Nuo sausio Lietuvoje įsigaliojo draudimai, susiję su alkoholio prekybos ir reklamos ribojimu. Seimo sveikuoliai šiomis priemonėmis žada išblaivinti tautą, tačiau ar neatsitiks taip, kad apribojus prekybą alkoholiniais gėrimais, paskatinsime žmones, ypač jaunimą, rinktis daug pavojingesnius, psichiką žalojančius svaigalus.
Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo nariai Dainius KEPENIS ir Artūras SKARDŽIUS, reabilitacijos centro „Naujas gyvenimas“ vadovas Marijus BALČIŪNAS ir buvęs Seimo narys Dominykas VELIČKA. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Nuo Naujųjų metų įsigaliojo nauji Alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimai. Niekas nesiginčija, kad Lietuvoje egzistuoja su alkoholiu susijusios problemos, kad reikia kažką daryti. Vis dėlto matome, kad įsigaliojus įstatymui kyla gana daug klausimų. Kas dabar vyksta Lietuvoje?
D.KEPENIS: Reikia kalbėti apie priemones, kurias priėmė mūsų valdančioji partija. Kolega Artūras taip pat yra mūsų frakcijos narys. Mums teko priimti tas priemones, kurios pasaulyje yra nenaujos. Jos labai seniai patvirtintos ir Pasaulio sveikatos organizacija apie tai šneka. Tai yra trys pagrindinės priemonės, kurios įsigaliojo nuo sausio 1 dienos: alkoholio prieinamumo mažinimas, alkoholio kainos kėlimas ir reklamos draudimas. Jos eina raudona linija visose valstybėse, kurios tą klausimą sprendė.
Nieko naujo čia nesugalvojome. Paėmėme iš pasaulinės patirties ir nuo to pradėjome. Aišku, visi suprantame, kad draudimai nėra tai, kas malonu. Visiems nemalonu, kad kažkas draudžiama, kad negalima, kad reikia laukti iki tam tikros valandos. Bet šitos priemonės patvirtintos moksliškai ir mes nuo jų pradėjome.
Kai tik priimamos priemonės, susijusios su alkoholio vartojimo griežtinimu, iš karto ir žmonių amžius ilgėja, ir psichozių mažėja, ir šeimos mažiau skiriasi, ir avarijų mažiau. Yra tiesioginė priklausomybė.
Taigi nėra jokių abejonių, kad tie žingsniai yra patvirtinti, pasiteisinę. Bet ateityje - dėl to aš ir esu Švietimo komitete - mes eisime į mokyklas, rengsime mokytojus tam darbui. Ir ne tiktai kovai. Kova - šis žodis yra ne pats geriausias. Kūryba. Sveikatos kūryba. Gyvenimo džiaugsmo kūryba. Kūryba padėti žmogui surasti savo vietą gyvenime. Kai jis suras savo vietą, jis galės kurti. Ir tas kelias yra tikras, ir mes juo eisime.
G.JAKAVONIS: Islamo šalyse alkoholis beveik nėra vartojamas, jis ten draudžiamas. Bet visos islamo šalys pagarsėjusios tuo, kad žmonės svaiginasi tam tikromis narkotikų formomis. Ar bėgdami nuo vilko nepataikėme ant meškos? Ar dabar priimtas įstatymas nepaskatins šių dalykų?
M.BALČIŪNAS: Kvaišalai yra XXI a. maras. Jis plinta į didmiesčius, į mažesnius miestus. Jis gali patekti į bet kokią šeimą, nesvarbu, ar tu turi išsilavinimą, ar neturi. Suprantu vienintelį dalyką: žmogus, kuris yra priklausomas, nežiūrės į kainas. Kai jis yra priklausomas, jis yra aplinkybių vergas. Jis viską darys, kad gautų tam tikrą dozę.
Visas šitas mažinimas, apribojimas - tai išorinis dalykas. Bet mes turime iš vidaus keisti žmonių mąstymą, juos šviesti. Tai liečia ir narkotikus. Mes daug kalbame apie alkoholį. Bet narkotikų yra pilna. Ir mažuose miesteliuose žmonės kraustosi iš proto. Dabar net mažesniuose miesteliuose jie vartoja vaistą nuo kosulio, kurio gali už šešis eurus nusipirkti be recepto. Visiems vaistams nuo skausmo reikalingas receptas, o šitam ne. Nusiperka tą vaistą ir per pusę metų tas žmogus tampa neįgalus. Smegenyse kaupiasi vanduo ir jis gali tapti neįgalus. Jo gyvenimas griūva.
