Visiems gerai žinoma, kad Austrijos sostinė Viena yra vienas iš pagrindinių pasaulio kultūros ir meno sostinių. O kaip dėl kulinarijos meno, kuris pastaruoju metu tapo vos ne svarbiausia turizmo kryptimi?
Atvykusi į Vieną Austrian Airlines lėktuvu, aš patraukiau tiesiai į viešbutį Altstadt Vienna, kuriame apsistojo ir kiti mūsų penkių dienų trukmės kulinarinio turo po Austriją dalyviai. Iš čia mes susiruošėme į susitikimą su ekskursijų vadove Bianca Gusenbauer iš kompanijos First Vienna Food Tour. Ji mūsų laukė prie „Auksinio kopūsto“ – Vienos secesijos pastato. Čia ji pradėjo ekskursiją nuo paaiškinimo, kad kadaise per visą Europą nusidriekusi Austrija nebeturi prieigos prie jūros, o žemėlapyje atrodo kaip Vienos šnicelis Wiener Schnitzel, tačiau kulinarinės buvusios imperijos tradicijos buvo išsaugotos, o vengriškas guliašas meniu figūruoja taip pat dažnai, kaip žuvis – tik dabar ne jūrinė, sugauta Italijos pakrantėje, o gėlavandenė, iš Alpių kalnų papėdės.
Vaikščiojome po turgų Naschmarkt, kuriame puikiai pristatomos ir kitų šalių virtuvės. Į šią ekskursiją buvo įtraukti pietūs kroatiškame restorane Umar; austriško sūrio degustacija Käsehütte, o taip pat šokoladas Zotter su tokiais augaliniais priedais kaip aguonos ar moliūgai, bei jaunas vynas Sturm, kuriuo prekiauti pradėta tik rudens pradžioje.
Pasivaikščiojimą vainikavo kavos gėrimas 1880 metais pastatytoje kavinėje Café Sperl, kurioje kadaise laiką leisti mėgo kompozitoriai Imrė Kalmanas ir Francas Leharas bei kitos iškilios „puikiosios epochos“ asmenybės.
Vienoje taip pat aplankėme ir vegetariškų patiekalų restoraną Tian, apdovanotą Michelin žvaigždute. Restorano šefas Paul Ivić mūsų grupę palepino nuostabiais patiekalais: grybais su cukinijomis, moliūgu su obuoliais ir kardamonu bei rožių žiedlapių ledais.
Vėliau Blühendes Konfekt ragavome neįprastų saldainių su cukruotomis gėlėmis, kuriuos kuria ir gamina sodininkas-konditeris Michael Diewald. Jo saldainiai atrodo kaip brangenybės; jie dažnai perkami vestuvėms ir kitoms šventėms.
Tik atvykę į šalies pietuose esantį Graz, mes pirmiausia susipažinome su vietiniu „juoduoju auksu“ – moliūgų sėklų aliejumi Kernöl. Senoviniame restorane Gasthaus Stainzerbauer profesorė ir dietologė Theresia Fastian skaitė paskaitą apie moliūgų sėklų aliejaus ypatybes. Austrijoje šio aliejaus gamyba griežtai reglamentuojama ir kontroliuojama. Šis aliejus būna smaragdo ir granato atspalvio, turi nuostabų moliūgo aromatą ir malonų skonį be jokio poskonio. Jis puikiai tinka sriuboms, salotoms ir net ledams pagardinti.
Taip pat aplankėme Restaurant Carl by Philipp Haiges (čia lengvai papietavome – karpis su burokėliais ir žalumynais buvo puikus), Delikatessen Frankowitsch (sumuštiniai su žuvies paštetu, lašiša, vištienos krūtinėle, dailiai papuošti žalumynais ir daržovėmis), pop-up Campari bar (kokteiliai-aperityvai) ir Bar Albert, kuriame, be jauno balto vyno, mums pasiūlė ruginės duonos sumuštinių su kumpiu ir Alpių regiono sūriu.
