Maždaug 1,8 mln. studentų šį mėnesį pabaigs Amerikos koledžus ir universitetus, tačiau jų ateities perspektyvos nebus nulemtos aukštosios mokyklos pavadinimo, išspausdinto ant jų diplomo. Lygiai tokia pat svarba tenka ir paties studento aktyviam dalyvavimui švietimo patirtyje. Kaip skelbia naujausios Franko Bruni knygos pavadinimas, „Tai, ką baigsi, nėra tai, kuo tapsi“. Bruni savo knygoje pateikia įvairių šalies šviesuolių pavyzdžius, įskaitant kelis MacArthuro draugijos programos (dar vadinamos „genijų stipendija“) narius, kurie nebaigė aukščiausiai mokslo įstaigų pakopai priklausančių koledžų ir universitetų, o vietoje to sėkmę pasiekė pilnai pasinaudoję jų lankytų universitetų galimybėmis. Bruni esminį teiginį patvirtina ir naujai surinkti duomenys apie MacArthuro draugijos narių išsilavinimą.
Paaiškėjo, kad šie genialūs žmonės yra baigę tiek privačius, tiek valstybinius universitetus – nuo inžinerijos mokyklų bei specializuotų meno ir muzikos koledžų, iki teologijos fakultetų. Nors didžiausia dalis draugijai priklausančių narių, baigusių kurią nors vieną mokslo įstaigą, lankė Harvardą, kiti baigė ne tokias rinktines institucijas. Vienas iš penkių draugijos narių baigė įstaigas, kurių priėmimo lygis yra didesnis nei 50 proc. Penkiolika baigė arba istoriškai juodaodžių lankomus koledžus ir universitetus, arba kitus mažumų koledžus, o 44 - moterų koledžus. Dar keturiasdešimt baigė su religija susijusias aukštojo mokslo institucijas, o keli draugijos nariai, tokie kaip organinės chemijos mokslų daktaras Philas Baranas, savo studijas pradėjo bendruomenės koledžuose. Iš viso 918 MacArthuro draugijos narių lankė 315 skirtingų aukštojo mokslo institucijų.
O kur dar tiek keli draugijos nariai, kurie apskritai nelankė koledžo ar nebaigė bakalauro! Rašytojai
Cormacas McCarthy ir Jonathanas Lethemas metė koledžą, jaunimo aktyvistė Lateefah Simon Millso koledžą pradėjo lankyti jau gavusi draugijos stipendiją, o muzikantas Dafnis Prieto ir sidabrakalys Ubaldo Vitali apskritai nesiekė aukštojo išsilavinimo. Nors gydytojas D. Holmesas Mortonas turi aukštojo mokslo diplomą, jis nebuvo baigęs vidurinės mokyklos ir į koledžą pateko pabaigęs nuotolinius kursus, tarnaudamas JAV civilių programos jūrų pėstininku kariniame jūrų laivyne. Iš viso 100 MacArthuro draugijos narių 1981-2014 m. neturėjo aukštojo išsilavinimo, iš kurių 39 lankė koledžą, bet jo nebaigė, 37 nesiekė aukštojo išsilavinimo, o 24 nebaigė bakalauro, tačiau turi aukštesniojo mokslo diplomus.
Duomenys taip pat rodo, kokia mokslinė aplinka labiausiai skatina studento kūrybiškumą: palyginti daug draugijos narių yra baigę humanitarinių mokslų koledžus. Šie koledžai yra išskirtinai amerikietiškos ir paprastai nedidelės mokslo įstaigos, siūlančios bakalauro studijas. Mažiau nei 2 proc. JAV koledžų studentų baigė humanitarinių mokslų koledžus, tačiau tai padarė net 14 proc. MacArthuro draugijos stipendininkų. Šios institucijos viena nuo kitos smarkiai skiriasi – vienos jų kruopščiai renkasi savo studentus, kitos ne. Šiai kategorijai priklauso tokie moterų koledžai, kaip Barnardo koledžas, kurį baigė dešimt MacArthuro draugijos narių, įskaitant Irene Winter, meno istorikę, turinčią antropologijos bakalaurą. Taip pat jai priklauso tokie su Bažnyčia siejami koledžai, kaip Siena koledžas Albanyje, Niujorke, kurį baigė rašytojas Williamas Kennedy, bei istoriškai juodaodžių lankomi koledžai, pavyzdžiui, Morehouse‘o koledžas Atlantoje, Džordžijoje, kurį lankė gydytojas ir mokslininkas Donaldas Hopkinsas. Iš tiesų, labiausiai humanitarinių mokslų koledžus vienija artimi fakulteto ir studentų ryšiai, kokybiškas švietimas ir humanitarija paremta mokymo programa.