Mes turime daug kalbėti apie narkotikus. Dabar tarp jaunuolių labai madinga vartoti kvaišalus. Manau, bet kokiu atveju viskas prasideda nuo alkoholio. Paskui kažkas tarp jaunimo nori išbandyti aštresnių pojūčių.
Tie, kurie vartoja narkotikus, galiausiai vartoja ir narkotikus, ir alkoholį. Tie, kas vartoja alkoholį, bet kokiu atveju darys viską, kad gautų kvaišalų.
D.VELIČKA: Visų pirma, ką šita Vyriausybė padarė, tai pakrikštijo Lietuvą alkoholikų kraštu. Jokio racionalumo nematau. Jeigu mes Pasaulio sveikatos organizacijai davėme duomenis, kad kiekvienam suaugusiam žmogui per metus tenka 18,5 litro gryno spirito, tai norėtųsi paklausti, kas gi tada dirba.
Kitas dalykas, kolega šneka, kad reikia šviesti. Švietimas nėra vienpusis. Jeigu jūs šviesdami tiktai gąsdinsite, kad tu dabar susirgsi vėžiu, numirsi, tai čia ne švietimas. Tai yra žmonių gąsdinimas.
Dar noriu vieną paralelę pasakyti. Mes galime uždrausti automobilių eismą ir tada avarijų nebus. Ar mes galime šitaip padaryti? Automobilio, kaip priemonės, nėra, tai nė vienos avarijos nėra.
G.JAKAVONIS: Tai reikia drausti dviračius.
D.VELIČKA: Drausti alkoholį, ir tikėtis, kad iš karto nebus nė vieno girtuoklio. Arba nė vieno narkomano. Tai nelogiška. Reguliuoti tiktai vieną pusę ir visą valstybės dėmesį skirti tiktai tai pusei. Būtent drausti, gąsdinti. Tas auklėjimas yra tiktai viena forma, o kita pusė, pavyzdžiu, gražioji vyno kultūros pusė, palikta saviveiklai. Palikta paslapčiom. Vaikai nemokomi, vaikai gąsdinami buteliu, bet viso pasaulio etiketas ir viso pasaulio kultūringi žmonės supranta, kad čia ne griekas, jeigu vyno taurė ant stalo. Bet mes sakome, kad čia yra baimė, čia yra griekas.
Aš galvočiau, kad šitos priemonės tiktai sukiršino visuomenę. Neparuošta, nesutvarkyta. Alkoholis negali būti parduodamas 200 metrų nuo bažnyčios, paskui 200 metrų nuo mokyklos. Negalima butelio išsinešti į gatvę, reikia būtinai į krepšelį dėti. Paskui negalima įsipilti, paskui reikia diedukui rodyti pasą ir taip toliau.
Visus pusantrų metų daugiau nieko nedarėme, tiktai visą laiką traukėme naujus ir kvailus draudimus ir visą laiką teisinomės, kad mes šviečiame visuomenę. Tai aš galvočiau, kad pastangos yra nulinės, atmosfera Lietuvoje yra labai tragiška, matyti besišypsantį žmogų jau pasidarė problema, visi susiraukę, visi pikti, visi nelaimingi. Ne vien tik dėl to, kad uždraudė alkoholį. Tačiau tą padarė pačiu neprotingiausiu būdu, kokiu tik galima.
G.JAKAVONIS: Kaip reikėtų vertinti tuos draudimus ekonominiu požiūriu? Klausant valdančiosios daugumos argumentų, man kartais atrodydavo, kad mes gyvename negyvenamoje saloje, kad šalia nėra Lenkijos, kur visi važiuoja pirkti tiek alkoholio, tiek maisto produktų, kad nėra Latvijos.
A.SKARDŽIUS: Išties politikai visą laiką nori greitų sprendimų. Priimant sprendimus, ar tai būtų mokesčių sritis, ar alkoholio draudimas, neatliekama pasekmių analizė. Šiuo atveju, kalbant apie alkoholio gamybą, prekybą valstybėje, neišanalizuojamos priežastys, neįvertinama tam tikra geografinė lokacija, atviros sienos, valstybės aplinka.
