Kovojusiųjų už Lietuvos nepriklausomybę ir savos šalies idėją 2–3-iajame dešimtmečiuose ryžtas buvo įvertintas ne vienu apdovanojimu, deja, dalis jų pasimetė istorijos vingiuose.
Mūšyje parodyta narsa paprastai įvertinama apdovanojimais. Lietuvos nepriklausomybės kovose už narsą kariai apdovanoti Vyčio Kryžiais, nepriklausomai nuo to, ar generolas, ar eilinis karys.
Pirmasis įvertinimas
Žurnalistas, knygos „Lietuvos karžygiai. Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918–1940)“ autorius Vilius Kavaliauskas sako, kad iki 1928 metų, kai darbą pradėjo Karių savanorių komisija, atrinkusi savanorio kūrėjo vardo vertus nepriklausomybės kovų dalyvius, Lietuvoje iš esmės egzistavo vienintelis apdovanojimas. Iš pradžių jis vadinosi „Už Tėvynę“, vėliau tapo Vyčio Kryžiumi.
Šiuos apdovanojimus, žurnalisto pasakojimu, gaminti patikėta Vokietijoje. Užsakymo būta didelio – Lietuva pageidavo apie 10 000 vienetų. Tačiau tik kol vokiečiai atsiuntė pavyzdį.
Tuomet Lietuvos valdžia persigalvojo būgštaudama, kad apdovanojimas atrodys labai vokiškas arba rusiškas, mat kryžius buvo keturių galų. Dėl to jo projektas buvo pakeistas į tokį, koks yra ir dabar, ir 1920 metais galiausiai pagamintas bei pradėtas teikti šešiagalis kryžius.
Pasak V. Kavaliausko, kol kryžiai dar buvo gaminami, kariai gaudavo „popierinį“ apdovanojimą. Kariuomenės vadas Silvestras Žukauskas asmeniškai važinėjo po frontą – daugiausia Dauguvos – ir įteikdavo pasižymėjusiems kariams raudonai juodas juosteles.
Kaip galima numanyti, tokiomis sąlygomis neišvengta ir nesusipratimų: ne visus tokius apdovanojimus įformino, tad vėliau sulaukta skundų.
Nepriklausomybės kovose itin pasižymėję Joniškėlio partizanai, be kita ko, parėmę Panevėžio rinktinę kovose su bolševikais, Vyčio Kryžių išvis negavo motyvuojant esą jie – ne kariai.
Tik vėliau jiems, V. Kavaliausko žiniomis, įteikti Vytauto Didžiojo ordino medaliai su sukryžiuotais kardais, prilygę Vyčio Kryžiui. Paties Vyčio Kryžiaus tuo metu, pasak V. Kavaliausko, jau nebebuvo.
Išdalijo ir dar liko
Karių savanorių komisijai atsijojus nepriklausomybės kovų dalyvius, 1928 metais išdalyti ir savanorio kūrėjo medaliai. Visi, įvertintieji šiuo apdovanojimu, priedo dar gavo ir Nepriklausomybės dešimtmečio medalį, nes kaip tik tais metais buvo minima pirmoji apvali 1918 metų vasario 16-osios sukaktis.
Tiesa, pastarieji, jubiliejiniai medaliai teikti ne vien savanoriams. V. Kavaliausko duomenimis, savanorio kūrėjo medalių išdalyta kiek daugiau nei 10 000, o Nepriklausomybės medalių – beje, kurtų panevėžiečio skulptoriaus Juozo Zikaro ir averse vaizduojančio garsiąją jo Laisvės skulptūrą, – net 34 000.
„1928 metais Nepriklausomybės dešimtmečio medalius davė ir savanoriams, ir lygtiniams puskarininkiams, kurie tarnavo, ir valstybės tarnautojams, dar 14 000 liko neįteiktų. Jie dabar yra Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje“, – pasakoja V. Kavaliauskas.
1928 metais atsirado ir pirmasis civilių ordinas. Anot pašnekovo, iš pradžių buvo sumanymas steigti „Aušros“ žvaigždės ordiną – idėją jau buvo patvirtinusi ir Vyriausybė, – bet vėliau apsigalvota ir įsteigtas Gedimino ordinas.
Dėl jo projekto, tiesa, taip pat būta kuriozų. Iš pradžių sumanyta ant ordino pavaizduoti Vilniaus – lenkų atimto miesto – herbą. Pirmus ordinus norėta įteikti italų politikams.
„Mūsų diplomatas Italijoje Voldemaras Čarneckis Augustinui Voldemarui pasakė, kad italai nepriims šio ordino, nes jie pripažino, kad Vilnius – Lenkijos. Susimėtė politikai ir nors Vyriausybė dizainą jau buvo patvirtinusi, okupuoto miesto herbą nuo ordino nuėmė “, – pasakoja jis.
