Penktadienį trečią kartą vyko lituanistinio ugdymo forumas. Jame susitiko lituanistinio švietimo užsienyje entuziastai, užsienio lituanistines mokyklas lankančių vaikų tėvai, lituanistinių ir Lietuvos mokyklų mokytojai. Diskusijoje dėmesys skirtas lituanistinių mokyklų aktualumui, kūrybiškiems mokymo būdams, tolesnėms augimo galimybėms.
Tėvų indėlio svarba
Savo patirtimi dalijosi ir į Lietuvą grįžusios šeimos, kurių vaikai užsienyje lankė lituanistinę mokyklą.
Jurgita Prakapavičienė pasakojo, kad jų šeima Airijoje gyveno 14 metų. Abu vaikai lankė lituanistinę mokyklą. Kai 2019 m. grįžo į Lietuvą, jaunesnis sūnus čia pradėjo eiti į 5 klasę.
„Streso neišvengėme, nes ta rugsėjo 1-oji – naujas pasaulis, nauja mokykla, nauji draugai. Galbūt mama stresuoja netgi labiau negu vaikai dėl to, kaip jiems ten seksis. Viskas klostėsi puikiai. Pirmos dienos nebuvo sunkios, nes mokykloje, į kurią pradėjome eiti, taip pat mokėsi kiti iš užsienio grįžę vaikai, netgi toje pačioje klasėje buvo draugų iš Airijos“, – sako pašnekovė.
Ji neabejoja – lituanistiniame ugdyme labai svarbus tėvų indėlis.
„Kai buvo pirmas tėvų susirinkimas, pirmos durys, kurias atvėriau, aišku, buvo lietuvių kalbos mokytojos. Prisimenu, kaip ji pasakė: jūs nesijaudinkite, jis skaito, rašo, kalba – čia yra stebuklas. Dar ji paminėjo, kad čia ir mūsų nuopelnas.
Labai svarbu tą lituanistinį švietimą skatinti šeimoje, nes viskas prasideda nuo tėvų“, – sako J. Prakapavičienė.
Kaip pabėžia su tėvais į Lietuvą grįžusi Julija Prakapavičiūtė, žinios, įgytos lituanistinėje mokykloje, padėjo lengviau integruotis grįžus. „Su tėvais namie kalbėdavausi lietuviškai, bet mokykla padėjo išmokti skaityti ir rašyti. Padėjo išmokti ir lietuvių gramatikos pagrindus, skaitėme lietuviškus kūrinius“, – komentavo moksleivė.
Jai antrina ir lituanistinę mokyklą kartu lankęs brolis Juozas Prakapavičius: „Grįžęs pradėjau eiti į penktą klasę. Visi buvo draugiški, mokykla ypač draugiška, nes suprato, kad aš iš kitos šalies, bet mačiau kitus, kurie nėjo į lietuvišką mokyklą ir jiems buvo baisiai sunku, o aš supratau beveik viską.“
Dar viena forumo dalyvė Ugnė Bareišienė Londone praleido 15 metų. Ten savo dukras vedė į lituanistinį darželį, vėliau ir į lituanistinę mokyklą „Obelėlė“, gavo jų žinias patvirtinančius pažymėjimus. Pasak U. Bareišienės, Lietuvoje dukros sėkmingai integravosi ir joms neprireikė papildomų lietuvių kalbos pamokų.
„Nemeluosiu, iš pradžių buvo labai sunku, jos labai stresavo. Rugsėjo 1-oji buvo labai sunki, buvo ašarų, bet Lietuvos vaikai labai draugiški.
Mus į klasę priėmė iškart pagal metus, joms nereikėjo jokių papildomų lietuvių kalbos pamokų – mokėjo ir skaityti, ir rašyti. Gal tik buvo šiek tiek problemų su sąvokomis, tai joms leido naudotis telefonais, kad išsiverstų tas sąvokas, bet tai truko gal apie mėnesį. Jos labai greitai integravosi“, – savo šeimos patirtimi dalijosi pašnekovė.
Ji pabrėžė, kad lituanistinė mokykla padėjo paruošti dukras grįžimui į Lietuvą. „Būdavo, grįždavome į Lietuvą, tai visi eilėraščiai, visos dainelės – net Lietuvos vaikai tiek nemokėdavo, kiek mūsų grįžę vaikai, visi stebėdavosi. Labai džiaugiamės, kad pasirinkome paruošti vaikus. Vis tiek, jeigu žinai, kad grįši, turi ruošti vaiką, negali jo įmesti tiesiog taip. Jiems vis tiek būna sunku, o jeigu jų neparuoši, bus dvigubai sunkiau“, – sako U. Bareišienė.
Dėmesys kūrybiškam mokymui
Skirtingose lituanistinėse mokyklose dirbantys mokytojai forume pristatė ir kūrybiškus būdus, kuriais stengiasi sudominti vaikus. Viena iš Liuksemburgo lituanistinės mokyklos „Avilys“ įkūrėjų Jolanta Švedkauskaitė akcentavo skaitymo svarbą ir pasakojo, kaip juo sudominti svetur augančius lietuvių vaikus.
Ji minėjo įvairias priemones: nuo komiksų konkurso, į kurį galėjo jungtis ne tik Liuksemburgo mokyklos mokiniai, bet ir vaikai iš skirtingų pasaulio kampelių, iki literatūrinės stovyklos, kur moksleiviai galėjo patys kurti pasakas, sužinoti, kaip gimsta knygų iliustracijos, varžytis literatūrinėse lenktynėse, kuriose reikėjo įminti mįsles, kalbėti greitakalbes, atspėti knygų veikėjus.