Akivaizdus pavyzdys - Suomijos ir Estijos santykiai dar nuo sovietmečio. Taip akyse ir stovi vaizdai iš sovietinio Talino, kai garbūs užsieniečiai su lagaminais, su vežimėliais, prikrautais degtinės, sėda į keltus po audringai praleisto savaitgalio. Tauta kažkaip sprendė, įvedė sausąjį įstatymą. Ne iš gero gyvenimo, nes valstybė buvo pasiekusi tokį lygį ir tai galbūt lėmė klimato zona, galbūt saulės per mažai, būtent taip veikė socialinė-psichologinė aplinka. Vieni dėl depresijos, dėl socialinės atskirties didėjimo, kaip, tarkim, Lietuvoje, galbūt Skandinavijos valstybės dėl poliarinės nakties ir saulės stygiaus ir taip toliau.
Žmonėms atsiranda tam tikra priklausomybė, jie ieško tam tikrų būdų spręsti psichologines problemas. Ir nesvarbu, ką jie vartos - odekoloną, skiediklį, langų ploviklį, kas jiems bus prieinama šiuo atveju. Mes, neišanalizavę priežasčių, staiga imame kirvį ir pradedame juo mosuotis. Ar tai gerai? Laukiant greitų sprendimų, kad parodytų visuomenei: štai mes ryžtingi, padarėme tą, tą ir tą, bet kur pasekmių analizė?
Pirmiausia reikalinga rimta studija, kodėl valstybėje tai vyksta, kiek yra priklausomybės kamuojamų piliečių, ir tada reikėtų parinkti tam tikras priemones. Šiuo atveju išvystytas ekonominis turizmas į mažiau apmokestintas zonas, tai yra į Lenkiją, Latviją, Europos Sąjungos valstybes, galų gale Baltarusija, galbūt dar Kaliningradas atsiras po kiek laiko.
Kaip pamenate, Seime prieš 15 metų įkūrėme Narkomanijos ir alkoholizmo prevencijos komisiją, man teko dvejus metus jai vadovauti, buvo tai pirmieji žingsniai, pirmosios programos. Prabėgo 15 metų, valstybė, įkišusi kaip strutis galvą į smėlį su visu savo aparatu, su sienų kontrole, su kriminaline žvalgyba, paliko visą kovą su narkomanija Sveikatos apsaugos ministerijai. Mes net nežinome tikrosios padėties, kiek jaunimo dabar vartoja. Matome iniciatyvas legalizuoti lengvuosius kvaišalus, tokios iniciatyvos, kaip pamenate, buvo nuo 2004 m. rudens, ką tik įstojus į Europos Sąjungą. Kad jie būtų legalizuoti, daromas didelis lobizmas, tai yra didžiulis verslas.
Mosuotis kirviu be tam tikros pasekmių analizės, be padėties įvertinimo tokio socialinio-psichologinio klimato situacijoje negalima. Priklausomi žmonės visą laiką bus vergai. Juos ištraukti iš vergovės yra pagrindinis valstybės uždavinys. Čia reikia labai rimto sisteminio ir ilgamečio nuoseklaus darbo.
G.JAKAVONIS: Ar čia nėra perlenkimo? Ar tas įstatymas nesupriešino žmonių?
D.KEPENIS: Koks skirtumas, ar 19 litrų, ar 17, ar 15. Vis tiek 7 litrai yra riba, kurią seniai nustatė mokslininkai, nebegalima daugiau gerti nė lašo, nes po to prasideda degradacija, protinė, moralinė ir kita. Mes geriame dvigubai daugiau, negu yra mokslinės normos.
Dabar toliau šnekėkime apie tai, kad vynas yra kultūros dalis. Palaukite, kas tą įrodė? Įrodė alkoholio pramonės pasamdyti mokslininkai. Žinoma, kai moki milijoną, tau bet ką gali įrodyti. Neneigiu, kad yra žmonių, kuriems vynas yra vienintelė kultūros dalis. Tokių žmonių yra ir neatimsi to iš jų. Bet niekas su jais nekovoja. Mes ne su žmonėmis kovojame, mes su reiškiniu kovojame.
