Kai jį pakalbino „National Geographic“, Bailensonas paaiškino, kaip virtuali realybė gali padėti padidinti žmonių žinias apie klimato kaitą, pagelbėti amerikietiško futbolo puolėjams įsiminti NFL rungtynių strategijas, ir netgi pagydyti nuo psichologinių sutrikimų kenčiančius ugniagesius gelbėtojus.
- Vienas iš drąsiausių jūsų teiginių yra tas, kad virtuali realybė gali padėti išgelbėti pasaulį. Papasakokite, kuo remiatės taip sakydamas, ir kaip eksperimentas Iskijos saloje Italijoje padeda kovoti su žinių apie klimato kaitą trūkumu.
- Mokslas apie klimato kaitą yra labai abstraktus, tad žmogui sunku įsivaizduoti pasaulį su ekstremaliais oro reiškiniais ir aukštesniais jūros lygiais, bei kaip tai paveiks jo kasdienį gyvenimą. Mes Iskijoje turime jūrinį draustinį, kurį mokslininkai tyrinėja jau kelis dešimtmečius, ir kuris mums rodo, kaip anglies dvideginis naikina koralus ir griauna maisto tinklus.
Aš negaliu atvežti viso pasaulio į Iskiją, kad parodyčiau, kaip CO2 žaloja ekosistemas. Tačiau, per virtualią realybę, aš galiu parodyti Iskiją žmonėms. Taigi, mes sukūrėme septynių minučių trukmės kelionę, kuri parodo, kaip visi vandenynai atrodys po maždaug 50 metų, remdamiesi tyrimų vieta Iskijoje. Naudodami šį VR modelį, žmonės gali patys pabūti mokslininkais, tyrinėti CO2 poveikį įvairioms ekosistemos rūšims ir mokytis per patirtį.
Mes tai išbandėme vidurinės mokyklos pamokose ir koledžų paskaitose; tūkstančiai žmonių tai pamatė skirtinguose muziejuose. Turime nuolatinę instaliaciją San Chosė technologijų muziejuje ir rodome tai JAV Senate, kur programą gali pamatyti senatoriai ir kongresmenai. Galiu užtikrintai pasakyti, kad ši simuliacija didina žinias apie klimato kaitą, atvirai parodydama, kaip tai paveiks mus visus.
- Koks skirtumas tarp paprasčiausio vaizdo įrašo žiūrėjimo ir jo pateikimo per virtualios realybės akinius?
- Skirtumas apima tai, ką psichologai vadina „kūniškąja pažintimi“, t.y. mokymąsi per patirtį. Didžiąją dalį svarbiausių dalykų gyvenime mes išmokstame juos darydami, ten vaikščiodami, ar kažką liesdami. Virtuali realybė suteikia žmonėms aktyvią galimybę tyrinėti erdvę ir mokytis taip, kaip žmonės mokėsi šimtus tūkstančių metų. Tai yra, per patirtį.
- Įdomu tai, kad jūs siūlote virtualią realybę naudoti ir amerikietiško futbolo puolėjų įgūdžiams tobulinti. Papasakokite, kaip Carsonas Palmeris ją pasitelkė, kad įsimintų sudėtingiausių varžybų modelius.
- Amerikietiško futbolo žaidėjų mokymosi procesas dar vadinamas „instaliacija“, tarsi būtų galima tiesiog atsisiųsti sudėtingiausias žaidimo schemas. Iš tiesų žaidėjams tai yra sudėtingas procesas. Jie turi įsiminti visas varžybas, perskaityti jų aprašus. Jie gali praktikuotis lauke – ir mes nesiūlome nustoti tai daryti – bet mes per 2014 m. sezoną įrodėme, kad Stanfordo puolėjai gauna didžiulės naudos iš virtualios realybės, kuri pagerino jų sprendimų priėmimo gebėjimus ir sutrumpino reakcijos laiką. Nuo to laiko tai tapo priemone, transformavusia daugybę įvairių sporto šakų. Vokietijos nacionalinė futbolo komanda, kaip ir kitos, VR gana dažnai naudoja savo praktikose.
Carsonas Palmeris yra vienas pirmųjų jos naudotojų. Virtuali realybė suteikė jam galimybę geriau perprasti žaidimą. Carsonas savo namuose turėjo VR sistemą ir vos porą minučių per dieną, atsikėlęs ryte, peržiūrėdavo savo varžybas ir galvoje pasikartodavo, ką darys, tarsi iš tiesų žaistų lauke. Iš tikrųjų jis būdavo savo svetainėje ir įgaudavo papildomos praktikos.
- O kaip gi neigiamos virtualios realybės pusės, ypač jaunų žmonių tarpe – tokios kaip kontakto su fiziniu pasauliu praradimas ar nepaprastai žiaurūs kompiuteriniai žaidimai?
- Mano nuomone, virtualią realybę turėtume naudoti dalykams, kurių negalime padaryti realiame pasaulyje - kad nukeliautume į Mėnulį ar trumpam taptume kažkuo kitu. Tačiau neturėtumėte daryti dalykų, kurių nedarytumėte ir realiame gyvenime. Jeigu realiame pasaulyje yra kokia nors nusikalstama veikla, neturėtumėte to daryti ir virtualioje realybėje.
Mūsų laboratoriniai tyrimai rodo, kad, iš esmės, smegenys į virtualią realybę žiūri panašiai, kaip į realų įvykį. VR, priešingai nei įprastas kompiuterinis žaidimas, aktyvuoja už judėjimą bei aplinkos stebėjimą atsakingas smegenų sritis panašiai, kaip realaus gyvenimo patirtys. Taigi, yra esminis skirtumas tarp veiksmo atlikimo įprastame kompiuteriniame žaidime ir virtualioje realybėje.
