Prezidento rinkimai Prancūzijoje baigėsi Emmanuelio Macrono pergale. Visi greitai pamiršo Nacionalinio fronto (FN) baubą – Marine Le Pen partija gana kukliai pasirodė ir parlamento rinkimuose. Nors dar prieš keletą metų buvo baiminamasi, kad gana aukštas reitingas pagaliau gali transformuotis į solidų vietų skaičių parlamente, balsų gauta kiek mažiau negu prieš penkerius metus – 13,2%. Nors 8 parlamentarai (ir dar pirmą kartą išrinkta į parlamentą partijos lyderė) gali būti vertinama kaip istorinė sėkmė (neskaitant vienkartinės rinkimų reformos 1986 m. daugiau negu dviejų vietų Nacionalinėje asamblėjoje dar neturėjo), tačiau daugiau atstovų turės net komunistai, gavę mažiau negu 3% balsų.
Iškart po rinkimų M. Le Pen pareiškė, jog ketina partiją transfomuoti į naują politinį kūną, su kitu pavadinimu ir didesnėmis ambicijomis. Tačiau kol kas sparnus partijai apkarpo vidiniai nesutarimai, perspektyviosios Marione Marechal-Le Pen (veikiausiai laikinas) pasitraukimas iš politikos ir kaltinimai FN lyderei dėl finansinių nusikaltimų.
Kodėl prisireikė naujo pavadinimo? Visų pirma tai yra gana įprasta praktika Prancūzijos politikoje – keisti iškabas išgyvenant lūžius. Tarkime, pagrindinė dešinioji partija – respublikonai iki 2015 m. vadinosi Liaudies judėjimo sąjunga, 1976-2002 m.– Sambūris už Respubliką.
M. Le Pen „The Telegraph“ pripažino, jog pavadinimas tampa FN ribojančiu veiksniu ir neprideda partijai vienybės. Dėl jos tėvo politinių pažiūrų Nacionalinis frontas vis dar yra siejamas su rasizmu ir antisemitizmu. Florianas Philippotas, kuris šiuo metu yra partijos viceprezidentas, įregistravo „Patriotų“ politinę grupę partijoje ir žada kovoti, jog tai taptų naujuoju partijos vardu. „Politico“ pabrėžia, jog naujoji iškaba turėtų padėti pritraukti daugiau mažumų rinkėjų, nors šioje srityje jau FN nuveikė nemažai. Prezidento rinkimų kampanijos metu M. Le Pen vengė minėti partijos vardą. Pakeitusi pavadinimą, ji simboliškai parodytų, kad yra daugiau negu FN paveldėtoja.
Visgi ryšius su praeitimi nutraukti nėra taip lengva. „Politico“ pastebi, jog partija ekonominiu požiūriu yra priklausoma nuo Jeano-Marie Le Peno finansų bendrovės. Be to, teismas jam sugrąžino FN garbės prezidento pareigas, kurių politikas buvo netekęs. Politikos veteranas gali būti dar kartą pašalintas iš šio simbolinio posto 2018 m., kai vyks nauji FN kongresas. Visgi Nacionalinio fronto vadovybėje dar yra užsilikusių politikos veteranų, kurie senąjį lyderį gina.
Itin daug vidinių diskusijų yra dėl euro. Anksčiau FN pozicijas ES klausimu būdavo galima reziuomuoti taip: „Taip ES, ne eurui“. F. Philippotas yra tarp tų, kurie aktyviausiai pasisako prieš eurą teigdamas, kad narystė euro zonoje kertasi su ekonomiu patriotizmu. „Politico“ pabrėžia, jog blaivus protas verčia laikytis atsargumo – FN strategas Nicolas Bay‘us teigia, jog šiuo klausima Prancūzija FN tikrai nepalaikys. „The Local“ pabrėžia, kad nuostata pasitraukti iš eurozonos buvo akmuo po kaklu M. Le Pen kampanijai. Po liepos 23 dieną vykusio uždaro partijos lyderių susitikimo žiniasklaidai buvo pranešta, jog nuostata atsisakyti euro išlieka. F. Philippotas grasino, jog priešingu atveju partiją paliks.