„Labiausiai pastebėjome tai, kad vaikai, pamatę rašytoją ar iliustruotoją gyvai, nors ir neskaito knygų, o atlieka kitas veiklas, vėliau labai nori to rašytojo knygelių ir tada jas skaito nuo pradžios iki galo“, – komentavo J. Švedkauskaitė.
„Mes į veiklas traukiame ne tik vaikus, bet ir tėvelius, nes tai yra labai svarbu. Tėvelių noras susipažinti su vaikų literatūra Lietuvoje taip pat atveria vaikams duris į skaitymą, nes jie tada būna labiau motyvuoti skaityti vaikams ir pirkti knygeles“, – tėvų vaidmenį akcentuoja pašnekovė.
Virtualioje Italijos lituanistinėje mokykloje dirbanti mokytoja Kristina Petrauskaitė pasakojo lietuvių kalbos vaikus mokanti per vaidybą ir improvizaciją. Pasak mokytojos, tokių pamokų metu ji pasitelkia greitakalbes, istorijų kūrimą po vieną žodį, improvizacinius pratimus žodynui ir kita.
„Vaikai pagerino kalbėjimo, klausymo, skaitymo, rašymo, įgūdžius, praplėtė žodyną, jie taip pat pagerino bendravimo įgūdžius, išugdė komandinę dvasią, atsirado daugiau laisvumo, atvirumo.
Labiausiai mane nudžiuginęs dalykas buvo tas, kad, praėjus mėnesiui nuo to, kai pradėjau dirbti, tėvai man pradėjo rašyti žinutes, kad vaikai po mano pamokų namuose pradėjo daugiau kalbėti, tapo iškalbingesni, pradėjo daugiau dalintis ir pradėjo norėti daugiau dalintis, kalbėti apie emocijas, apie savo kasdienes patirtis“, – kalbėjo mokytoja.
Savo patirtimi dalijosi ir Kūrybinės lituanistinės mokyklos Graikijoje „Giliukai“ mokytoja Sandra Skaržinskaitė-Kefalloyanni, vaizdines priemones pradinukų lietuvių kalbos žodymo vystymui pristatė Dublino „4 Vėjų“ mokyklos atstovas Dr. Arūnas Teišerskis, Jungtinės Karalystės Lituanistinės mokyklos „Smalsučiai“ mokytoja Daiva Jodkauskienė papasakojo apie metaforinių kortelių naudojimą lietuvių kalbos pamokose.
Naujas lituanistinių mokyklų finansavimo modelis
Forume pristatytas ir lituanistinių mokyklų finansavimo modelis. Kaip kalbėjo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) užsienio lietuvių skyriaus vadovė Virginija Rinkevičienė, tetrūksta ŠMSM ministrės parašo, kad jis būtų galutinai patvirtintas.
„2023 m. bus paskirstyta daugiau nei 1,5 mln. eurų, lėšos iškeliaus į 88 lituanistines mokyklas, kurios veikia Europoje, Australijoje, JAV, Kanadoje, Pietų Amerikoje. Tiesioginį finansavimą gaus ir pačios mažiausios mokyklos, mažiausią šiuo metu lanko 4 vaikai, ir didžiausios, turinčios daugiau nei 200 ar net 500 vaikų“, – pabrėžė V. Rinkevičienė.
Anot jos, judama tokia kryptimi, kad lituanistinio švietimo sistema būtų vienininga – tiek programa, tiek priemonės, tiek vertinimas.
„Programa jau keletą metų veikia ir tikrai džiugu pranešti, kad maždaug prieš savaitę buvo pateiktos ir išplatintos sukurtos mokymo priemonės, kurių dar trūko. Dabar turime visą mokymo priemonių spektrą – nuo 2 iki 16 m.”, – sakė ŠMSM užsienio lietuvių skyriaus vadovė.
PLB Švietimo reikalų komisijos pirmininkė Alvija Černiauskaitė atkreipė dėmesį, kad prieš trejus metus, kai buvo rengiamas pirmasis lituanistinio švietimo forumas, iššūkių netrūko – nuo pažymėjimų, finansavimo, priemonių iki registrų bei lygių nustatymo egzaminų.
„Labai džiaugiuosi, kad po trijų metų visiems šiems iššūkiams galime padėti riebius pliusus ir kai dirbame visi kartu – Seimas, URM, ŠMSM, diaspora, organizacijos, lituanistinės mokyklos – viskas vyksta sklandžiai, galime pasiekti rezultatų.
Aišku, lituanistinės mokyklos auga, didėja, tad linkiu, kad tie iššūkiai, kurie yra vardijami dabar, nauji, spręstųsi sklandžiai, mums dirbant kartu“, – kalbėjo A. Černiauskaitė.
Forumą rengė Vytauto Didžio universiteto, ŠMSM, URM, Pasaulio lietuvių bendruomenės Švietimo komisijos ir Lituanistinių mokyklų asociacijos atstovai kartu su Seimo nare Dalia Asanavičiūte.
Forumą peržiūrėti galima čia – https://rpb.li/0A2u
Švietimo ir mokslo institucijų registro duomenimis, užsienyje veikia 238 neformalios lituanistinės mokyklos, kuriose mokosi apie 9,5 tūkst. užsienio lietuvių vaikų, dirba per 1 000 mokytojų.
