Kai kurios valstybės savo šventinių ir atmintinų dienų kalendoriuje turi Pergalės dieną. Net estai mini didžiausią savo Nepriklausomybės kovų mūšį (1919 m. birželio 23 d. prie Cėsių). Mūsų istorija kur kas ilgesnė ir turiningesnė, o ir pergalių joje daugiau. Nesunku išskirti ir svarbiausią – 1410 m. liepos 15 d. įvykusį Žalgirio mūšį. Bet mes Pergalės dienos neturime. Gal verta pagalvoti ir apie tokį Žalgirio mūšio įprasminimą?
Žalgirio mūšis buvo lemiamo lūžio momentas du šimtmečius trukusiame lietuvių kare su kryžiuočiais. Tai buvo kova dėl išlikimo. Mūšį laimėjo jau pasikrikštijusi ir sąjungą su Lenkija sudariusi Lietuva. Ir tai buvo dar vienas smūgis Vokiečių ordinui. Jis nebegalėjo tikėtis tokios paramos prieš krikščionišką valstybę, kokios sulaukdavo anksčiau kovodamas su pagonimis. Po kiekvieno ankstesnio pralaimėjimo kryžiuočiai atsitiesdavo ir galėdavo pulti su dar didesne jėga, nes į jų valdas plaukė naujos jėgos iš Vakarų Europos. To meto riteriai visada buvo pasiryžę užsitarnauti garbę kovose su pagonimis. Kai kurie iš jų buvo dar ir poetai, kurie tiesiog mėgaudavosi žudynių vaizdais:
Daug žmonių krikščionys žudė
Ir grobio daug prisiplėšė,
Skaičiaus nežinojo niekas.
Taip XIII a. pabaigoje eiliavo Eiliuotosios Livonijos kronikos autorius. Bet dar talentingesnis austrų poetas ir 1377 m. žygio į Lietuvą dalyvis Peteris Zuchenvirtas (Suchenwirt) vestuvių metu užkluptų lietuvių žudynes apdainavo su didesniu įkvėpimu:
Su pagonimis buvo sušoktas toks šokis,
Jog jų krito koks šešiasdešimt negyvų.
Po to kaimas paraudo nuo liepsnų,
Kurios kilo aukštai į padanges.
Lietuviai, kaip dabar sakoma, buvo barbarai ir tokių poezijos aukštumų nepasiekė. Aukštesnė kultūra dar tik beldėsi į vartus. Iš tų laikų liaudies atminty tik tokia kukli sutartinė:
Ko tujei, kunigėli, sudaičio
Sudaičio, sudaičiutėle,
Ilgai pamiegėly?
Miegą bemiegantiem
Iškirto karelius,
Išpylė pilelę.
– Katro tau, kunigėli,
Daugiau pagailėjo?
– Ne taip gaila man pilelės,
Kaip man gaila karelių.
Aš pilelę supilsiu
Dvejais trejais meteliais,
O karelių nebužauginsiu
Nei dešimtis metelių.
Lenkijos karaliumi tapęs Jogaila 1387 m. pakrikštijo Lietuvą. Tiesa, kryžiuočių tai nenudžiugino, o tik įkvėpė dar aršesnei kovai su iš rankų slystančiais „apsimetėliais krikščionimis“. Jie bandė naudotis Lietuvos vidaus kovomis, bet išėjo taip, kad jais pasinaudojo Vytautas. Išsprendęs nesutarimus su Jogaila ir su juo susitaikęs Vytautas ėmėsi Lietuvos valstybės stiprinimo. Kuriam laikui jam teko užleisti Žemaitiją Ordinui, bet tai buvo tik taktinis žingsnis, laukiant tinkamo momento viską atsiimti su kaupu. Vytautas turėjo talentą apgaudinėti kryžiuočius, kurie kaskart nusivildavo jo draugyste, bet paskui vėl lipdavo ant to paties grėblio.
