Pripažinkime, Lietuvoje klesti Estijos fetišizavimas. Mes mylim estus už jų tikrus ar menamus pasiekimus, pavydime jiems šaunių politikų bei politikių, nuolatos lygiuojamės į juos, bet ir piktinamės jų perdėm uoliais siekiais tapti skandinavais. Estijos pavyzdys dažną kartą iškyla ir aukštojo mokslo diskusijose.
Štai neseniai prof. Algis Krupavičius pateikė jų universitetinės sistemos apžvalgą, kuri liudija, jog Estijoje vienam universitetui vidutiniškai tenka mažiau studentų nei Lietuvos. Taigi autorius daro išvadą, kad estai nesuka sau galvos dėl santykinai mažų universitetų ir dėl aukštųjų mokyklų tinklo konsolidavimo. Jei estai nesuka, kodėl gi sukti mums?
Išvados atrodo logiškos, bet kartu ganėtinai paviršutiniškos ir trumparegiškos. Užuot žiūrėję į mūsų kaimynų dabartinį status quo ir jį naudoję kaip Lietuvos švietimo ateities formavimo standartą, verta atidžiau pasižiūrėti, kaip patys estai mato savo aukštojo mokslo sistemos ateitį ir kuria kryptimi juda.
Tam tikslui norėčiau atidžiau panagrinėti dar pernai „Nordic Investment Bank“ viceprezidento Gunnaro Okko vadovaujamos komisijos paruoštą ataskaitą apie reikiamus struktūrinius pokyčius šioje srityje. Beje, Estijos Švietimo ir mokslo ministerija bei kitos švietimą kuruojančios institucijos aprobavo šią ataskaitą ir jos pagrindu numatė ateities reformų kryptis. Kas gi joje siūloma?
Dokumente randame septynis esminius pasiūlymus. Visų pirma, siūloma sutelkti švietimo ir mokslo potencialą į du centrus. Vienas iš jų būtų Taline, o kitas – Tartu. Liktų tik trys universitetai (du Taline ir vienas Tartu), priglobiantys likusias aukštąsias mokyklas bei mokslo institutus, kurių kokybę nuolatos vertintų tarptautiniai ekspertai.
Taip pat norima atsikratyti ir studijų programų dubliavimo. Vidinė konkurencija eliminuojama ir persiorientuojama į konkurenciją tarptautiniu mastu. Tuo tikslu siekiama įvesti ir kuo daugiau studijų programų anglų kalba. Tai būdas ne tik pakelti profesūros bei studentų kompetencijas, bet ir sukurti šalyje tarptautinei mokslo bendruomenei patrauklius studijų bei mokslo židinius.
Remdamasis Suomijos pavyzdžiu, pagrindinis ataskaitos autorius taip pat siūlo sujungti visų universitetų rinkodarines pastangas po vienos organizacijos stogu. Tokiu būdu Estijos aukštojo mokslo prekės ženklas reprezentuotų sistemos visumą ir todėl būtų geriau matomas bei atpažįstamas pasaulyje. Taip pat siekiama optimizuoti ir aukštųjų mokyklų nekilnojamojo turto bei mokslinių išradimų/patentų valdymą.
Kiek netikėta ir tai, jog estai svarsto apie galimybes pakoreguoti nemokamo mokslo modelį įvedant studijų sutarties principą. Valstybė suteiktų studijų paskolą, kurios nereikėtų grąžinti, jei studentas sėkmingai baigtų universitetą bei padirbėtų Estijoje tam tikrą laiko tarpą.
Dar įdomiau, kad tą patį sutarties principą norima taikyti ir studijoms užsienio universitetuose. Tose srityje, kurios yra traktuojamos kaip strategiškai svarbios šalies vystymuisi, siūloma finansuoti bent šimto studentų studijas prestižiškiausiuose pasaulio universitetuose. Savo ruožtu studentai įsipareigotų grįžti į Estiją ir dirbti šalies labui bent dešimt metų.
Baigdamas pasiūlymų sąrašą, ataskaitos autorius ragina padidinti bazinį mokslo tyrimų finansavimą universitetams. Tokiu būdu greičiausiai siekiama stabilizuoti sistemą, kad būtų lengviau planuoti ir vystyti šalies mokslinių tyrimų potencialą.
Dokumente atrandame ir gausybę kitų mano nepaminėtų pasiūlymų, bet šios trumpos apžvalgos užtenka, kad susidarytume bendrą reformų krypties vaizdą. Mano nuomone, reformų kompleksiškumas yra pats stipriausias šios ataskaitos bruožas. Akivaizdžiai suprantama, kad reikia viso komplekso žingsnių, kurie logiškai baigtų esamos sistemos adaptaciją naujiems tarptautiniams iššūkiams.
Tuo tarpu Lietuvoje dažną kartą girdime apie atskirus reformų elementus. Siūloma sumažinti studijų dubliavimą, padidinti aukštojo mokslo finansavimą, bet tarsi nenorima ar nesiryžtama imtis kompleksiško sistemos pertvarkymo, kuris leistų Lietuvos mokslo bei studijų židiniams tapti konkurencingais tarptautiniu mastu.
Jokiu būdu neneigiu, jog egzistuoja ne vienas sėkmingas galimų aukštojo mokslo reformų modelis, bet jis turi būti taikomas kaip baigta logiška visuma (suvokiant skirtingas socialines pasekmes). Mes jau turime nesėkmingą eksperimentą su liberalų įvykdyta reforma, kuri net nebuvo liberali. Viena vertus, buvo sukurta vietos aukštųjų mokyklų konkurenciją skatinanti krepšelių sistema, bet, kita vertus, valstybė skyrė bazinį finansavimą visiems.
Taigi viena ranka buvo skatinama laisvos rinkos konkurencija, kuri turėtų atrinkti stipriausius ir numarinti silpniausius, o kita palaikoma silpniausių gyvybė, kad jie nenumirtų neatlaikę konkurencinės kovos. Galiausiai gavome pakankamai liūdną rezultatą, kurį jau seniai numatė ekonominė antrarūšiškumo teorija (theory of second best). Ji teigia, jog logiškai neišbaigtas (dalinis) problemos sprendimas gali ne pagerinti, o tik dar labiau pabloginti esamą situaciją.
Nesupraskite manęs neteisingai – aš neadvokatauju už liberalų švietimo reformų modelį, nes manau, kad jis turi pakankamai skaudžių pašalinių pasekmių. Bet jei mes norime ką nors reformuoti, tai reformuokime taip, kad ta pertvarka būtų logiškai išbaigta.
Vienas ar kitas matomesnis žingsnis – toks, kaip nemokamo mokslo įvedimas ar studijų programų dubliavimo sumažinimas – mažai ką keičia. Reikia kompleksiško sprendimo, kuris sustyguotų visus esminius instrumentus, kad atsirastų sisteminis sąskambis.
Būtent taip mąsto estai ir todėl jų vykdomos reformos yra sėkmingos, o mūsų – ne. Jei mes nepadarysime atitinkamų išvadų ir nerasime politinės valios būtent tokiems visapusiškiems sprendimams, mes ir toliau vilksimės pasaulinio aukštojo mokslo rinkos uodegoje.
Šaltinis: 15min