Su privilegijomis ir be
Žurnalisto, knygų autoriaus teigimu, dabar daugelis savanorio medalį painioja su Vyčio Kryžiumi. Iš tikrųjų pirmieji buvo kiek mažiau vertinami, užtat savanorio kūrėjo medalis teikė tam tikrų privilegijų: jais apdovanoti asmenys galėjo be mokesčio leisti vaikus į valstybines mokyklas, turėjo teisę pigiau važiuoti geležinkeliu.
Vyčio Kryžiaus kavalieriai, pasak V. Kavaliausko, tokių privilegijų neturėjo. Tai buvo įvertinimas už narsą, ir jis skirtas neatsižvelgiant, ar žmogus buvo savanoris, ar ne.
„Vyčio Kryžius buvo labai gražus demokratijos ženklas. Visi – ir eiliniai, ir generolai, gavo tokį pat – iš vario“, – dėsto žurnalistas.
Jo teigimu, tik 1927 metais buvo pasiūlyta varinį kryžių pasikeisti į sidabrinį, tačiau reikėjo už tai primokėti.
Vėliau karininkams davė jau emaliuotus kryžius taip atskirdami juos nuo paprastų kareivių, kurie jau neturėjo teisės tokio gauti. Permainos įvyko 1930 metais.
„Jis net išvaizda skyrėsi nuo Vyčio Kryžiaus ordino, kuris egzistuoja nuo 1930 metų ir įteikiamas ir dabar. Jis tapo emaliuotas, gražus. Gautasis už nepriklausomybės kovas buvo paprastas, varinis, kuklus“, – pasakoja V. Kavaliauskas.
Nuopelnai, už kuriuos buvo skiriamas Vyčio Kryžius, anot pašnekovo, mūsų ausiai dabar skambėtų neįprastai – taip smulkmeniškai jie buvo išdėstyti. Pavyzdžiui, už paimtą priešo kulkosvaidį ar numuštą priešo lėktuvą, arba atvirkščiai – už išgelbėtą pabūklą, ir panašiai.
„Karinė technika ypač vertinta, nes, matyt, buvo labai brangi ir taip jos trūko, kad apdovanojimai skirti ir už tai, jeigu priešo paimi arba išgelbsti savo“, – mano V. Kavaliauskas.
Iškeliavo ir užsienin
Tarp apdovanotųjų buvo keletas asmenų, gavusių du Vyčio Kryžius. Keli pristatyti ir trečiajam kryžiui, tačiau už nepriklausomybės kovas taip niekas trijų Vyčio Kryžių ir negavo.
„Tris Vyčio Kryžius gavo Antanas Smetona ir vyriausiasis kariuomenės vadas Silvestras Žukauskas, – sako V. Kavaliauskas. – Kadangi jiems reikėjo įteikti aukščiausio laipsnio ordinus, kitaip pagal statutą neišėjo – pirmiau reikėjo įteikti ir žemesnio laipsnio. Tačiau šie kryžiai nebuvo gauti mūšiuose.“
Ordinai dalyti ir užsieniečiams
„Pagal mano skaičiavimus, buvo 1788 Vyčio Kryžiaus įteikimai. Iš jų maždaug 150 gavo užsieniečiai“, – skaičiuoja žurnalistas.
Pradžioje juos už narsą gavo lietuviams padėję užsienio karininkai, keli JAV Raudonojo Kryžiaus atstovai, gabenę lietuviams vaistų, tvarsliavos. Apdovanoti buvo kartu su mumis prieš bolševikus kovoję suomiai, prancūzai, belgai, keli italai. Po mirties apdovanotas ir JAV leitenantas Samuelis Haris, žuvęs 1920 metais malšinant kareivių sukilimą.
Kadangi kito apdovanojimo nebuvo, šiuo ordinu nuo 1927 iki 1930 metų pagerbti ir keli aukšto rango politikai. Pavyzdžiui, Vokietijos vadovas Paulius fon Hindenburgas, Italijos vadovas Benitas Musolinis, Belgijos karalius Albertas I, Italijos karalius Viktoras Emanuelis III, Čekoslovakijos prezidentas Tomas Masarikas. Bet tai buvo diplomatiniai reveransai.
Mūsų apdovanojimų gavo ir latviai, nors santykiai su jais anuomet nebuvo itin broliški. Pasak V. Kavaliausko, latviai su lenkais palaikė gerus santykius, kartu kovojo su bolševikais.
„O mums nepatiko, kad draugauja su didžiausiais mūsų priešais, – paaiškina jis. – Taigi palyginus nedaug apsikeista tais ženklais, nors kartu kovojome prie Daugpilio. Septyni lietuviai yra gavę Lačplėsio karo ordinus ir gavo 1926 metais – jau seniai po karo.“
„Latviai lenkus apdovanojo 1922 metais. Ordiną gavo ir Juzefas Pilsudskis. Mums buvo labai skaudu – tada nebuvo apdovanotas dar nė vienas lietuvis“, – priduria žurnalistas, sakantis, jog į apdovanojimus galima pažvelgti ir tarptautinių, karinių santykių šviesoje.
