Daugelis Persų įlankos šalių lyderių anksčiau šią savaitę pranešė nedalyvausią JAV vykstančiame JAV ir arabų lyderių viršūnių susitikime. Analitikų nuomone, tai yra jų atsakas į prezidento Baracko Obamos derybas su Iranu dėl branduolinės programos.
Saudo Arabijos atstovai tai neigia, sakydami, kad karalius Salmanas bin Abdulazizas Al Saudas nusprendė susitikime nedalyvauti dėl Jemene paskelbtų paliaubų. JAV atstovai pranešė, kad karalius paskambino Obamai ir atsiprašė už nedalyvavimą, bei tikino, kad atsisakymo dalyvauti tikrai nelaiko „bandymu siųsti signalą JAV“ ir kad tai neturės įtakos šalių santykiams.
Iš tiesų Obamos laukė sunkus uždavinys – įtikinti pakviestus emyrus, princus ir šeichus, kad jo noras derėtis su Iranu nereiškia, jog Vašingtonas gręžiasi nuo ilgamečių sąjungininkų. JAV prezidentas trečiadienį, per pirminį susitikimą su Saudo Arabijos lyderiais, jau aptarė Irano branduolinės programos apribojimo sutartį. Obama susitiko su Saudo Arabijos sosto įpėdiniu Mohamedu bin Najefu ir jo pavaduotoju Mohamedu bin Salmanu po to, kai karalius atšaukė savo vizitą į Vašingtoną. Po susitikimo su dviem įtakingais Saudo Arabijos princais Baltųjų rūmų Ovaliniame kabinete, prezidentas gyrė „nepaprastą draugystę“ tarp jų šalių.
„Jungtinės Valstijos ir Saudo Arabija pasižymi išskirtine draugyste ir santykiais, siekiančiais dar Franklino Ruzvelto ir karaliaus Faisalo laikus 5–ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje“, - nurodė Obama, pridūręs, kad šiuo metu jie išgyvena sunkų laikotarpį, vyraujant įtampai dėl augančios Irano įtakos regione.
„Mes toliau plėtojame šiuos ryšius labai didelių iššūkių laikais“, – sakė Obama, turėdamas omenyje konfliktus Jemene, Sirijoje ir Irake, padidinusius įtampą visame Artimųjų Rytų regione.
JAV prezidentas taip pat gyrė savo svečius už jų pastangas kovos su terorizmu srityje, kurios, anot prezidento, yra „absoliučiai, kritiškai svarbios“ Jungtinėms Valstijoms. Vis dėlto, Saudo Arabijos karaliaus Salmano atsisakymas dalyvauti tame susitikime ir renginyje Kemp Deivide daugelio yra laikomas akivaizdžiu diplomatiniu akibrokštu.
Penki kiti Persijos įlankos bendradarbiavimo tarybos šalių atstovai, tarp kurių buvo tik du valstybių vadovai – Kataro ir Kuveito, vėliau atvyko į Baltuosius rūmus dalyvauti už uždarų durų vykusioje vakarienėje. Ketvirtadienį jie taip pat vyko į Kemp Deividą. JAV valstybės vadovas ir Saudo Arabijos lyderiai aptarė padėtį Jemene, kur Saudo Arabijos vadovaujama koalicija apšaudo Irano remiamų sukilėlių husių pozicijas, diskutavo paliaubų ir teisėtos vyriausybės Jemene klausimais. Susitikimo dalyviai ketvirtadienį, netoli Vašingtono, prezidento rezidencijoje Kemp Deivide tęsė derybas dėl Teherano branduolinės programos ir tariamo Irano terorizmo rėmimo.
Ekspertų teigimu, prezidentas tokiu būdu tikisi išgelbėti diplomatiškai svarbų viršūnių susitikimą, kurį jau aptemdė nesutarimai ir pakviestųjų atsisakymas dalyvauti, susitaikymo pastangų vieta ir vėl paverčiant užmiesčio rezidenciją Katoktino kalnuose, kurios pavadinimas tapo Artimųjų Rytų taikos proceso sinonimu vadovaujant prezidentams Jimmy Carteriui ir Billui Clintonui.
Tačiau šilti Obamos žodžiai dangstė gilius nesutarimus dėl Irano, o Vašingtono ryšiai su Persijos įlankos arabų valstybėmis jau anksčiau nukentėjo dėl JAV demonstruoto palaikymo Arabų pavasario revoliucijoms ir sumažėjusios Amerikos priklausomybės nuo to regiono eksportuojamos naftos. Šalys, kuriose gyventojų daugumą sudaro arabai sunitai, įtaria, kad Obamos pastangos susitarti dėl Teherano branduolinės programos žymi didėjantį jų priešininko Irano – šiitiškos persų valstybės – vaidmenį. Arabų šalys taip pat sieks garantijų, kad branduolinė sutartis netaps platesniu „didžiuoju sandoriu“ su Iranu.
„Jie labiausiai baiminasi, kad dėl vienos ar kitos priežasties Amerikos politika pradeda gręžtis link Teherano ir toli nuo tradicinių JAV sąjungininkų tame regione“, – sakė Persijos įlankos arabų valstybių studijų instituto analitikas Husseinas Ibishas.
Nors jas sieja dešimtmečius gyvuojantys glaudūs ryšiai, ultrakonservatyvios Persijos įlankos monarchijos ir Jungtinės Valstijos niekada nebuvo draugiškos sąjungininkės, tačiau bendri interesai dažnai padėdavo įveikti ideologijų skirtumus. Pavyzdžiui, 1980 metais, po niokojančio naftos kainų sukrėtimo, paskatinto Irane įvykusios islamo revoliucijos, JAV prezidentas Jimmy Carteris pažadėjo ginti gyvybiškai svarbias naftą eksportuojančias Persijos įlankos arabų valstybes.
Ta politika buvo akivaizdžiai pademonstruota dešimtmečiu vėliau, kai prezidentas George'as W. H. Bushas pasiuntė karius į Kuveitą, okupuotą Irako diktatoriaus Saddamo Husseino pajėgų. Vis dėlto Persijos įlankos šalys dabar pageidauja, kad „Carterio doktrina“ taptų kai kuo daugiau negu „džentelmenišku susitarimu“ ir siekia įpareigojančios kolektyvinės gynybos sutarties, panašios į sudarytą NATO narių.
