Š. m. sausio 25 d. Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vyko Vilniaus pagarsinimo šventė bei Karaliaus Gedimino (~1275-1341) atėjimo į valdžią 700-ojo jubiliejaus paminėjimas. Kai atvykęs į ramovę pakilau į trečiąjį aukštą, pajaučiau, kad būtent čia ir turi vykti Gedimino ir Vilniaus pagerbimo šventė. Atrodė, kad čia viskas skirta šiai datai – ir skulptoriaus Konstantino Bogdano dovana ramovei „Vilniaus miesto įkūrėjo kunigaikščio Gedimino paminklo projektas“, ir Vilniaus krašto bajorų vėliavomis pasipuošusi Karaliaus Gedimino didžioji aula, prie įėjimo įrėminti istoriniai laiškai – 1322 m. Gedimino laiškas popiežiui Jonui XXII ir 1324 m. popiežiaus Jono XXII laiškas „Žymiajam ir kilniajam vyrui Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų garsiam karaliui, garbinti dievą ir bijoti jo [linki] vyskupas Jonas, dievo tarnų tarnas“. Šventės dalyvius pasitiko garbės sargyboje stovintys Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kariai, pasipuošę originalia XIV a. Lietuvos kario apranga ir ginkluote. Akį patraukė šiais metais pirmą kartą taip gausiai ramovėje susirinkę Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnai ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono kariai.
„Visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams...“
Šventę, kurią organizavo Vilniaus įgulos karininkų ramovė ir draugija „Pilis“ (valdybos pirmininkas Tomas Baranauskas), lietuvių liaudies dainomis pradėjo Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblio „Vilnelė“ (vadovė Laima Purlienė) solistai. Salėje prigesus šviesoms nuskambėjo dainos „Vilniaus mieste gražus daržas“ ir „Ųžuolėli, žalias garbuonėli“, kurias šiltai ir pakiliai atliko Asta Pereckienė ir Jonas Jurgutis, skambindamas paties pasigamintomis kanklėmis. Toliau, skambant J. Jurgučio kanklėms, Balio Sruogos poemos „Giesmė apie Gediminą“ ištraukas skaitė aktorė Irena Plaušinaitytė: „Buvo Lietuva laisva. Kunigaikščiai valdė ją. Ji išaugo, išbujojo, kai valdyti josios stojo Didis vyras, kurs vadinos Kunigaikštis Gediminas, – garbanotas ir taurus, tartum uosis stamantrus. Gediminas!.. Vardas jojo tūkstantį kardų atstojo. Priešai ir pikti kaimynai žino ranką Gedimino, – kad kaip griausmas ji smagi, – kad jam Lietuva brangi!“
Tvirtu žingsniu į salę įžengė Lietuvos kariai, pasipuošę XIV a. kario apranga ir ginkluote, kurie į sceną palydėjo Lietuvos valdovų rūmų šauklio kostiumu vilkintį aktorių Saulių Čėplą.
„Visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams, vyrams ir moterims, ypač teikiant pirmenybę ypatingiems Liubeko, Štralzundo, Bremeno, Magdeburgo, Kelno miestams ir kitiems iki pat Romos, Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, garbės ir malonės patvarumo sveikindamas linki“, – iškilmingai skaitė garsųjį 1323 m. sausio 25 d. Lietuvos Karaliaus Gedimino laišką aktorius S. Čėpla. Perskaičius Gedimino laišką, scenoje pasirodė garsusis Vilniaus miesto senosios muzikos ansamblis „Puelli Vilnenses“ (vadovė Giedrė Strikulienė), kuris savo grakščiais karališkais šokiais papuošė šventę.
Vėliau Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos (LBKS) atstovas Perlis Vaisieta perskaitė Justino Marcinkevičiaus „Laišką karaliui“ ir kreipėsi į susirinkusius: „LBKS vardu lenkiame galvas mūsų Karaliui, lai mūsų obulsis – Tiesa, Garbė, Orumas –amžiams būna įmūrytas tavo sienose, Vilniau, lai tavo geležinis balsas visada ir amžinai skamba per Lietuvą ir pasaulį.“
Į sceną pakilo Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės viršininkas Gaudentas Aukštikalnis. Jis priminė, kad jau septintą kartą minime tą garsųjį Gedimino laišką, kuriuo jis kreipėsi į visas Europos tautas. „Rašytiniuose šaltiniuose Vilnius pirmą kartą paminėtas 1323 m. sausio 25 d. Lietuvos Karaliaus Gedimino laiške. Nepamirškime, kad šiandien švenčiame 700 metų nuo Karaliaus Gedimino atėjimo į valdžią“, – toliau kalbėjo G. Aukštikalnis. Ramovės viršininkas taip pat paminėjo dar vieną datą – 1919 m. sausio 25 d. – Lietuvos karo mokyklos įsteigimą Kaune, kurios pirmuoju viršininku buvo paskirtas karininkas Jonas Galvydis-Bykauskas. 1929 m. ji pradėta vadinti Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokykla, o dabar – Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija (viršininkas pulkininkas Raimundas Matulis).
Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, kreipdamasis į Gedimino miesto žmones, ponus karininkus ir kariūnus, pasidžiaugė, kad šis gražus renginys tampa tradicija. „Kultūra, išmintis, ginklo galybė, laiškai Europos didiesiems – tai, į ką mes galime atsiremti minėdami mūsų Karalių – Didįjį kunigaikštį Gediminą“, – kalbėjo ministras. Atsakydamas į prieš tai kalbėjusio LBKS nario P. Vaisietos klausimą, nuskambėjusį Justino Marcinkevičiaus eilėse: „Kada stosite ginti jūs?“, krašto apsaugos ministras labai konkrečiai ir tvirtai pareiškė: „Mes šiandien drąsiai galime atsakyti, kad šių dienų mūsų jaunimas turi ne mažiau ryžto apginti mūsų šeimas, apginti mūsų vertybes, stojant į Lietuvos kariuomenės gretas“. J. Olekas nuoširdžiai padėkojo renginio organizatoriams, pranešėjams, visiems atėjusiems į renginį už suteiktą galimybę kartu pabūti ir pasisemti iš praeities stiprybės.
Gediminas – išmintingas Lietuvos valdovas
Minėjimo dalyviai išklausė labai išsamų prof. dr. Valdo Rakučio pranešimą „Lietuvos karyba Vytenio, Gedimino laikotarpiais“. Profesorius pasiūlė atsigręžti į savo praeitį, pažvelgti į ją su pasididžiavimu ir padėka bei suprasti tais laikais gyvenusius žmones. XIV a. pirmoji pusė buvo sunkūs laikai. Sunkūs ne todėl, kad Lietuvą puolė priešai, tuo metu susijungę Livonijos ir Prūsų ordinai, bet ir todėl, kad reikėjo spręsti tokias problemas, kurioms neužteko vien tvirtos rankos ir stiprių nervų. Reikėjo kažkokiu tai būdu rasti sau vietą naujai konstruojamame krikščionių pasaulyje. Karaliui Gediminui teko spręsti daug įvairių problemų, kurios žymimos išminties ženklu. Gedimino valdymo laikotarpis įrodo, kad vienas valdovas, vykdydamas nuoseklią politiką, išmintingą, mokydamasis iš savo priešų, stiprindamas valstybės pajėgumus, palaipsniui evoliucijos keliu tobulindamas savo visuomenę yra pajėgus sustabdyti, atrodytų, pasmerktą reikalą. Ir išgelbėjo Gediminas Lietuvos valstybę ir paliko ją žymiai stipresnę negu rado savo tėvo ir brolio Vytenio laikais.
J. Olekas nuoširdžiai padėkojo renginio organizatoriams, pranešėjams, visiems atėjusiems į renginį už suteiktą galimybę kartu pabūti ir pasisemti iš praeities stiprybės.
Istorikas Tomas Baranauskas skaitė pranešimą „Gedimino reikšmė Lietuvos istorijoje“. T. Baranauskas akcentavo, kad šiais metais minime Gedimino atėjimo į sostą 700 metų sukaktį. Nors Seimas ir nepaskelbė, bet šiuos metus mes galime vadinti Gedimino metais (susirinkusieji plojimais pritarė šiam pasiūlymui). 1316 m. mirus broliui Vyteniui į valdžią atėjo Gediminas. Pirmaisiais valdymo metais Gediminas Naugarduke įsteigė Lietuvos stačiatikių metropoliją. Pasak T. Baranausko, svarbiausi Gedimino darbai: įveikė kryžiuočius (1320 m. liepos 27 d. Medininkų mūšis, kurio metu žuvo kryžiuočių ordino maršalas Henrikas von Plocke), įkūrė Vilnių (1323 m. sausio 25 d.), užėmė Kijevą (taip pat buvo prijungtos Pskovo, Smolensko ir Voluinės žemės bei sudaryta sąjunga su Tvere, Kijevą valdyti buvo paskirtas Gedimino brolis Teodoras). 1341 m. Gediminas mirė, palikęs 7 sūnus. Taigi, Gediminas padėjo pagrindus vieningai dinastijai. Tai viena iš priežasčių, kodėl jo vardas istorijoje laikomas išskirtiniu. Po prof. habil. dr. Romualdo Grigo pranešimo „Gediminas ir lietuvių tapatybė“ į sceną pakilo Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis „Vilnelė“.
„Eina garsas nuo pat Vilniaus“
Ansamblio vadovė L. Purlienė pakvietė visus dainuoti kartu. Nuskambėjo lietuvių liaudies dainos – dzūkiška „Oi ant kalno, ant aukštojo" (vedė Janina Armoškienė), „Eina garsas nuo pat Vilniaus" (pagal pirmą kartą publikuotus Maironio žodžius. Vedė Asta Pereckienė) ir smagi kaimiška – „Tai kieno slaunas miestas" (vedė Janina Kukienė).
Šventinio renginio metu buvo pagerbtas prof. R. Grigas, švenčiantis 80-ąjį gimtadienį. Jubiliatą pasveikino G. Aukštikalnis, jis perskaitė Lietuvos krašto apsaugos Bičiulių klubo padėkos raštą: „Akademikui, profesoriui, habilituotam daktarui Romualdui Grigui, savo išmintimi, žodžiu ir raštais padedančiam tautai giliau suvokti savo būtį, aukščiau matyti savo ateities viziją. Tėvynei mūsų žinios, prakaitas ir kraujas“. Padėką įteikė Bičiulių klubo pirmininkas Antanas Burokas. Profesorių taip pat sveikino Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis, o šios draugijos pirmininko pavaduotojas Jonas Ivoška perskaitė savo eiles „Tautotyros talentui“, skirtas jubiliatui.
Folkloro ansamblis „Vilnelė“ profesoriui skyrė dzūkišką dainą „O kap aš ajau“ (vedė Janina Kukienė), anot ansamblio vadovės L. Purlienės, apie tai, kaip visur gera ir gražu, bet niekur taip nebūna gerai kaip savo tėviškėje, tėvų namuose.
Tekstas ir nuotraukos Povilo Šimkavičiaus
#Vilnius
