie mokymąsi pasakoja Regina ir dar prasitaria, kad mokyklėlei labai trūksta žodynų, o vadovėlių kaskart iš Lietuvos visada parsivežanti pilną lagaminą.
Bene žinomiausias Sibiro lietuvis tremtinys – profesorius, habilituotas geologijos mokslų daktaras Saulius Sidaras, Krasnojarsko lietuvių bendruomenės pirmininko pavaduotojas, seminare atstovauja Krasnojarsko sekmadieninei mokyklai „Saulutė“. „Mokyklėlei daugiau nei 15 metų, iš pradžių mokytojai iš Lietuvos važinėjo, bet be didelio noro – nieks gi nenori į Sibirą... Mokiniams iš pradžių apie Lietuvą pasakoju, rodau filmukus, paskui aiškinamės, kokių garsų, raidžių nėra rusų kalboje, o yra lietuvių, ir pan. Sakoma, jei kvailys 60 kartų pakartos 1 žodį, atsimins visam gyvenimui, normalus žmogus – 20 kartų, o vaikui pakanka 1–2 pakartojimų, – juokais dėsto mokymo metodus S. Sidaras. – Bet jeigu bent du tris jaunuolius pavyksta išsiųsti mokytis Lietuvon, tai aš laimingas...“.
Ūsionyse lietuviškai nebekalba
Ūsionys, nors skamba lietuviškai, bet yra Baltarusijoje, netoli sienos. Ūsionių kaimo lituanistinės mokyklos mokytoja Aldona Misiūnienė su savo mokiniais, kurie mokėsi lietuvių kalbos, darė projektą – rinko toponimus. „Vietiniai sako: Adomėniškė, Žvirbli, Birutės kalnas, Voverėlas kalnas, bet nei vaikai, nei suaugusieji jau nebežinojo, kas tai yra, – pasakoja mokytoja. Pasitaiko net nemalonių kuriozų. Štai viena mergytė turi lietuvišką pavardę su galūne –ienė. Kiek aiškino mokytoja Aldona, kad ne tokia turi būti vaiko pavardė, – niekas nesuprato, juk pagal motinos pavardę!
Aldona Misiūnienė dirba Didžiasalyje pradinių klasių mokytoja. 11 metų kiekvieną sekmadienį keliauja, ir gana sudėtingai, į Ūsionis, kur į vėjo perpučiamą, malkom kūrenamą sekmadieninę lituanistinę mokyklėlę susirenka vaikai, norintys išmokti lietuviškai. „Juk kaimas. Bet vaikai nori susibėgti, pabendrauti, pramogų jokių nėra. Štai čia šneka, – internetas spartus, nespartus, o jie juk neturi išvis jokio. Parsivešiu iš seminaro daug vertingų diskų, bet jiems negalėsiu pateikti“, – apgailestauja mokytoja. Tačiau mokytojos Aldonos slapti norai netikėtai išsipildė – seminaro pabaigoje Švietimo ir mokslo ministerijos kancleris D. Numgaudis mokyklėlei padovanojo nešiojamąjį kompiuterį.
Ukrainiečiai išvyksta į Lietuvą
Marina Trocenko, M. K. Čiurlionio lituanistinės mokyklos mokytoja, atvyko iš Lvovo. Vilniaus universitete baigusi Chemijos fakultetą, nutekėjusi į Ukrainą, dirbo chemijos mokytoja už... 2 dolerius. Vyras, medicinos universiteto docentas, gaudavo 3 dolerius. „Kažkaip reikėjo maitinti vaikus, tad padaviau skelbimą į laikraštį, kad mezgu ir galiu mokyti lietuvių kalbos. Perskaitė iš Lietuvių draugijos ir pasiūlė ateiti. Taip ir pradėjau nuo 1994 metų. Atidarėme mokyklą, pradėjom rinkti vaikus ir suaugusius, rašyti projektus, – pasakoja mokytoja Marina. – Vyko daug projektų kartu su Lietuva, pvz., kartu su Šiaulių universiteto studentais ir dėstytojais buvo rengiamos stovyklos Karpatuose, pastatytas spektaklis „Eglė – žalčių karalienė“, lietuviškų vestuvių improvizacija, literatūrinė muzikinė kompozicija su žymiu vargonininku Vitalijumi Pivnovu, vaikai ir tėvai stovyklavo prie Baltijos jūros. Tačiau dabar, žinoma, viskas sustojo. Kai prasidėjo karas, 5 šeimos iškart išvažiavo į Lietuvą. Ką padarysi, žmogus turi teisę bijot.“
Dabar į lituanistinę mokyklą ateina apie 30 mokinių – nuo 2 metukų iki 70 metų. Su kiekvienu, atsižvelgiant į jo amžių, temperamentą, motyvaciją, tenka dirbti individualiai. Jaunimas stengiasi išsiveržti studijuoti į Lietuvą ar kitur. Mokytoja Marina pasidžiaugia, kad jos mokiniai toliau tęsia mokslus vidurinėje mokykloje „Lietuvių namai“, įstoja į aukštąsias. Štai viena buvusi mokinė, iš pradžių visiškai nemokėjusi lietuviškai, dabar studijuoja Vilniaus universitete filologiją, studijoms Lietuvoje ruošiasi ir jos sesuo Mariana.
