Šiandien melo Lietuvoje viskas susijaukė. Melas stumia į karą ir pasaulį. Vakarai ir Lietuva kaltina Rusiją. Žodžiais kaltina. O darbais gal gina?

Lietuvos Generalinė prokuratūra 2014-11-03 be motyvų nutraukė Sausio 13-osios bylą net 8 dalyse. Visų pirma, Vilniaus pedagoginio instituto išmetimą iš TSKP CK Vilniaus aukštosios partinės mokylos ir vieno perversmo Lietuvoje organizavimo štabų joje įkūrimą. Antras epizodas - 1990-04-20 Maironio gatvėje Vilniuje „Spaudos“ įmonėje TSRS vidaus kariuomenės įvykdytas susidorojimas su beginkliais Lietuvos piliečiais. Taip 2014 m. lapkritį sužinojau, kad esu vienas iš 20 ten nukentėjusiųjų. Sumušė ne tik mus, su Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos įgaliojimais saugojusius paskutinę neužimtą Lietuvos spaustuvę, bet ir darbuotojus. Ir moteris.

Skundžiau šį ikiteisminio tyrimo nutraukimą. Deja... Procesas baigėsi teisėjo Stasio Lemežio 2015-04-13 priimta Vilniaus apygardos teismo nutartimi.

Susipažinęs su baudžiamąja byla (kiek leido prokuroras) nustėrau - mūsų šlovingo generalinio prokuroro Artūro Paulausko nurodymu, po mėnesio, t.y. 1990-05-25, ši baudžiamoji byla buvo perduota TSRS karinei prokuratūrai! Rezultatas, suprantama, koks.

Po kelerių metų Lietuva bylą atnaujino pagal medžiagos likučių kopijas, 1999 m. sujungė su Sausio 13-osios byla, 2014 m. nutraukė, nors Maironio gatvės epizodą 1999 m. Vilniaus apygardos teismas buvo grąžinęs prokuratūrai papildomai ištirti.

Pastebėjęs, kad senatis kelti drausmės bylą teisėjams yra treji metai, kreipiausi ir į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją dėl teisėjo S.Lemežio. Šis teisėjas išskirtinai neetiškai pasisakė dėl 1990-04-20 įvykių Maironio g. 1/9 Vilniuje.

Teisėjas S.Lemežis išaiškino, kad spaustuvės Maironio gatvėje, Vilniuje, užpuolimas, kurį įvykdė TSRS vidaus kariuomenė, yra tik atskiras epizodas, o ne visų užsienio valstybės karinės agresijos įvykių visumos dalis, nors LR Generalinės prokuratūros tardytojo G.Milevičiaus 1993-06-22 nutarimu ir vyriausiojo tardytojo K.Betingio 1994-10-10 nutarimu šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad yra priešingai.

Aš ir kiti nukentėjusieji (mūsų - 20) 1990-04-20 buvome sužaloti sąmoningai ir tyčia. Tačiau teisėjas S.Lemežis paliko galioti šį bylos nutraukimo nutarimą, nes „<...>įsiveržus būtent į Lietuvos Respublikos valstybinę leidybos įmonę „Spauda“, nebuvo žudoma.“ Taigi, reikia būti nužudytu, kad taptum nukentėjusiuoju.

Teisėjas S.Lemežis pritaikė ir 1949-08-12 Ženevos konvenciją ir paaiškino, kad tarptautinės teisės saugomais asmenimis laikomi asmenys, aktyviai nedalyvaujantys karo veiksmuose. Tuo tarpu, anot šio teisėjo, „Šiuo atveju, pareiškėjas (t.y. Zigmas Vaišvila - aut. past.) su kitais asmenimis neleido patekti tik metalinius šalmus ir gumines lazdas turintiems kariškiams į spaustuvės patalpas, įspėjus nepasišalino iš spaustuvės, todėl nėra pagrindo daryti išvadai, kad jie aktyviai nedalyvavo konflikto veiksmuose.“ Visų pirma, mes, beginkliai, neatlikinėjome jokių trukdymo veiksmų, mus tik talžė.

Teisėjas S.Lemežis, tokiu būdu pateisinęs neteisėtai Lietuvos valstybėje veikusios užsienio okupacinės kariuomenės agresyvius veiksmus, sukūrė teismo precedentą, kuriuo pasinaudos kaltinamieji bylose dėl agresijos prieš Lietuvos Respubliką 1990-1991 metais. Tai atviras Lietuvos teismo veikimas prieš Lietuvos valstybę.

Anot teisėjo S.Lemežio, mus mušė „tik“ guminėmis lazdomis, ir mes nepaklusome tariamai teisėtiems šių kariškių nurodymams. Šių „nekaltų“ guminių lazdų pakako tam, kad po septynių smūgių į galvą ir nežinau kiek į kūną aš netekčiau sąmonės, kad būtų sužaloti dar 19 kitų nukentėjusiųjų. Teisėjas S.Lemežis „nepastebėjo“, kad aš ir mane bandęs užstoti nuo kariškių smūgių Darius Šlapakauskas buvome sužaloti ir automato buože. Man automato buože buvo smogta į galvą, o D.Šlapakauskui buvo sulaužytas stuburas. Negana to, teisėjas S.Lemežis okupacinės kariuomenės karius prilygino Lietuvos teisėsaugos pareigūnams.

Manau, kad teisėjo S.Lemežio interpretacijos yra ne tik neetiškos, bet ir pasityčiojimas iš nukentėjusiųjų ir Lietuvos valstybės.

Teisėjo S.Lemežio priimtą nutartį nedelsdamas raštu pateikiau ir Lietuvos prezidentei D.Grybauskaitei. Prezidentės, Rusijos Federacijos valstybės paslapties, tyla tęsiasi jau ketvirtus metus.

Šaltinis: Respublika.lt