Pasirodo, kad didžiausia alkoholizmo pradžia yra šeimoje. Yra padaryta lentelė: jeigu vaikai matė girtaujant iki 14 metų, iš jų 8 proc. tampa alkoholikais. Jeigu tik nuo 15 metų pradėjo matyti ir patys bandyti, tiktai 4 proc. tampa alkoholikais. Jeigu pradėjo girtauti nuo 18 iki 20 metų - 4 proc. ir tiktai 2 proc. tokių, kurie nuo 21 metų pradėjo vartoti alkoholį arba matė jį vartojant.
Taigi teisingas yra įstatymas Amerikoje, kur 21 metai yra riba, iki kurios negalima gerti. Pabandyk Amerikoje įsigyti alkoholio - manęs, žilaplaukio, prašo dokumentą parodyti. O mes keliame isteriją, kaip čia dabar dokumento paprašė. Amerikoje nėra problemų, visi rodo dokumentus ir perka alkoholį.
O mes leidžiame bet kada - gerkime, kiek norime ir bet kada. Nuo šitos laisvės ir prasidėjo tikras alkoholizmas Lietuvoje. Laisvė pirmiausia yra atsakomybė. Liberalai net negalvoja apie tai, kas būna po to, kai šitie vaikai patenka į ligonines nuo psichozių, kiek kainuoja jų gydymas. Moka vienodai - tiek alkoholikai moka už gydymą, tiek blaivininkai.
Kodėl nėra skirtumo? Laikas įvesti. Bet mes gi neįvedinėjame šito skirtumo. Mes sakome: na, visi vargšeliai, ligoniai, visi lygūs. Ne visi lygūs. Vieni yra girtaujantys, kuriuos reikia stabdyti. 1 proc. šiandien skiriame vadinamajai sveikatos profilaktikai, 99 proc. - gydymui. Kai Seime pakėliau klausimą, kad reikia pradėti skatinti mokytojus, mokyklas, sporto organizacijas, - nėra pinigų.
Reikia mažinti eiles pas gydytojus. Tose eilėse pusė žmonių, kurie prarado sveikatą dėl to, kad jie gyvena neatsakingai. Jie girtauja, rūko ir taip toliau. Tėra 4 būdai susirgti: nejudėti, persivalgyti, rūkyti ir girtauti. Dar - stresuoti, sukelti savo artimui įtampą. Nėra kitų variantų. Jeigu sumažiname girtavimą, apskritai alkoholizmą, iš karto trumpėja eilės pas gydytojus. Niekas nešneka, kad galime trumpinti eiles mažindami alkoholizmą.
M.BALČIŪNAS: Mes galime lyginti su kitomis šalimis, galime žiūrėti, kaip kas vyksta kitose šalyse, bet dabar turime pažvelgti į mūsų šalį, į mūsų problemą. Nemanau, kad darbo mūsų reabilitacijos centruose sumažės. Aš už tai, kad reikia griežtinti priemones, mes turime daryti viską, kad galėtume kažkaip šitą problemą sustabdyti. Tai ilgas procesas, ne vienadienis darbas, nes žmonės, kurie turi priklausomybę, tikrai jaučia pasipriešinimą.
Kas daugiausiai kelia negatyvą ir nepasitenkinimą? Tie, kurie yra priklausomi. Aišku, juos spaudžia, jie nori vartoti ir jiems reikia dabar gauti. Bet jeigu mes, pavyzdžiui, legalizuosime „žolę“, tai čia išvis bus tragedija. Prie Seimo į piketą susirinkę „žolininkai“ šaukė: reikia legalizuoti kanapes, nes jas galima panaudoti ir medicininėms paskatoms.
Mano reabilitacijos centrai perpildyti tų, kurie pradėjo nuo vyno taurės, kurie pradėjo nuo kanapės, nuo nekaltos „žolytės“. Dainius kalbėjo apie išmokimo teoriją, kai žmogus gyvena, mato ir jo galvoje formuojasi tam tikras vaizdinys. Jeigu valstybė leidžia daryti piketus, jei kalba apie tai, kad legalizuokime „žolę“, jeigu valstybė leis, kad mes galime laisvai vartoti alkoholį, vyną, kuris mums tinkamas pakelti apetitą, tai žinote, kas bus? Jų galvelėje susiformuos vaizdinys, kad čia nieko tokio. O paskui jie taps priklausomi.
