Ketvirtadienį Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino šį siūlymą, už jį vienbalsiai balsavo 113 parlamentarų.
Dėl savo pogrindinės veiklos N. Sadūnaitė yra laikoma žymiausia XX a. Lietuvos disidente, kovotoja už žmonių teises ir Lietuvos laisvę.
„Ji mums buvo žiburys, ji mus įkvėpė savo narsa, savo drąsa, ji kėlė Lietuvos dvasią, ypač žadino jaunimo dvasią, kad siektume, kad Lietuva atgautų nepriklausomybę, buvo drąsi, be kompromisų moteris“, – ketvirtadienį Seime kalbėjo parlamentaras Petras Gražulis.
„Tai moteris, kuri buvo laisva net nelaisvame režime“, – tvirtino konservatorius Kęstutis Masiulis.
Kitas konservatorius Arvydas Anušauskas pabrėžė jos indėlį sovietmečiu platinant uždraustą „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“.
„Kaip istorikas galėčiau daugiau pasakyti apie Nijolę Sadūnaitę – žmogų, kuris buvo vienas pagrindinių ryšininkų patenkant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai“ į Vakarus. Tačiau man irgi teko ją labai seniai pažinti. Pirmiausiai tai yra jautrus žmogus, kuris rūpinasi visais nuskriaustaisiais, tais žmonėmis, apie kuriuos mes galime turėti labai skirtingą nuomonę, bet ji vykdo pareigą taip, kaip mano esant reikalinga“, – tvirtino A. Anušauskas.
Nijolė Sadūnaitė gimė 1938 m. liepos 22 d. Kaune, agronomų šeimoje. 1955 m. baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą. 1956 m. tapo Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos nare. Nenorėdama išsižadėti religinės praktikos, dirbo sekretore mašininke, gamyklos darbininke, skaičiavimo centro perforuotoja, baigusi medicinos kursus – Vilniaus kūdikių namuose.
1974 m. suimta, 1975 m. sovietų režimo nuteista už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ dauginimą ir platinimą. Moteriai buvo skirta trejų metų kalėjimo griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje bausmė, po to sekė dar treji metai tremties. Ji kalėjo Mordovijoje, ištremta gyveno Rytų Sibire.
1980 m. grįžusi į Lietuvą, N. Sadūnaitė vėl įsitraukė į „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidybą: rinko žinias, pristatydavo jas redaktoriui, redagavo, daugino, gabeno leidinį į Maskvą, iš kur jis pasiekdavo Vakarus. Dėl to ji buvo toliau sovietų saugumo persekiojama. Dėl KGB sekimo vienuolė nuolat slapstėsi, ne kartą buvo suimta ir tardoma.
1987 m. rugpjūčio 23 d. su Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu ir Petru Cidziku surengė mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo paminėti Ribentropo-Molotovo paktą. Mitinge po ilgų priespaudos dešimtmečių buvo viešai sugiedotas Lietuvos himnas.
Nuo 1988 m. Lietuvos Helsinkio grupės narė. Ji yra išleidusi knygų apie KGB metodus ir kovą už tikinčiųjų pamintas teises Lietuvoje. 1989–1990 m., kviečiama įvairių organizacijų ir privačių asmenų, N. Sadūnaitė keliavo po Europą ir JAV – jos dėka daugybė žmonių sužinojo apie Lietuvos laisvės siekį ir palaikė jį žavėdamiesi pačios Nijolės taurumu.
Moteris sakė visada jautusi Dievo globą. „Lietuva dabar Danguje turi daug užtarėjų. Tikiu, viskas bus gerai“, - yra kalbėjusi ji.
Seimo įsteigta Laisvės premija skiriama žmonėms, nusipelniusiems laisvei, demokratijai ir žmogaus teisėms. Taip pat ja įvertinamas asmenų ir organizacijų indėlis skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą. Kandidatą į laureatus atrenka speciali komisija, o galutinį sprendimą priima Seimas.
Pirmoji Laisvės premija skirta Rusijos kovotojui už laisvę, žmogaus teises ir demokratiją Sergejui Kovaliovui. Šį apdovanojimą taip pat yra gavę Lietuvos laisvės lygos įkūrėjas, buvęs politinis kalinys Antanas Terleckas, pogrindinio leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ steigėjas, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, buvęs Lenkijos disidentas, dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius Adamas Michnikas, kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, signataras Vytautas Landsbergis.
Laisvės premija teikiama kasmet sausio 13-ąją per iškilmingą Laisvės gynėjų dienos minėjimą. Ji siekia 5 tūkst. eurų.
Pagal lietuvišką spaudą
