Kur ji keliaus toliau, gerai nežino niekas, net ji pati. Tolesnę kryptį diktuoja darbas. Tokiu nenuspėjamu gyvenimu mėgaujasi menininkė Aušrinė Pudževytė, freskomis marginanti pastatų sienas įvairiausiose pasaulio šalyse ir už tai neprašanti piniginio atlygio. Mainais ji gauna nakvynę. Širdį užkariavusioje Afrikoje Aušrinė apsistojusi ne pirmą kartą. „Mano namai ten, kur yra mano menas“, – sako ji.

Aušrinė pasakoja mėgusi piešti nuo pats mažens – ant popieriaus, drobių, visur. Bet visuomet norėjusi savo įspaudą paliki ir ant... sienų. Todėl užaugusi įstojo mokytis interjero dekoravimo.

Siekis – nutapyti po freską kiekvienoje pasaulio šalyje

Išmarginusi ne vieną sieną gimtojoje Šilalėje, Aušrinė tuo neapsiribojo. Jos svajonė – palikti po piešinį kiekvienoje pasaulio šalyje. Šią svajonę šiuo metu po truputį ir įgyvendina.

„Tikrai nežinojau, kad įsimylėsiu Afriką“, – pasakojimą apie savo keliones ir kūrybą pradeda freskų tapytoja. Viskas prasidėjo, kai Aušrinė išvyko į Tanzaniją savanoriauti: „Mano tikslas buvo palikti keletą freskų, keletą meno kūrinių ir pasavanoriauti vienoje iš mokyklėlių, kur moko anglų kalbos, menų ir kitų dalykų.“

Nors planavo savanoriauti keturis mėnesius, kaip sako pati, „susimaišė gyvenimas“ ir Afrikoje ji pasiliko dvejiems su puse metų. „Gavau klientą Zambijoje, nuvykau ten, sukūriau labai daug freskų. Tuomet vykau į Botsvaną, aplankiau Malavį, metams įstrigau Zimbabvėje“, – vardija Aušrinė. Čia pasakoja susipažinusi su savo vaikinu, su juo ir tęsė keliones – aplankė Zambiją, Namibiją.

„Viena šalis nuvedė prie kitos ir tam padarė įtaką vietiniai žmonės, su kuriais susipažinome. Kai keliauji be atgalinio bilieto, prisitaikai ir neklausinėji savęs, kiek ilgai dar pasiliksi šalyje“, – pasakoja menininkė.

Po klajonių ji buvo grįžusi į Lietuvą, bet tik trumpam. O dabar vėl pildo savo svajonę – keliauja po pasaulį ir kuria piešinius, neprašydama už tai piniginio atlygio. Už savo kūrinius menininkė prašo, pavyzdžiui, vietos pernakvoti.

„Kartais galiu gyventi viešbutyje dvi savaites, esu gyvenusi net du mėnesius. Mes susitariame dėl kitokių mainų, nei žmonės kasdien gauna į savo banko sąskaitą“, – pasakoja Aušrinė. Nors sako taip itin daug neuždirbanti, sutaupanti neleisdama kišenpinigių vietoms, kuriose galėtų apsistoti.

Paklausta, ar toks gyvenimas nevargina, menininkė sako jau pripratusi. „Žinoma, labai mėgstu, kai galiu išsipakuoti lagaminą kelioms savaitėms ar mėnesiams, bet žinau, kad tai yra mano gyvenimo būdas, kurį pasirinkau. Gal kartais vargina, bet kelionės mane pabudina, todėl viskas gerai“, – pasakoja Aušrinė.

Be gausių kelionių, toks gyvenimo būdas Aušrinei nešykšti ir daugybės pažinčių. Kūriniai jai padeda susipažinti su žmonėmis, jų skoniu, gyvenimo būdu.

„Pastebiu, kad vis daugiau žmonių vietoj tapetų ir kitų dekoracijų renkasi freską. Freska dažniausiai tampa dekoru namuose arba kuo nors, kas jiems labai svarbu.

Pavyzdžiui, gyvenimo medžis, kurį gali ištapyti, arba žemėlapis su šalimis, kuriose žmonės buvo keliaudami. Kuo labiau meno kūrinys atspindi mano stilių ir suteikia džiaugsmo klientui, tai labiau jis tampa pačiu geriausiu meno kūriniu“, – mano Aušrinė.

Jos freskų galima rasti beveik keliose dešimtyse šalių tiek Europoje, tiek Afrikoje. Kartą, pasakoja, yra pagalvojusi ir apie kūrinių parodą. Tuomet menininkas iš Zambijos tarstelėjęs, kad to jau nereikia: „Tuomet supratau, kad mano menas yra labai pastebimas. Stipriai tikiu, kad menas gali gydyti ir pažadinti. Kiekvienas meną supranta skirtingai, vadinasi, kiekvienas, atsisukęs į mano freską, joje matys ką nors kitokio. Tai mane labai žavi ir aš tuo labai didžiuojuosi. Ir nors daugumai toks gyvenimo tikslas atrodo keistas, aš stipriai tikiu, kad paliksiu meno kūrinių visose pasaulio šalyse ir tai mane padarys labai laimingą.“