Pastaruoju metu pasaulyje regime ženklų antisemitizmo plitimą, dėl kurio perspėja ir Europos Komisija, ir Vatikanas, ir įvairios valstybinės institucijos. Lietuvoje antisemitizmas pasireiškia gal kiek labiau buitišku lygmeniu, tačiau pastaruoju metu jo taip pat regime vis daugiau.

Kas tai lemia? Galime dėl to kaltinti įsiplieskusį Izraelio ir „Hamas“ konfliktą, bet jis veikia labiau ne kaip priežastis, bet kaip katalizatorius antisemitizmui, kuris it dumblas nusėdęs tamsiuose visuomenės užkaboriuose.

Svarbiausia to priežastis – nenoras, kad kurtųsi atvira visuomenė. Visada norime rasti, kas kitas yra kaltas dėl mūsų nelaimių, bėdų, galiausiai net dėl mūsų pačių neveiklumo: kalti žydai, musulmonai, kalti baltieji, juodieji, kalti kaimynai, kalti kitokie...

Kai atsiranda socialinių, ekonominių ar politinių iššūkių, žmonės linkę ieškoti greitų ir paprastų paaiškinimų. Antisemitizmas dažnai tampa patogiu „kaltintoju“, leidžiančiu nukreipti neigiamas emocijas ar atsakomybę į tam tikrą etninę ar religinę grupę. Norisi rasti kaltuosius, savotišką atpirkimo ožį, nes taip gyventi patogiau.

Šie procesai nevyksta savaime. Pažvelkime, kas finansuoja vienus ar kitus judėjimus. Kas labiausiai kovoja su Atviros visuomenės fondais ir George’u Sorosu, kitomis panašiomis iniciatyvomis? Ir palyginkime, kas yra Rusijos – agresorės – pusėje? Žinome, kad radikalius judėjimus Prancūzijoje ir Vokietijoje finansuoja ta pati Rusija. Taip ir plaunamos smegenys siekiant sužlugdyti atviros ir atsakingos visuomenės kūrimąsi.

Taip kuriama melagiena, kuri toliau kursto manipuliacijas ir kuria prielaidas, jog viena grupė yra atsakinga už visuomenės problemas. Ši tendencija gali išplisti įvairiomis formomis, įskaitant rasizmą ir kitas diskriminacijas. Žmonės dažnai nori patogiai pasiduoti minčiai, kad jų problemas sukėlė kas nors kitas, o ne pačios situacijos sudėtingumas. Kokie nors mistiniai „jie“, kurie dėl visko kalti.

Šis procesas trunka jau šimtmečiais – ir per šį laikotarpį žydai ne kartą buvo „jie“. Ne kartą matėme, kaip žydai sukurdavo savo gyvenimą ir įsitvirtindavo visuomenėje, bet tada atsirasdavo kas nors, kas iš jų viską atimdavo ir išvydavo iš šalies. Žydai buvo varomi iš Austrijos, Vokietijos. Iš pradžių tarsi tik toks ir buvo tikslas: atimti iš jų turtą. Ir tik vėliau įsibėgėjo nacių žiaurumas pradedant žydus naikinti. Bet nepamirškime, kad tuo pačiu metu jie buvo tremiami ir iš Sovietų Sąjungos.

Šiandien visa tai ataidi įvykiuose Dagestane, Vakarų Europoje ar net Jungtinėse Amerikos Valstijose. Taip pat Lietuvoje. Vėl visur ieškoma kaltųjų, jais vėl tampa žydai ir kitos pažeidžiamos visuomenės grupės. Būtent tokiomis aplinkybėmis labai svarbu suprasti, kad tokios tendencijos gali pasitarnauti mūsų nedraugams, siekiantiems mus įveikti.

Todėl privalome ugdytis kritinį mąstymą ir objektyvumą. Visuomenė turėtų būti informuota ir gebanti atskirti faktus nuo dezinformacijos. Skirtingų grupių dialogas ir bendradarbiavimas gali padėti skatinti toleranciją ir supratimą, taip būtų kuriama saugesnė ir teisingesnė visuomenė.

Prieš du dešimtmečius įsteigę Sugiharos fondą „Diplomatai už gyvybę“ stengiamės ne tik įamžinti kilnaus diplomato žygdarbį, gelbstint žydų tautybės žmones, bet ir mūsų visuomenei skleisti tolerancijos idėją, kovoti su ksenofobinėmis apraiškomis. Tolerancija mūsų laikais, kaip ir visa liberaliosios demokratijos laikysena, reikalauja ir įtempto mąstymo, ir negailestingos kritikos, ir tikslingo išsilavinimo, ir sudėtingos argumentacijos. Tai labai svarbu, ypač dabar.

Inžinierius, verslininkas, Lietuvos visuomenės veikėjas, buvęs politikas Ramūnas Garbaravičius