Netrukus galėsime sužinoti, kaip kvepėjo gatvės 16-ame amžiuje ar ką užuodė kariai I-ojo pasaulinio karo kovos lauke. Šiuos ir daugybę kitų praeities kvapų per artimiausius kelerius metus ruošiasi atkurti įvairių sričių ekspertų ir tyrėjų komanda. „Buvo manoma, kad blogi kvapai reiškia ligas. Žmonės tokių kvapų bijojo, vengė, galvojo, kad gali gydyti ligas įvairiais kvepalais“, – LRT KLASIKAI pasakojo Amsterdamo Laisvojo universiteto kvapų istorijos tyrinėtoja Caro Verbeek.
Nuo dvokiančių Amsterdamo kanalų iki Vaterlo mūšio tvaiko – ekspertų ir mokslininkų komanda siekia atkurti praeities kvapus, Senajam žemynui būdingus nuo 16 a. iki 20 a. pradžios. Ekspertų teigimu, kiekvienas istorijos periodas nuo laikų, kai pagrindinis visuomenės gyvenimo ramstis buvo žemės ūkis iki industrializacijos ir urbanizacijos, pasižymi savitu kvapu.
Projekto vadovė, Amsterdamo Laisvojo universiteto kultūros istorijos profesorė Inger Leemans viliasi, kad toks darbas suteiks naujų įžvalgų jau seniai pavienių komandų tyrinėjamai sričiai.
LRT KLASIKOS laida „Kosmoso departamentas“ apie daug iššūkių keliantį, tačiau labai įdomų projektą kalbina pačią jo vadovę I. Leemans, projekto dalyvę, to paties Amsterdamo Laisvojo universiteto kvapų istorijos tyrinėtoją C. Verbeek, Londono universiteto koledžo paveldo tyrinėtoją Cecilia Bembibre ir Nyderlandų karališkosios menų ir mokslo akademijos Skaiteminių humanitarinių mokslų specialistę Marieke van Erp.
– Kodėl nusprendėte atlikti šį projektą?
Inger Leemans: – Manau, kad supratome, jog dabar tam yra tinkamas metas. Daugybė skirtingų tyrėjų grupių, kurie atrasdavo sąryšį tarp kvapų ir kultūros, matydavo rezultatų svarbą, tačiau iki šiol jų nebuvo sujungę tarptautiniu ar kelių sričių mastu. Pamanėme, kad tiek daug žmonių dirba su ta pačia tema – kodėl gi jų nesujungus? Norėjome pažiūrėti, ką galime pasiekti dirbdami su kvapais ir tyrinėdami juos keliose srityse.
– Laikotarpis, kurį tyrinėjate, apima maždaug 400-us metų – nuo 16-o a. iki 20-o a pradžios. Kodėl pasirinkote tokį laikotarpį?
Inger Leemans: – Dėl dviejų priežasčių. Pagrindinė projekto dalis yra informacijos apie kvapus paieškos teksto ir vaizdo šaltiniuose. Dauguma jų yra suskaitmeninti ir nemokamai prieinami iki maždaug 20-jo amžiaus. Taigi, jei tyrinėtume nesenus laikotarpius, susidurtume su autorių teisių problemomis. Be to, jei tirtume viduramžius, darbą apsunkintų kalbos barjeras.
Šį laikotarpį pasirinkome ir dėl istorinės priežasties – 19-o amžiaus pradžia yra labai įdomi, nes susijusi su modernios istorijos pradžia, pramonine kultūra.
Caro Verbeek: – Senosios pramonės istorijoje įdomūs ne tik patys kvapai, nes dauguma jų yra aptinkami ir šiandien, bet ir jų pasikeitusi funkcija. Pavyzdžiui, tai, ką dabar laikome kvepalais, tarkime, odekolonas, anksčiau buvo naudojami tradicinėje medicinoje. Jie turėjo visai kitą paskirtį ir žmonės juos siejo su visai kitais dalykais.
Prieš atrandant molekules ir mikrobus, buvo manoma, kad blogi kvapai reiškia ligas. Taigi, žmonės tokių kvapų bijojo, vengė, galvojo, kad gali gydyti ligas įvairiais kvepalais. Esminis lūžis įvyko, kai prancūzų mikrobiologas Luji Pasteras atrado, jog ne kvapai, o mikrobai sukelia ligas. Tuomet žmonės pradėjo labiau domėtis nemalonių kvapų atsiradimu, o tai, kas buvo laikoma vaistais, tapo estetikos, prabangos preke.
– Ar jau žinote, kurie kvapai tiksliausiai apibūdintų tam tikrą laiko periodą? Galbūt jie dabar aptinkami rečiau, apie juos mažiau girdėjome? O gal kaip tik – šiandien jie mums labai įprasti?