D.VELIČKA: Dabar žiūrėdamas jums į akis pasakysiu: aš vyną propaguoju dvidešimt metų. Į mano vyno degustacijas susirenka, sakykime, per mėnesį gal 50-60 žmonių. Žodžiu, per 20 metų apie 20 tūkst. žmonių. Ponas Kepeni, 20 tūkst. žmonių, Dominykas paima ir įpila vyno, ir nė vieno girto. Ką jūs į tai pasakysite?
D.KEPENIS: Puiku.
D.VELIČKA: Valstybė per 20 metų nieko kito nedarė, tiktai draudė, trukdė. Aš šiandien žiūrėdamas į kamerą galėčiau pasakyti: jeigu atsirastų, kad per mano degustacijas nors vienas žmogus pasigėrė arba išėjo girtas, arba jį patraukė, kaip jūs sakote, į tą nusikalstamą liūną, tai aš metu savo... Čia jau ne verslas, čia yra mano pašaukimas. Ir dėl to šitos kultūros mokymas ir yra didžiausias stabdys nuo visokių baimių, kuriomis jūs gąsdinate.
Kultūros žmogus niekada neis ir niekada nepils, vyno su degtine nemaišys. Jis turi matyti tą kultūrą. Bet jeigu jūs dabar vaikus nuo stalo nuvejate, kai šeima susėda gražiai pietauti, vakarieniauti ar švęsti... Mano šeimoje yra 5 anūkai, visi alkoholiai yra spintose atviri. Nė vienam vaikui nereikia. Ir aš nematau jokios problemos, todėl, kad jie niekada nematė girtuoklio prie šio stalo.
G.JAKAVONIS: Sekmadienį štai žiūriu „Pageidavimų koncertą“, o ten V.Šiškauskas dainuoja, rodomas klipas „Su gimimo diena“, kur atidarinėjamas šampanas. Yra dar klasika - per kiekvienus Naujuosius metus skamba „Traviata“: „Pakelkime taurę linksmybių...“ Kas leidžia rodyti viešai tokius dalykus? Kaip šiuos dalykus pražiūrėjote?
A.SKARDŽIUS: Kodėl pradedame draudimus nuo to, ko negalime sureguliuoti? Tarkime, problema yra spirituotas alus. Yra sirupas arba spirituotas limonadas, kokteiliai. Spirituotas alus, spirituotas vynas yra tie vadinamieji kokteiliai. Yra įvairiausių kenksmingų produktų rinkoje. Paimkime tabletes, kurios pardavinėjamos be recepto, kuriomis svaiginamasi. Visiems viskas žinoma. Yra losjonai po pusę litro. Išimkime iš rinkos tuos elementus. Lapų plėšymas brangiuose žurnaluose, kur yra reklamuojami gėrimai, kainuojantys šimtą ir daugiau eurų. T.y. ekskliuzyviniai gėrimai. Galų gale mes gyvename ne izoliuotoje valstybėje. Matome, kad yra protokoliniai pietūs, protokoliniai susitikimai, matome įvairiausią kultūrą. Atsiverskime Šv. Raštą, paskaitykime.
Mes niekada nesuvarysime į konclagerį, neaptversime spygliuota tvora šiandien priklausomų, kurie yra vergai. Mes turime be lazdos ieškoti, sakykime, sveiko visuomenės, nors tam tikrai neužteks vienos kadencijos, sisteminio blaivinimo mechanizmo, algoritmo. Vien draudimas nieko nesprendžia.
G.JAKAVONIS: Ką daryti, kad Lietuvai būtų geriau? Turbūt sutiksite, kad šitas įstatymas netobulas. Nei R.Karbauskis, nei A.Veryga neturi tokio autoriteto, kokį kitados turėjo M.Valančius.
D.KEPENIS: Kai žmonės mato sveikuolius, jie nebenori gerti. Kai mato kultūringai geriančius, jie irgi truputį pradeda, pabando, po to pabandymo ir prasideda problemos. Mes čia, Lietuvoje, turime kelis šimtus tūkstančių žmonių, priklausančių nuo alkoholio. Kelis šimtus tūkstančių! Būtent todėl, kad jie pabandė labai anksti vartoti. Per kelerius metus aplankiau daugiau nei šimtą mokyklų, paklausiau penktokų, kas nesate bandę alkoholio. Vienas, du vaikai penktoje klasėje nebandę, visi kiti yra pabandę. Alaus paragavo. Penktokai!