Norint išsiaiškinti, kodėl humanitarinių mokslų koledžai pagimdė tokią neproporcingą dalį MacArthuro draugijos narių, turime suprasti, kaip platesne prasme reikia brandinti išskirtinį žmogaus kūrybiškumą. Nepanašu, kad humanitarinių mokslų koledžai priimtų daugiau kūrybingų žmonių nei kiti koledžai ir universitetai. Jie remiasi tais pačiais studentų priėmimo kriterijais, kaip ir kitos aukštojo mokslo įstaigos – standartizuotų testų rezultatais, pažymių vidurkiu ir mokytojų rekomendacijomis – ir šie tradiciniai matai greičiausiai kaip tik apsunkina stojimą jauniems žmonėms, turintiems daugiausiai kūrybinio potencialo. Kur kas labiau tikėtina, kad privatūs humanitarinių mokslų koledžai pagimdė daugiau nei įprasta genijų dėl šių institucijų mokymosi aplinkos – liberalaus švietimo, leidžiančio išsiskleisti studento kūrybiškumui.
Išskirtinis kūrybingumas, charakterizuojantis MacArthuro stipendininkus, glaudžiai siejasi su liberalaus švietimo sąvoka. Kūrybingumui vystyti reikia elementarios kompetencijos plačiame disciplinų spektre, aukštesnės kompetencijos vienoje ar daugiau sričių, bei gebėjimo pamatyti ryšį daugiau nei keliose srityse, norint iškelti naujus klausimus ar suformuluoti naujus atsakymus. Tam taip pat reikia susidūrimo su skirtingomis perspektyvomis, metodologijomis bei įrodymo koncepcijomis. Humanitarinis švietimas suteikia žmogui galimybę prisitaikyti prie sudėtingų sąlygų ir pokyčių. Ypatingai aukštu prioritetu čia yra laikomas kritinio mastymo įgūdžių vystymasis bei gebėjimas atskirti nuomonę nuo faktų, o geras idėjas – nuo blogų. Ellen Browning Scripps, kurios garbei yra pavadintas Scripps koledžas, turbūt geriausiai apibūdino humanitarinio švietimo tikslus: „Pirmaeilė koledžo pareiga yra savo studentuose vystyti gebėjimą mąstyti aiškiai ir nepriklausomai bei gyventi pasitikint savo jėgomis, drąsiai ir viltingai.“
Nors daugybė mokymo institucijų palaiko liberalaus humanitarinio švietimo idėjas, humanitarinių mokslų koledžai šiomis vertybėmis tiesiog gyvena. Kai kurios humanitarinių mokslų koledžų charakteristikos yra unikalios šioms institucijoms. Artimas fakulteto ir studentų bendradarbiavimas užtikrina gilią sąveiką tarp profesorių ir studentų tiek auditorijos viduje, tiek ir už jos ribų. Nedidelės auditorijos leidžia praktikuoti diskusijomis, o ne paskaitomis paremtą pedagogiką. Profesoriai yra atrenkami atsižvelgiant tiek į jų, kaip dėstytojų, įgūdžius, tiek į jų mokslinį produktyvumą. Nedėstydami studentams, pilnu etatu dirbantys fakulteto darbuotojai moko įvadinių kursų, o studentai padeda profesoriams su jų moksliniais projektais.