Kalbant apie smurtą, galime šnekėtis apie jautrumo praradimą, kurį sukuria žiaurūs vaizdai. Apie tokias televizijos laidas ir kompiuterinius žaidimus yra daugybė literatūros. Tačiau aš norėčiau pasikalbėti apie įgūdžių perkėlimą. Mano laboratoriją jau kuris laikas finansuoja JAV kariuomenė, ir aš didžiuojuosi galėdamas padėti mūsų kariams geriau dirbti savo darbus. Problema su VR šiame kontekste yra ta, kad žmonės dabar gali atsisiųsti programas, kurios išmokys juos elgtis kare, nutaikyti ginklą ir atlikti įvairias skirtingas operacijas. Kitais žodžiais tariant, to paties tipo simuliacijos, kuriomis naudojasi kareiviai, yra prieinamos kitiems žmonėms. Todėl būtina apsvarstyti galimybę palikti karių apmokymą kariuomenės rankose – ir toliau nuo tokių žmonių kaip aš.
- Kitas naudingas virtualios realybės pritaikymas gali būti potrauminio streso sindromo ir netgi Alzheimerio ligos gydyme. Papasakokite, kaip tai veikia, ir kaip pagalbos sulaukė Rugsėjo 11-osios įvykių traumatizuotas ugniagesys gelbėtojas.
- Kai žmogus patiria trauminį įvykį ir suserga potrauminio streso sindromu, vienas iš gydymo būdų yra kognityvinė patirties terapija, kuomet psichologas grąžina jį atgal prie trauminio įvykio. Tradiciškai tai daroma padedant prisiminti tą įvykį ir grąžinant žmogų atgal į praeitį per žodžius ir pasakojimą. Tai svarbi priemonė, padėjusi daugybei pasveikti. Tačiau problema yra ta, kad traumą patyrę žmonės nenori ten grįžti. Tai skausminga kelionė. Taigi, atsiranda natūralus barjeras, neleidžiantis jiems sugrįžti į savo paties mintis.
VR gali padėti lengviau grįžti prie trauminio įvykio, nes galima atmerkti akis ir pažvelgti į tą vietą, girdėti supančius garsus ir kartais netgi užuosti kvapus. Pavyzdžiui, karo veteranai gali virtualiai grįžti į Iraką – jaustis, tarsi jie sėdėtų džipe, jaustų sprogimų sukeltas vibracijas, užuostų Irako kvapus.
Daugybė ugniagesių gelbėtojų po Rugsėjo 11-osios turėjo tokių psichologinių komplikacijų kaip potrauminio streso sindromas. Dr. JoAnn Difede praktiškai iš karto pradėjo naudoti savo sukurtą virtualios realybės gydymo priemonę. Tai padėjo žmonėms pasveikti, grąžinant juos atgal į tą dieną, tarsi jie vėl būtų tenai ir patirtų tuo metu savo jaustas emocijas.
Ugniagesys gelbėtojas, kurį aprašau knygoje, kalbėjo apie Rugsėjo 11-ąją labai akademišku būdu, taigi jis nelietė savo tikrųjų atsiminimų. VR grąžino jį atgal tokiu būdu, kokiu jis nebūtų grįžęs kitu atveju, ir tai padėjo jam išsivaduoti nuo tam tikrų potrauminio streso sindromo simptomų. Jis galėjo lengviau bendrauti su savo šeimos nariais ir įsilieti atgal į visuomenę. Prieš VR terapiją jis galėjo kalbėti apie įvykį, bet ne grįžti prie jo kartu su savo psichoterapeute. Tai leido jam grįžti atgal psichologiškai ir pasiekti geresnį progresą savo terapijoje.
- Virtuali realybė taip pat naudojama žurnalistikoje. Papasakokite apie Nonny de la Penos darbą.
- Aš dievinu jos darbą dėl to, kad ji remiasi savo, kaip profesionalios žurnalistės, patirtimis. Ji atkuria vizualinius ir garsinius įvykius, akomponuojančius jos žinių istorijas. Pavyzdžiui, ji kuria itin intensyvias simuliacijas apie tai, koks jausmas stovėti benamių eilėje prie maisto Los Andžele ar būti pabėgėliu. Tos įtraukiančios patirtys suteikia žmonėms tokią perspektyvą, kurios jie negalėtų gauti vien tik skaitydami.
- Virtualios realybės šalininkai visada sakė, kad tai visiškai pakeis tai, kaip mes sąveikaujame su mus supančiu realiu pasauliu ir kitais žmonėmis. Kol kas tai neįvyko. Kada gi pamatysime šį drąsų naują pasaulį? Ir kaip jis atrodys?
- Man patinka, kaip mes šiandien sąveikaujame su kitais žmonėmis ir patiriame pasaulį, tad galbūt nesu vienas iš tokius drąsius teiginius sakančių žmonių. VR yra toks pat žiniasklaidos įrankis, kaip ir bet kuris kitas, ar tai būtų rašytinis žodis, ar vaizdo įrašas, ar bet kuri kita priemonė, kurią naudojame kiekvieną dieną. Drauge, ji turi skirtingos įtakos tam, kaip mes priimame informaciją, nes mes naudojame savo kūnus. Tai nėra tas pats, kaip perėjimas nuo įprastos rezoliucijos prie HD televizijos, ar nuo nespalvotų prie spalvotų filmų. Kadangi naudoji savo kūną ir visiškai pasineri į tą patirtį, tai yra didžiulis šuolis žiniasklaidos istorijoje. Tačiau nemanau, kad tai pakeis mus kaip žmones. Manau, kad mes ir toliau liksime tais pačiais žmonėmis, kuriais jau kurį laiką esame šioje planetoje. Ir aš tuo labai džiaugiuosi.
