Balandžio 28 d. Vilniaus „Siemens“ arenoje sostinės publikai pirmą kartą bus parodytas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatytas miuziklas „Čikaga“, kuriame vaidmenis kuria būrys ryškiausių šalies miuziklų žvaigždžių, tarp jų ir egzotiškos išvaizdos karštakošė Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė. Kultiniame Brodvėjaus miuzikle pasirodanti aktorė atskleidė, kaip gavo prestižinį vaidmenį, ką mano apie šlovę ir kas ją sieja su žudike Velma.

- Bene brangiausiame Lietuvoje pastatytame miuzikle gavote vieną pagrindinių vaidmenų, įkūnijote dvigubą žmogžudystę įvykdžiusią Velmą Kelly. Kaip tapote „Čikagos“ trupės nare?

- Artistams buvo vykdoma atranka. Apie ją sužinojau iš miuziklo muzikinio vadovo Dereko Barneso, su kuriuo jau buvau dirbusi miuzikle „Rent“. Taip ir atsidūriau trupėje... Pasiruošiau, važiavau į Klaipėdą... Tiesą sakant, iš pradžių pretendavau į Mamos Morton vaidmenį, bet miuziklo režisierė Rūta Bunikytė ir Derekas nusprendė, kad turėčiau būti Velma Kelly. Bijojau šio vaidmens, bet išdrįsau jo imtis. Už tai esu jiems be galo dėkinga.

- Papasakokite apie savo personažą. Kokia yra Velma Kelly?

- Velma yra moteris–traukinys: kai ji turi tikslą ir jo siekia, niekas jos nesustabdys. Velmos tikslas – būti visa ko viršūnėje, ji nori šviesti, žibėti, nori, kad jai plotų visas pasaulis. Ji kerštinga, impulsyvi, tačiau ji nepalieka abejingų – arba ją mėgsti, arba ne. Viduriuko nėra.

- Kiek Velma artima jums? Ką turite bendro, o kas jums visiškai svetima?

- Šis personažas man artimas savo impulsyvumu, karštakošiškumu ir užsispyrimu. Ji, kaip ir aš, pirma padaro, o tik paskui pagalvoja. Mes abi labiau vadovaujamės jausmais nei protu ir loginiu mąstymu. Tačiau nepamirškime, jog ši moteris įvykdė dvigubą žmogžudystę – toks poelgis man visiškai svetimas.

- Jūsų personažo gyvenime svarbią vietą užima šlovė, dėmesys... Ar šie dalykai svarbūs jums?

- Mano Velma Kelly yra ištroškusi šlovės, o aš šildausi jos šlovės spinduliuose (juokiasi).  O jeigu rimtai, tai kas yra toji šlovė? Man tai yra pripažinimas savo srityje, kuris yra pasiekiamas dirbant ir būnant savo srities profesionale. Manau, kad vis dar esu kelyje ir tikroji šlovė manęs dar neaplankė.

- Nors sakote, kad šlovės dar reikia palūkėti, profesiniame gyvenime jau tikrai turite kuo pasigirti – kūrėte vaidmenis teatro spektakliuose, kine, pasirodėte didžiajame ekrane, žibėjote miuzikluose. Ne paslaptis, jog ir dėmesio sulaukiate, bet juk sakoma, kad nemokamų pietų nebūna. Kokia yra dėmesio, šlovės kaina? Kaip už ją tenka sumokėti jums?

- Dėmesys manęs tikrai nevargina. Galbūt taip yra todėl, kad nejaučiu, jog jo būtų per daug. Gyvenu savo įprastą gyvenimą sau įprastu ritmu. Tad kol kas tikrai nepajutau, kad dėl dėmesio ar šlovės reikėtų ką nors aukoti. Kita vertus, šlovė ir pirmieji puslapiai nėra tie dalykai, dėl kurių man norėtųsi aukotis.

- Ar jums pažįstama žvaigždžių liga? Kaip ja nesusirgti gavus dėmesio ir išgyvenant pakilimą?

- Kol kas nesijaučiu, kad būčiau padariusi kažką tokio didelio, dėl ko galėčiau ja susirgti, tad būtų keista, jeigu ji mane kankintų. Jei sirgčiau žvaigždžių liga, matyt, tai labiau butu šizofrenija (juokiasi). Manau, kad nežiūrėjimas į save pernelyg rimtai padeda nuo visų žvaigždžių ligų.

- Galbūt yra tekę miuziklą „Čikaga“ matyti užsienyje?

- Savo planuose esu numačiusi nuvykti į JAV ir „Čikagą“ pamatyti Brodvėjaus scenoje. O kol kas man „Čikaga“ yra visos mūsų komandos sukurtas labai brangus miuziklas.

- Ačiū.

KPMS informacija