Humanitarinių mokslų koledžų studentai taip pat yra kur kas labiau linkę visus ketverius metus gyventi studentų bendrabučiuose. Bendrabučiai ne tik skatina bendravimą su kitų sričių studentais už oficialaus mokymosi ribų, bet ir moko bendrauti su iš skirtingų šeimų ir aplinkų atėjusiais žmonėmis. Pavyzdžiui, ekonomikos studentas gali savaitgaliui išvažiuoti kopinėti kalnais su savo geologu kambarioku arba papietauti su istoriją studijuojančiais bičiuliais, o studentas iš mažyčio Vidurio Vakarų miestelio gali būti apgyvendintas su studentu iš Pekino, Kinijos. Nenuostabu, kad toks tarpusavio bendravimas stimuliuoja žmogaus kūrybinį potencialą.
Be to, didesniuose universitetuose gali būti sunku lankyti kursus už koledžo ribų ar pasirinkti paskaitas, kurios suteikia daugiau nei pagrindinius švietimo reikalavimus. Tuo tarpu humanitarinių mokslų koledžai aktyviai skatina lankyti kursus, nesusijusius su pagrindine mokymosi disciplina, ir kai kuriais atvejais netgi apkarpo bakalauro reikalavimus, kad užtikrintų, jog studentai turi laiko tarpdisciplininiam darbui. Universitetai taip pat paprastai suskirsto studentus pagal specialybę, kad, pavyzdžiui, gamtos mokslų studentas lankytų rašymo paskaitas, sudarytas specialiai šiai disciplinai, ir tik su kitais gamtos mokslų bakalaurais. Priešingai, humanitarinių mokslų koledžuose fizikos studentas gali lankyti Šekspyro ar poezijos paskaitas su anglų literatūros studentais, o anglų literatūros studentas gali tyrinėti biologiją ar chemiją drauge su gamtos mokslų studentais. Tokia laisvė gali padėti jaunuoliams vystyti gebėjimą atpažinti ir pasinaudoti situacijomis, kurios skiriasi nuo jų disciplinos normos. Psichologas ir MacArthuro draugijos narys Howardas Gardneris bei jo kolegos pavadino tai „vaisinga asinchronija“ ir apibrėžia ją kaip būtinybę išskirtiniam kūrybingumui vystyti. Humanitarinių mokslų koledžai toleruoja šią asinchroniją turbūt labiau nei kitos institucijos.
Kūrybingumas taip pat reikalauja, kad išskirtiniai mąstytojai paliktų sau erdvės klaidoms ir aklavietėms, kurios paprastai eina prieš bet kurį proveržį moksle ar menuose. Būtent tokios filosofijos laikosi MacArthuro draugijos stipendijų programa su savo besąlygiškomis $625,000 siekiančiomis stipendijomis. Tai taip pat yra vertybė, įtvirtinta humanitarinių mokslų koledžų mokymo programose, tačiau tos „kūrybingumą skatinančios“ švietėjiškos vertybės nėra unikalios vien tik jiems. Daugelis privačių universitetų taip pat siūlo panašias galimybes studijuoti tarpdisciplininius dalykus. Garbės koledžai arba valstybinių universitetų menų ir mokslo fakultetai skatina tiek studijų gilumą, tiek jų platumą. Pavyzdžiui, Niujorko valstijos universitetą Albanyje baigusi MacArthuro stipendininkė Sheila Nirenberg iš pradžių planavo būti rašytoja, bet laivai pasirenkamu dalyku išsirinko žmogaus genetiką ir tai lėmė, kad galiausiai ji baigė psichologijos bakalaurą. Vėliau ji tapo neuromokslininke, besispecializuojančia akių implantų kūrime. Taigi, net jeigu akademinė programa neleidžia rinktis kursų skirtingose srityse, ambicingas studentas visada turės galimybę tyrinėti jas per pasirinktinius dalykus, paskaitas ir susitikimus.
Koledžo išsilavinimas, kaip ir santaupos banke, yra investicija, bet, priešingai nei kitos investicijos, jo vertė priklauso nuo aktyvaus paties studento dalyvavimo išsilavinimo procese. Elitinio koledžo diplomas neabejotinai turi savų pliusų, bet koledžas iš esmės yra tai, ką iš jo pasiimame. Kaip parodė šimtai MacArthuro genijų, kūrybingumas gali suklestėti pačiose įvairiausiose mokymo institucijose.
Cecilia A. Conrad yra MacArthuro draugijos programos viceprezidentė