Kitas kol kas vis dar stabilus dalykas yra partijos kaip organizacijos vidinė kultūra. Visus pagrindinius sprendimus priima 9 žmonių vykdomasis komitetas, nėra jokios galimybės apeliacijai. „Politico“ pabrėžia, kad keletą kartų M. Le Pen ir komitetas panaikindavo sprendimus, kuriuos palaikydavo dauguma partijos narių, bet tai Nacionaliniam frontui netrukdo agituoti už daugiau referendumų ir tiesioginės demokratijos šalyje. Tačiau veikiausiai laukia permainos ir šioje srityje – rugsėjį bus rengiamos konsultacijos su partijos nariais dėl partijos programinių aspektų.
Lengva konsultacijose nebus. „The Telegraph“ atkreipia dėmesį į tai, kad pastebimas vis didesnis susiskaldymas tarp partijos narių. Pietų Prancūzijoje dauguma FN aktyvistų yra socialiai konservatyvūs katalikai. Šiaurinėje šalies dalyje vyrauja sekuliarūs nacionalistai, pasisakantys už kairuolišką ekonominę politiką. Buvo iškeltas tikslas pritraukti dešinesniuosius respublikonus į savo gretas, tačiau pažangos šioje srityje kol kas nėra daug.
Būtent Pietų Prancūzijos pasiturintiems FN rinkėjams labai svarbi yra J. M. Le Peno anūkės M. Marechal-Le Pen figūra, nes ji buvo stovyklos, pagrindiniu klausimu laikančios imigraciją, lyderė. Netrukus po prezidento rinkimų, jaunoji politikė pranešė, kad kuriam laikui stabdo politinę karjerą. „Ejinsight“ pabrėžia, kad jaunosios politikės pasisakymai kartais primindavo net ir senelio rasistines nuostatas, o pietinės pakrantės gyventojai itin sunerimę dėl migracijos įtakos šalies kultūrai. Daugelio jų nuomone, M. Le Pen šiais klausimais yra per minkšta ir nenuosekli, nes visas jos dėmesys pastaruoju metu skirtas ekonominiam populizmui.
FN lyderės citadelė yra visų pirma antiglobalistinė ir euroskeptiška šalies šiaurė, kur ji populiari tarp darbininkų. Honkongo Kinų universiteto profesorius Simonas Shenas „Ejinsight“ partijos padėtį lygina su JAV respublikonų situacija – JAV šiaurinių pramoninių sričių gyventojai baiminasi globalizacijos, pietiečiai – imigracijos iš Meksikos. Donaldas Trumpas šiauriečiams pasiūlė antiglobalistinę retoriką, pietiečiams – sieną ir tai buvo pergalingas derinys. M. Le Pen to padaryti negalėjo. Mėgindama keisti rasistinę partijos reputaciją, ji blogino partijos pozicijas šalies pietuose.
Be visų nemalonumų, M. Le Pen susiduria ir su teisėsaugos dėmesiu. Birželio pabaigoje pradėtas tyrimas – įtariama, kad politikė ir keli jos bendrapartiečiai Europos Parlamente fiktyviai įdarbino padėjėjus, o už gautas lėšas buvo mokama partijos darbuotojams Prancūzijoje.
Visgi šiuo metu pagrindinis klausimas partijoje yra tai, kokios pozicijos turi būti kertinės: antiglobalistinis ekonominis populizmas ar priešinimasis imigracijai. Nuo to priklausys tai, kaip klostysis partijos ateitis. Jeigu partija mėgins vaduotis iš rasistinio šleifo ir toliau dirbti su mažumumis, tai bus naujas įdomus posūkis kraštutinės dešinės partijų šeimos istorijoje.