Vėliau mūsų laukė istorinis restoranas miesto tarybos pastate Landhauskeller, kur mūsų grupė greitai sudorojo lėkštę keptų vištienos šlaunelių bei ant kalno šalia rūmų esantis Schlossberg Restaurant, kuris pasitiko mus su puikia miesto panorama ir tradiciniu jautienos sultiniu su virtinukais.
Toliau mūsų kelias vedė į Salzburg ir SalzburgerLand. Dėl didžiulio Mocarto gimtosios šalies populiarumo, daugelis turistų, atvykstančių į šią Austrijos dalį, turi ieškoti apgyvendinimo už miesto ribų. Net patys vietiniai gyventojai nepaliaujamai keliasi į priemiesčius, mat nekilnojamojo turto kainos čia auga neregėtu greičiu.
Pietų sustojome Golling miestelyje įsikūrusiame restorane Wirtshaus Döllerer. Šio restorano šefas Andreas Döllerer yra parašęs knygą apie Austrijos virtuvę, kurioje detaliai aprašė vietinių produktų naudojimo ir vartojimo privalumus. Jo restorano meniu svarbiausia vieta tenka sezoniniams produktams, tokiems kaip grybai, elniena, paukštiena (laukinių vandens paukščių), obuoliai (rudenį) ar šviežios daržovės (vasarą).
Užsukę į Kuchl miestelyje esančią pieno fermą Fürstenhof, mes susipažinome su banda šviesiai rudų Džersio karvių, ramiai rupšnojančių žolę, ir visa gauja rubuilių peles gaudančių katinų, slankiojančių po visą fermą, bei paragavome įvairių rūšių čia gaminamo sūrio. Dėl per ilgai užsitęsusių pietų mes pavėlavome į sūrio gamybos pamoką, tačiau visi norintieji gali apsilankyti šiuose kasdien vykstančiuose užsiėmimuose ir sukurti savo gamybos sūrį.
Vakarienė Elixhausen kaime esančiame viešbutyje Hotel Gmachl prasidėjo nuo ruginės duonos su moliūgų sėklų aliejumi, toliau sekė moliūgų sriuba (su moliūgų sėklų aliejumi), o viską vainikavo ledai su tuo pačiu aliejumi.
Kitą rytą atvykome į Salzburg. Mūsų ekskursijos vadovė buvo Astrid Zehentmayer iš Salzburg for You company.
Ji mus vedžiojo po istorines miesto vietas, po legendinio filmo „Muzikos garsai“ filmavimo vietas ir po garsiausias kulinarines įstaigas. Rigler’s ragavome įvairiausių rūšių aliejaus ir acto, pagal užsakymą sumaišytų įvairiems padažams. Pačioje seniausioje, dar nuo XII a. veikiančioje kepyklėlėje Stiftsbäckerei, esančioje St. Peter Kapitelplatz, paragavome po gabalėlį kitos bažnytinės duonos, kepamos pagal beveik tūkstantmečio senumo receptą.
Kompanijos Fürst parduotuvėlėje ragavome originalų, čia išrastą Mozartkugel – garsųjį šokoladinį rutuliuką su marcipanų įdaru, suvyniotą į sidabro spalvos foliją su mėlynu Mocarto siluetu.
Cafe Tomaselli, seniausioje be pertraukos veikiančioje praėjusio amžiaus kavinėje, gėrėme kavą su gausybe pyragaičių ir tortų, o vakarieniavome ant kalno virš miesto esančiame restorane M32, žvelgdami į raudonus stogus, tiltus ir varpines.
Išvykstant iš Zalcburgo, aplankėme viešbutį, įsikūrusį prie ežero buvusiame dvare, Schloss Fuschl, o vakarienei valgėme guliašą ir ežere pagautą žuvį Jagdhof restorane. Daugiau informacijos: www.austria.info, www.vienna.info, www.graztourismus.at/en, www.salzburg.info, www.salzburgerland.com.
Tekstas ir nuotraukos – Emos Krasov