Kad neišsiduotum „labusas“ esąs
Kaimynystėje, Kaliningrado srities regione, gyvenantys tautiečiai sako jaučiantys, kad ryšiai su Lietuva ėmė trūkinėti. Nepailstantis lietuvybės puoselėtojas Aleksas Bartnikas, elegantiškasis Kaliningrado regioninės lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkas, abejoja, ar šiemet pavyks kartu su mokiniais iš Lietuvos suorganizuoti tradicinę kūrybinę stovyklą. Lietuviams šiame krašte nebuvo lengva niekada. Paniekinamai pravardžiuojami „labusais“, netgi atėję mokytis lietuvių kalbos, kai kurie bijo išsiduoti lietuviai esantys.
Tuo tarpu Apolonija Kalniūtė, Sankt Peterburgo lituanistinės mokyklos mokytoja, į seminarą atsivežė jos pačios į rusų kalbą išverstą Meilutės Ramonienės ir Joanos Pribušauskaitės knygą „Praktinė lietuvių kalbos gramatika“ (išleido leidykla „Baltos lankos“). „Tai buvo mano pačios iniciatyva. Kadangi dirbu Sankt Peterburgo lituanistinėje mokykloje, daugiausia mokau suaugusiuosius ir vyresnio amžiaus vaikus. Reikėjo metodinės medžiagos, o ši knyga man buvo atradimo džiaugsmas, – pasakoja mokytoja Apolonija. – Kadangi mano mokiniai – rusakalbiai, teorinius dalykus lietuvių kalba jiems labai sudėtinga skaityt“. Tad viename iš seminarų, gal 2008 metais, ji pasiūliusi idėją. Jau 2009 m. vertimą atidavė leidyklai. Bet reikalai pajudėjo tik tada, kai Švietimo ir mokslo ministerija skyrė paramą, ir 2013 m. pasirodė pirmas leidimas.
„Manau, kad vien išsaugot ir išlaikyt lietuvių kalbą – per maža. Mūsų tikslas – kad mūsų kalbos mokytųsi ne tik lietuviai, bet ir kitataučiai. Tada ir patys lietuviai, matantys susidomėjimą, irgi susimąsto, ima kitaip žiūrėt į mokymąsi“, – sako mokytoja Apolonija, šiuo metu turinti apie 60 peterburgiečių, trokštančių išmokti lietuviškai, ir dalis jų yra ne lietuviai.
Iš kitos pasaulio pusės
Seminare dalyvavo ir savo patirtimi pasidalijo Pasaulio lietuvių bendruomenės Švietimo reikalų komisijos pirmininkė, Čikagos lituanistinės mokyklos direktorė Laima Apanavičienė. „Esu labai laiminga, kad buvau pakviesta. Labai džiaugiuosi, nes mažai buvau susipažinusi su šios dalies lituanistinėmis mokyklomis, išskyrus galbūt Kaliningrado srities mokyklas. Dabar susidariau visapusiškesnį vaizdą“, – džiaugiasi Laima.
Ar pritartumėte išsakytai minčiai, kad metodai ir vadovėliai anglakalbiams ir kitokioje aplinkoje gyvenantiems turėtų skirtis? – klausiu Laimos. „Kontekstas kiek skiriasi, specifika. Bet iš esmės visos mokyklos eina viena linkme, visų tikslas vienas – kad išliktų lietuviška tapatybė, o ne tik kad būtų pramokta kalbos. Bet vieni tai daro per etnografinius ansamblius, dramos būrelius, dar kiti susirenka tik pasikalbėti – taigi, keliai įvairūs“, – sako L. Apanavičienė.
Jos vadovaujamoje Čikagos lituanistinėje mokykloje dabar mokosi 320 mokinių – „kiškučiai“ nuo 3 metukų iki 16 metų (10 klasė). Visi mokytojai, išskyrus tautinių šokių, yra iš Lietuvos. Dalis mokinių – iš mišrių šeimų. Pvz., „juodukė“ Gabrielė puikiausiai kalba lietuviškai, yra ir meksikiečių, ir arabiukų, bet visi gražiai sugyvenam“. Atkreipus dėmesį, kad daugelis vaikų vardų lietuviški, Laima patvirtina: dauguma stengiasi duoti lietuviškus vardus, visiškai neseniai prieš jai išvykstant į Lietuvą vienoje šeimoje gimusi mergytė buvo pavadinta Ona, o jos pačios anūkė yra amerikiečiams sunkiai ištariamu vardu Vilnė. Čikagos lituanistinę mokyklą lanko daugiausia trečiosios emigracijos bangos lietuvių šeimų vaikai, bet nemažai turime ir vadinamųjų „dipukų“ anūkų ir proanūkų. „Prieš 10 metų, kai į JAV plūstelėjo emigrantų banga iš Lietuvos, rinkom statistiką, kiek turim mokinių, gimusių JAV, kiek iš Lietuvos. Tada dauguma mokinių buvo gimę Lietuvoje. Šiemet paprašiau tėvų komiteto vėl tokios pačios statistikos. Ir ką jūs manot? Šiuo metu mūsų mokykloje mokosi tik 3 proc. mokinių, kurie gimę Lietuvoje, visi kiti – jau Amerikoje“, – sako L. Apanavičienė.
Keli pabaigos žodžiai įspūdžiui po seminaro: kad ir po kokius kraštus lietuviai būtų išsibarstę, kiek metų tenai būtų išgyvenę, nepamiršta savo kilmės, kiti net ir senatvės sulaukę ryžtasi pradėti mokytis nelengvos kalbos. Kad ir kokie negausūs pasauly esam, bet be galo atsparus tas lietuvybės genas... Ir kokie atkaklūs, gabūs, tvirti esam, tik gal dažnai be reikalo „lietuviškai“ save plakam.
Alma Vijeikytė
