Minint mūsų šaliai svarbią Laisvės gynėjų dieną – Sausio 13–ąją - tikriausiai kiekvienas ją prisimena su virpuliukais širdyje ir žodžiais „kova“ bei „laisvė“. Žinomi žmonės taip pat prisiminė Sausio 13-ąją, ir socialiniuose tinkluose bei susibūrę į iniciatyvą „Neužmirštuolė“, papasakojo savo skaudžias istorijas, prie savo širdies segėdami simbolinę popierinę gėlę.
Radijo laidų vedėjas Jonas Nainys:
„1991 metais man buvo septyneri. Sausio 13-ąją atsimenu labai ryškiai. Su tėvais žiūrėjome televizorių, neatsimenu, ar rodė Panoramą ar tiesiog paskutinius tiesioginius vaizdus iš Vilniaus. Tačiau jutau baimę ir rūpestį. Visų pirma, tai mačiau tėvų akyse, tada per televizorių girdimi šūviai, šūksniai ir dejonės. Išbėgau iš svetainės į savo kambarį, atsidariau spintelę ir ištraukiau tris didelius maišus žaislų. Iki sausio 13-osios įvykių nuo mažų dienų buvau didis kareivėlių, tankų, tankiečių, karinės amunicijos žaislų kolekcionierius. Tris maišus ilgai rinktų žaislų be jokio gailesčio nunešiau laiptais žemyn prie krosnies. Nuėmiau virdulį, didvyriškai traukiau kareivukus ir mečiau į ugnį. Jaučiau pyktį. Įsivaizdavau, kad tokiu būdu padėsiu mūsų šaliai. Bebaigiant šią egzekuciją pribėgo mama, norėdama sudrausminti.. Bet ji pamatė, suprato, apkabino, paglostė ir pabučiavo man į kaktą.“
Grupės „Skamp“ narys Vilius Alesius:
„Sausio 13 d. mes irgi būdami paaugliais trainiojomės prie bokšto su kiemo draugais. Amžiną atilsį Danas, Alikas ir aš, ieškodami nuotykių, šmirinėdavome tarp žmonių, nelabai ir nujausdami, kad artėja baisi naktis. Kažkada vakare nuėjau namo miegoti, o pabudau nuo šūvių, kadangi gyvenome netoliese - Karoliniškėse. Mama liepė greitai apsirengti ir mes išsiruošėme į lauką, mat brolis dar nebuvo grįžęs nuo bokšto. Kaimynė jau buvo nulėkusi jo ieškoti, bet grįžo, gavusi ginklo buože per sprandą. Prisimenu kelionę po Vilniaus ligonines, ir žuvusiųjų, bei sužeistųjų sąrašų tikrinimus. Ačiū Dievui, brolio tarp jų nebuvo. Kai grįžinėjome, gatvėse jau karaliavo rusų kareiviai, o brolį radome namie. Taip labai greitai išmokau ir visiems laikams įsiminiau naują žodį „koloborantai“.“
Džiazo atlikėja Živilė Povilaitytė:
„Sausio 13-osios vakaras. Namuose nenutyla naujienų laidų pranešimai. Mama su močiute susijaudinusios, nes link Kauno artėja tankai. Močiutė sako: - Reikia eiti prie „Telekomo“. Mama mauna man ant galvos pačią gražiausią kepurę su didžiuliu bumbulu ir kailinukus, o namuose tvyro tyla. Telekomo pastatą juosė virtinė sunkvežimių, degė laužai, o mes su močiute dainavome dainą „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos". Viskas atrodė taip didingai. Aš tuomet suvokiau tik tai, kad darau labai svarbų darbą - ginu Lietuvą. Po savaitės šį darbą iliustravau darželyje.“
Grupės „G&G Sindikatas“ narys Gabrielius Liaudanskas – Svaras:
„Ši šalies istorija susijusi ir su manimi. Tuo metu man buvo 18 metų, ir tai sutapo su pačiu smalsiausiu ir maištingiausiu kiekvieno žmogaus gyvenimo laikotarpiu. Man pačiam teko savaitę laiko praleisti prie Seimo, teko artimų draugų rate netekti žmogaus, kuris buvo mano draugu.“
Laidų vedėjas ir žurnalistas Andrius Tapinas:
„Sausio 13 d. buvo, yra ir bus labai ypatinga diena visai mūsų šaliai. Man tuo metu buvo tik 13 metų, tačiau jau tada aš supratau, jog tą naktį įvyksta permainos, po kurių mūsų šalies gyvenimas bus kitoks. Ta diena svarbi ne tik valstybei, bet ir kiekvienai šeimai, ypatingai – mano šeimai. Mano tėtis buvo vienas paskutiniųjų, kuris genamas sovietinių desantininkų automatų buožių, paliko nepriklausomą Lietuvos radiją ir televiziją. Mes neturime teisės pamiršti šios dienos, mes turime kalbėti apie ją: sau, savo vaikams ir savo anūkams.“
Dainininkas Liudas Mikalauskas:
„Iškart prisipažinsiu, kad gimiau 1985 metais. Tad per sausio 13 dienos įvykius man buvo svarbiau įsikibti į mamos sijoną, negu stovėti prie televizijos bokšto. Bet dabar – sausio 13-oji, Baltijos kelias yra vienos svarbiausių dienų Lietuvos istorijoje.“