Kai klausiu medikų, kiek jums reikia pinigų, kad Lietuva taptų sveika ir kristų visų sergamumų kreivės, jie nežino. O aš sakau - žinau. Ta suma yra vienas prie 24, kiek reikia investuoti, kad Lietuvoje sustotų sergamumas. Taip pat girtavimas. Užtenka šimto milijonų eurų, kad Lietuvoje problema būtų išspręsta. Ir sergamumo, ir alkoholizmo, ir vaikai augs sveiki. Šiandien du su puse milijardo mes skiriame gydymo tikslams ir vieną procentą atiduodame. Tai yra per mažai.
M.BALČIŪNAS: Mūsų šalis krikščioniška ir mes turėtume žmonėms diegti krikščioniškas vertybes. Padėti save realizuoti, juos motyvuoti, kad galėtų atrasti savo vietą, nes daugelis iš tiesų nusivylė, galbūt kažkas darbuojasi ir mokosi universitete, kad paskui už minimumą eitų dirbti. Aišku, mūsų mąstymas senas, dėl to turime keisti mąstymą.
D.VELIČKA: Dar 2002 m. Seime buvo priimti Valstybės alkoholio kontrolės politikos principai, 7 punktu sakoma taip: didinti visuomenės informuotumą alkoholio vartojimo daromos socialinės ir ekonominės žalos sveikatai ir ūkiui klausimais. Viskas čia tinka, išskyrus tai, kad trūksta vieno žodžio: didinti visuomenės informuotumą nesaikingo alkoholio vartojimo daromos socialinės ir ekonominės žalos klausimais. Būtent nesaikingas alkoholio vartojimas yra didžiausia problema, o ne alkoholio vartojimas apskritai.
A.SKARDŽIUS: Manau, kad vis dėlto reikalinga nacionalinė ilgalaikė programa ir jai turi vadovauti premjeras. 2002 m., kai pradėjome kovą su narkomanija, vis dėlto neįkalbėjau tuometinio premjero, kad jis imtųsi vadovauti. Viskas buvo nuleista koordinuoti sveikatos apsaugos ministrui. Kaip pavyzdį galiu pasakyti: griežto režimo kalėjime Alytuje įkūrėme reabilitacijos centrą - kalėjimą kalėjime. Jį pakrikštijo Ozu. Ten yra ir sporto salės, net yra maldos namai, stomatologijos kabinetas ir visa kita. Ir dvi zonos. Įsivaizduokite, ne narkomanus ten susodino, o kad būtų lengviau administracijai tvarkytis, tuos vietinius vadukus, kad izoliuotų nuo kitos grupės.
Tai kaip galima įgyvendinti programas, kokią įtaką tam turės sveikatos apsaugos ministras? Ar ministras sukontroliuos sienas? Ne. Čia turi būti ministras pirmininkas, pati svariausia valstybės valdymo figūra turi būti atsakinga už nacionalinę programą, įtraukiant tiek alkoholį, tiek kitus kvaišalus, pirmiausia narkotikus. Tada galima pradėti sisteminį darbą.
Švietimo, socialinės sveikatos sritys labai svarbios formuojant naują pilietį nuo mokyklos pirmųjų klasių, kad nematydamas reklamos ir esant mažam prieinamumui arba minimaliam prieinamumui nesiformuotų tas vartotojas, į kurio širdį ir protą beldžiasi tiek lietuviška alkoholio pramonė, importuotojai, tiek nelegalūs platintojai. O tada jau tampa mūsų visuomenės socialine problema, kaip reabilituoti.
Narkomanijos prevencijoje yra metadono programa. Tai tie patys narkotikai ir kova tik su pasekmėmis. Tenka apgailestauti, kad tik tiek pasiekėme per 15 metų. Ir kol sveikatos apsaugos ministras vadovaus nacionalinėms programoms, mes ir dalinsime tik metadoną, tai yra tą patį narkotiką tam, kad palengvintume narkomanų kančias.
Šaltinis: Respublika.lt