Daug kur Vakarų Europoje modernios radikalios partijos atsirado kaip liberalios (ar net libertarinės) ekonomikos politikoje ir socialiai konservatyvios jėgos. Vėliau vyko tai, ką politikos mokslininkai įvardija proletarizacijos terminu – daugelyje šalių pasukta kairuoliškos ekonominės politikos link, pritraukiant darbininkus, kurie nusivylė tuo, jog postmoderniosios kairės partijos daugiau dėmesio ėmė skirti mažumoms, o ne profsąjungoms. Kraštutinei dešinei niša atsirado ir todėl, kad tradicinė kairė ir dešinė Europoje juda į politinio spektro centrą.
Proletarizacijos veiksnio svarba nyksta, nes darbininkų rinkėjų Europoje mažėja. Ekonomikoje jau senokai dominuoja aptarnavimo sektorius, o ne pramonė. Tad tenka ieškoti naujų būdų užsitikrinti tvarų palaikymą.
Kaip tą padaryti, parodo Nacionalinio fronto patirtis su žydų kilmės rinkėjais. Kol partijai vadovavo J. M. Le Penas, FN buvo itin nepopuliarus tarp šalies žydų. Tačiau M. Le Pen sėkmingai pasinaudojo antiimigarcinėmis nuotaikomis ir Prancūzijos islamizacijos grėsmės korta, tapdama itin populiaria tarp žydų kilmės rinkėjų. Nuo pat XXI amžiaus pradžios išaugo antisemitinių išpuolių skaičius šalyje, o tradicinės partijos šią problemą ilgą laiką ignoravo. Dabar įkurta netgi žydų frakcija FN.
Visgi ne visa partija vieninga dėl darbo su mažumomis. „Newsweek“ pabrėžia, kad tam kenkė M. Marechal-Le Pen figūra. M. Le Pen siekia pritraukti LGBT rinkėjų paramą, o jos dukterėčia yra teigusi, kad „Vienalytės santuokos veda į poligamijos legalizavimą“ ir pasisakiusi už mažesnį finansavimą abortams.
Partijos vicepirmininkas F. Philippotas yra homoseksualus, tačiau jo LGBT teisių aktyvistu pavadinti negalėtų niekas (istorija panaši į Roko Žilinsko – savo seksualinės orientacijos jis per daug neakcentuoja, o ji išaiškėjo pasistengus bulvarinei žiniasklaidai). M. Le Pen 2015 m. savo patarėju paskyrė gėjų teisių aktyvistą Sebastianą Chenu. Nors Marine Le Pen oficialiai vienalyčių santuokų nepalaiko, tačiau atsisakė dalyvauti ir 2013 m. protestuose prieš jas įteisinantį įstatymą. LGBT bendruomenę nuvylė Francois Hollande'o asmeninis pasyvumas priimant gėjų santuokas įteisinantį įstatymą, dešinieji šiuo klausimu nebuvo vieningi, o Nacionalinis frontas turi bene daugiausiai homoseksualų aktyvistų tarp visų šalies politinių jėgų, nors būtent „tylioji“ gėjų dalis yra tie, kurie dažniausiai balsuoja už FN.
Kitos Europos radikalios dešinės partijos mėgina neatsilikti.
„The Christian Science Monitor“ pabrėžia, kad be FN gerus rezultatus tarp žydų rinkėjų turi ir Nyderlandų laisvės partija. Austrijoje Laisvės partija populiari tarp žydų rinkėjų dar ir todėl, kad garsėja kaip aktyviai Izraelio valdžią palaikanti politinė jėga. Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partija (UKIP) net turi Lenkų klubą, kurį sudaro šalyje gerai įsitvirtinę lenkai, kurie baiminasi, jog naujoji imigrantų banga (kaip ir dalis senosios meksikiečių imigrantų bangos JAV) kelia grėsmę jų ekonominei gerovei.
Kraštutinė dešinė Vakaruose ir toliau ieškos savo nišų. O jos flagmanas – Nacionalinis frontas dabar taip pat priverstas spręsti rimtus tapatybinius klausimus. Visgi Simonas Shenas teigia, kad esminis faktorius bus Emmanuelio Macrono valdymas. Jeigu jo rezultatai bus sėkmingi, FN nebeišgelbės niekas.
Matas Baltrukevičius
Šaltinis: Bernardinai.lt