Kelialapis į Sibirą
Kavaliauskas neslepia nuostabos, kiek žmonių sugebėjo išsaugoti apdovanojimus per įvairias suirutes. Jam rašant knygą apie Vyčio kryžiaus kavalierius vienas svarbiausių klausimų kaip tik ir buvęs: o kas gi nutiko apdovanojimams? Atsakymuose autorius sako išgirdęs labai įdomių dalykų.
Tačiau akivaizdu, jog, pasikeitus laikams, daugelis savo Vyčio Kryžius suskubo slėpti. Paprastai net artimiesiems, vaikams nesakydami kur. Ir šie Vyčio kryžiai per suirutes pradingo.
„Suvalkijoje man keliose vietose parodė, kad čia buvo molinis tvartas, o po juo yra Vyčio Kryžius – tėvas ar senelis užkasė, o vėliau tvartas sugriuvo ir niekas nebegali rasti mažyčio vario gabalėlio“, – su gailesčiu tokias istorijas prisimena V. Kavaliauskas.
Kaune viena senolė parodė tėvo išsaugotą Vyčio Kryžių. Kai visą jų šeimą išvežė tremtin į Sibirą, pasiėmė kartu ir apdovanojimą. Grįždami vėl parsivežė šią brangenybę į Lietuvą.
„Žmonės išsivežė kartu, kas buvo brangiausia, ir apdovanojimas lydėjo per visą kelionę – žmogaus likimą“, – sako V. Kavaliauskas.
Tą patį žurnalistas sako galįs papasakoti ir apie gyvenimą išeivijoje pasirinkusius ordino kavalierius. Pats savo akimis JAV ne vienoje šeimoje matęs Vyčio Kryžius – jų artimųjų narsos liudijimą.
Pasak V. Kavaliausko, neseniai Sent Pitersberge rengė parodą apie 131 Vyčio Kryžiaus kavalierių, mirusį JAV. Į atidarymą atėjo apie porą šimtų žmonių, tarp kurių buvo ir kelios savanorių šeimos. Viena jų iki šiol saugo Vyčio Kryžių.
„Tėvai slėpė nuo vaikų apdovanojimą – pokariu bijojo, kad nepradėtų girtis. Vyčio Kryžius dažnai buvo kelialapis į Sibirą“, – primena V. Kavaliauskas.
Istorijos dalis
Kavaliauskas, KGB archyve matęs protokolus apie konfiskuotus, atimtus apdovanojimus, tame įžvelgia nemenką ironiją. Konfiskavusi Vyčio Kryžius NKVD savotiškai užtikrino jų išsaugojimą iki mūsų dienų. Nors kai kurie apdovanojimai laikomi dingusiais iš KGB sandėlių, dauguma jų tebėra: sunumeruoti ir su aiškiomis nuorodomis, kam priklausė.
Pats žurnalistas savo kolekcijoje turi net 75 Vyčio Kryžius. Norėjęs juos dovanoti valstybei, tačiau ši atsisakė.
„Aš rinkau tada, kai muziejai nerinko – sovietiniais metais, – sako. – Labai daug radau užsienyje: turiu įteiktus suomių ir latvių karo ministrams. Tos istorinės vertybės keliauja... Tik jas reikia laiku sugrąžinti į Lietuvą“.
Sovietiniais metais, V. Kavaliausko teigimu, šie apdovanojimai keliavo iš rankų į rankas, iš kolekcijos į kolekciją, ir buvo palyginti pigūs – kainavo 8–10 dolerių. Tuo laiku mažai kas juos rinko.
„Pradeda dievinti, kada jų nebėra. Man visuomet tų dalykų išpardavinėjimas yra šventvagiškas“, – neslepia apmaudo žurnalistas.
Jis pastebi, kad Lietuvoje istorija – nuotraukos, apdovanojimai – saugoma šeimose, tačiau ir jos ne visada ir viską žino. Jis pats tik pradėjęs domėtis savanoriais sužinojo, kad tokio būta ir jo giminėje.
„Visa ta istorija, savanorių pagerbimas, yra ieškojimas savo ryšio su valstybe. Aptinki, kad tavo diedukas buvo savanoris, kad jis už tą valstybę kovojo, buvo sužeistas, ir supranti, jog ne šiaip sau kokioje nors teritorijoje gyvename, o SAVO valstybėje.
Pradedi labiau didžiuotis ta valstybe, labiau gerbti, labiau nori gerus darbus daryti. Surandi tą ryšį ir supranti, koks jis gražus“, – sako V. Kavaliauskas.
LŠSI informacija