1409 m. baigėsi taikos tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino laikotarpis, kurio metu Žemaitija laikinai buvo atiduota Vokiečių ordinui. 1409 m. gegužę prasidėjo Vytauto inspiruotas žemaičių sukilimas. Vytauto karvedžiui Rumbaudui užėmus prie Josvainių pastatytą Kionigsburgo pilį, apie gegužės 26 d. sukilimas įsiliepsnojo visoje Žemaitijoje. Birželio 15 d. į Kauną pas Vytautą atvyko būrys žemaičių pareikšti jam ištikimybę. Rugpjūtį pats Vytautas su savo kariuomene įžengė į Žemaitiją ir ją užėmė. Lenkijos karalius Jogaila pažadėjo remti Vytautą, todėl Vokiečių ordinas paskelbė karą Lenkijai ir užėmė Dobrynės žemę. Taip prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos Didysis karas prieš Vokiečių ordiną, trukęs nuo 1409 iki 1411 metų. Po pirmųjų kovų, 1409 m. spalio 8 d., buvo sudarytos paliaubas, kurios turėjo trukti iki 1410 m. birželio 24 d. Per tą laiką Čekijos karalius Vaclovas IV Liuksemburgietis bandė taikiai išspręsti konfliktą, paskelbdamas savo arbitražinį sprendimą. Sprendimas buvo palankus Ordinui (reikalavo grąžinti jam Žemaitiją), todėl Vytautas ir Jogaila jo nepriėmė. Vytautas bandė derėtis ir su Vengrijos karaliumi Zigmantu I Liuksemburgiečiu. 1410 m. balandį jis nuvyko į Kežmarką, siekdamas įkalbėti Zigmantą garantuoti Lenkijai saugų užnugarį kovų su Vokiečių ordinu metu. Tačiau Zigmantas, papirktas Ordino, nuteikinėjo Vytautą prieš Jogailą, siūlė jam karaliaus karūną, o kartu, kaip tuomet įtarta, rengė pasikėsinimą prieš jį. Vytautas tokį pasiūlymą atmetė ir neatsisveikinęs išvyko. 1410 m. liepos 3 d. Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė, vedama Jogailos ir Vytauto, įžengė į Vokiečių ordino valdas. Lenkijos kariuomenėje buvo 50, Lietuvos – 40 pulkų (iš viso galėjo būti iki 29 tūkst. raitelių). Ordinas sutelkė daugiausia 21 tūkst. raitelių. Liepos 15 d. šios kariuomenės susitiko prie Žalgirio (Griunvaldo). Mūšį pradėjo Vytautas su Lietuvos pajėgomis. Lenkai stojo į kovą po valandos, kai Lietuvos kariuomenė pradėjo trauktis. Lietuvos kariuomenės traukimasis suardė vokiečių gretas, tuo tarpu lietuviai persirikiavo ir netikėtai vėl smogė kryžiuočiams, kuriuos jau pradėjo spausti ir Lenkijos kariuomenė. Ordinas patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Po mūšio Lenkijos ir Lietuvos kariuomenėms viena po kitos ėmė pasidavinėti Vokiečių ordino pilys, tačiau sostinės Marienburgo paimti nepavyko. Ordinas atsilaikė ir greitai atsiėmė prarastas pilis. 1411 m. vasario 1 d. sudaryta Torunės taika patvirtino Vytauto teisę į Žemaitiją iki gyvos galvos. Dobrynė grąžinta Lenkijai. Ordinas turėjo sumokėti 100 tūkstančių kapų čekų grašių kontribuciją. Vokiečių ordinas nebuvo galutinai sutriuškintas, tačiau jo galybė buvo pakirta visiems laikams. Torunės taika nebuvo patvari. Nors ir prislopęs karas tęsėsi dar vienuolika metų. Daugiausia vis dėlto kovota diplomatiniame fronte dėl Žemaitijos statuso ir jos ribų. Vokiečius erzino tai, kad Vytautas atstatė Veliuonos pilį, kurią Lietuva buvo praradusi dar XIV a. 7 dešimtmetyje, ir Vokiečių ordinas nepripažino jos priklausomybės Žemaitijai. Ko nebuvo pasiekta diplomatinėmis priemonėmis, užbaigė naujas karo žygis į Prūsiją. 1422 m. Vytauto ir Jogailos kariuomenei įžengus į Vokiečių ordino valdas, kryžiuočiai nebedrįso priešintis ir sudarė su Lietuva Melno taiką. Ja nustatytos Lietuvos vakarinės sienos išsilaikė iki 1923 m., o Suvalkijos ruože – ir iki šiol.
Žalgirio mūšis tapo pergalės simboliu ir lietuvių, ir lenkų, o taip pat ir baltarusių istorinėje sąmonėje. Lietuvoje Žalgirio mūšio data įrašyta ir į Atmintinų dienų įstatymą. To gal ir užtektų, bet, tiesą sakant, nelabai aišku, ką reiškia kokios nors datos pripažinimas atmintina. Nors atmintinų dienų skaičius nuolat auga, valstybė nieko nedaro, kad apie tas datas būtų sistemingai primenama visuomenei, o įstatymas to ir nereikalauja. Kyla klausimas, kam tada šis įstatymas išvis reikalingas? Juk priminti visuomenei atmintinas datas nebūtų taip jau sunku – pakaktų šį darbą pavesti kuriai nors reikšmingesniais darbais neapkrautai institucijai (tarkim, Lietuvos institutui). Nes susidaro įspūdis, kad vis dar labiau rūpinamės kažkokio migloto Lietuvos įvaizdžio užsienyje kūrimu, užuot pabandę patys susivokti, kas mes esame ir kokį istorinį paveldą turime.
Istorikas Tomas Baranauskas
