Visiems puikiai žinoma, jog Donaldas Trumpas labai nemėgsta žiniasklaidos. Nepanašu, jog toks jo požiūris pakis po inauguracijos. Jis nekenčia žurnalistų, neatskleidžia savo įrašų apie finansus bei verslą, todėl žurnalistams gali tekti naudotis labai nemėgstama strategija – gauti informaciją iš anonimiškų šaltinių. Kaip tokiame „Trumpo amžiuje“ turėtų elgtis skaitytojas, bandydamas suprasti anonimiškų šaltinių informaciją? Kaip šnipas.
Neįvardindamas šaltinio žurnalistas prašo skaitytojo juo pasikliauti. Tačiau neaišku, ar jis informaciją gavo iš kažkokio vadovo, iš praktikanto ar iš praeivio gatvėje. Kiekvienas šaltinis turi savo kėslus, savo tikslus, jeigu, skaitytojas nieko nežino apie šaltinį, jam bus sunku suprasti informaciją bei motyvaciją. Prisimenate, kaip 2003 metais žiniasklaida, naudodamasi anonimiškais šaltiniais, rašė apie Irako karą ir kūrė pasakas apie masinio naikinimo ginklus?
Anonimiški šaltiniai turi savo vietą. Per Watergate skandalą „Washington Post“ reporteriai Bobas Woodwardas ir Carlas Bernsteinas informaciją gavo iš šaltinio slapyvardžiu „Plačiagerklis“. Taip jie tikrino smulkmenas ir įrodymus dėl prezidento Richardo Nixono dalyvavimo įsilaužiant į Nacionalinio demokratų komiteto būstinę, pavagiant įslaptintus dokumentus ir įrengiant pasiklausymo įrangą telefonuose. Nuo anonimiškumo priklauso tokių šaltinių saugumas, ypač sprendžiant nacionalinio saugumo problemas.
Skaitytojams reikia naudotis protingu skepticizmu. Vienas būdas kaip tai padaryti yra atlikti tokius pačius testus kaip žvalgybos pareigūnai, norintys išsiaiškinti, ar jų šaltiniai yra patikimi. Galvokite apie tai, kas galėjo būti straipsnio šaltiniu, ir pradėsite suprasti, ar jis yra patikimas. Pavyzdžiui, ar šaltinis tikrai žino tai, ką sako žinąs? Istorijai, kalbančiai apie tai, jog biurokratai yra nepatenkinti naujuoju prezidentu, gali būti naudojamas šaltinis iš kažkokios vyriausybinės agentūros žmogiškųjų išteklių departamento. Tačiau kelių žmonių nuomone iš tiesų remiasi toks šaltinis, neskaitant paprastų „pletkų” per pietus? Dešimties iš tūkstančio? Taigi jeigu straipsnyje rašoma, jog „Valstijos departamento pareigūnai yra nepatenkinti nauja administracija“, ar tai labai patikimas teiginys? Ar keleto asmenų nuomonė yra naujienos?
Jeigu šaltinis teigia, jog nugirdo svarbų pokalbį, pavyzdžiui, kaip prezidentas kalbėjo su užsienio lyderiu, skepticizmas turėtų padidėti. Tokius pokalbius gali girdėti tik keletas žmonių. Ar kuris nors iš jų galėtų nutekinti informaciją?
Ypatingas skepticizmas turėtų būti skiriamas bet kuriam straipsniui, kurio šaltinis teigia žinąs, kodėl tam tikrą sprendimą padaręs asmuo elgėsi būtent taip. Vadovai retai paaiškina savo elgesį ir sprendimus dideliam žmonių ratui. Ar jūs savo gyvenime elgiatės kitaip?
Patikimi šaltiniai dalindamiesi informacija kažkuo rizikuoja: netekti darbo, gyvybės, pakliūti į kalėjimą. Tačiau yra ir šaltinių, kurie skleidžia melagingą informaciją, kad darytų įtaką visuomenės nuomonei, o dažniausia tokių šaltinių informacijos forma – ištraukos iš įslaptintų dokumentų. Ko galėtų tikėtis anoniminis šaltinis tokiu informacijos nutekinimu? Nors tokiais kėslais pagrįsta informacija kartais ir yra teisinga, skaitytojams vis tiek reiktų atidžiai į ją žiūrėti.
Kitas testas, kurį galite atlikti, kad išsiaiškintumėte ar šaltinis yra patikimas – pagalvoti „ar X buvo verta daryti Y“. Pavyzdžiui, anoniminis šaltinis teigia, jog kandidatas Vardenis Pavardenis sumušė policijos pareigūnę, išrašiusią jam baudą. Ar V. Pavardenis tikrai rizikuotų pakliūti į pirmuosius laikraščių puslapius ir susigadinti sau karjerą bei gyvenimą dėl nedidelės baudos? Skaitytojams reiktų paklausti savęs, ar jie tikrai nori taip tikėti šia istorija, net ir žinant, kad toks įvykis nėra įmanomas.
Skaitytojai taip pat turi pagalvoti, ar informacija apie aprašomą dalyką dera su kita informacija. Pavyzdžiui, ar naujoje informacijoje minimi seni faktai (žvalgybos pareigūnai tai vadina tikimybe).
Skaitytojas niekada negali būti visiškai įsitikinęs istorijos, pagrįstos iš anoniminio šaltinio gauta informacija, tikrumu. Nors viskas ir yra įmanoma, vos keletas dalykų yra tikėtina, tad kuo istorija tampa mažiau tikėtina, tuo skeptiškiau į ją reiktų žiūrėti.