Caro Verbeek: – Sunku pasakyti, nes daugelį kvapų galima užuosti ir išgauti kiekviename amžiuje ir daugelyje vietų, tačiau keičiasi jų reikšmė ir paskirtis. Dar kartą noriu paminėti odekolono pavyzdį. 18-ame amžiuje jis buvo prieinamas tik turtingiesiems, per karą jį naudojo kaip vaistą, vėliau jis buvo gamintas pramoniniu būdu, ir tik 20-o amžiaus pradžioje tapo prieinamas nepasiturintiems – jį naudojo ūkininkai, darbininkai.
Daugeliui miestų būdingas kanalų kvapas mums irgi žinomas. Amsterdame jis buvo labai stiprus iki šeštojo dešimtmečio, daugelis jį įvardijo kaip labai nemalonų. Tiesa, tai, kas malonu ir nemalonu, priklauso nuo kultūros. Tai, kas dabar mums kvepia nemaloniai, anksčiau galėjo turėti priešingą poveikį.
Cecilia Bembibre: – Pavyzdžiui, popuri – aromatinis žolelių ir džiovintų gėlių mišinys – anksčiau buvo naudotas taip, kaip mes dabar naudotume kvepiančią žvakę. Žmonėms tai buvo malonus kvapas. Tačiau, kai neseniai paklausėme žmonių, ką jie dabar galvoja apie popuri kvapą, labai nedidelė dalis atsakė, kad norėtų tokį užuosti savo namuose.
Taip yra dėl to, kad pasikeitė mūsų skonis, jautrumas. Vienas iš tyrimo tikslų bus išnagrinėti, kaip istorinius kvapus „priima“ šiuolaikinė nosis, ar jie išlieka autentiški? Ieškosime, kokios informacijos reikia, kad žmonės galėtų patirti autentišką jausmą.
Marieke van Erp: – Yra kvapų, kurie dabar paslėpti. Tie patys kanalai anksčiau buvo atviros kanalizacijos. Dabar jie yra po žeme. Dauguma šiuolaikinių žmonių nebeužuodžia to paties stipraus kvapo. Arba mirties, ligų kvapas – anksčiau su juo žmonės susidurdavo gerokai dažniau. Labai įdomu palyginti praeities ir dabartinių kvapų „kraštovaizdžius“.
Inger Leemans: – Jeigu pasivaikščiotume po ankstyvąjį modernųjį miestą, pamatytume džino, alaus, romo gamyklas, skalbyklas, valyklas, kuriose buvo valoma oda. Apskritai, mieste buvo daug gyvūnų, tad šie kvapai labai susipindavo. Gamyklos buvo statomos taip, kad apsisaugotų nuo šios kvapų gausos.
Caro Verbeek: – Įdomu ne tik atsitiktinai užuodžiami kvapai, bet ir tie kvapai, kuriuos žmonės nešiojosi, kad apsisaugotų nuo blogųjų kvapų. Pavyzdžiui, turtingi žmonės nešiodavosi pomanderį (papuošalas, skirtas kvėpinti – LRT.lt) – dažniausiai metalinį, kuris buvo prikvėpintas ambra ar mira. Dabar niekas nežino, kaip jie iš tikrųjų kvepia, net ir vadinamieji ambros kvepalai yra kitokio kvapo.
Anuomet jie buvo įprasti, tai labai stipraus, saldaus, šilto kvapo aromatiniai sakai. Vargingiau gyvenantys žmonės, kalbu apie 18-tą a., nešiojosi rozmariną ir actą. Taip jie siekė apsisaugoti nuo maro. Kalbant apie ambrą ir mirą, šių kvapų 21-ame a. atsitiktinai nesu aptikusi.
– Tai neabejotinai reikšmingas darbas, siekiant sužinoti daugiau apie praeities bendruomenes ir tradicijas.
Inger Leemans: – Taip, iš tikrųjų. Vienas esminių mūsų tikslų yra ištirti, ar kvapus galima suvokti kaip kultūros paveldą. Kartu turime daug darbo siekdami išsiaiškinti, kaip kvapus pateikti žmonėms dabar ir kaip juos išsaugoti ateičiai. Galbūt tai paskatintų žmones įsitraukti į Europos kultūrinio paveldo puoselėjimą.
Kartu tai sudomintų žmones galvoti apie tai, kokie kvapai mus supa dabar, kaip jie kuria ateities paveldą ir informaciją apie bendruomenes. Taigi, turime gana motyvuotą tikslą.
Caro Verbeek: – Šis projektas svarbus ir tuo, kad jis labai įtraukiantis, pasiekiantis žmones su negalia, neregius. Per daug dėmesio esame sutelkę į vaizdą, kai kalbame apie paveldą. Be to, iš ankstesnių projektų pastebėjome, kad tai – puiki pokalbių tema. Žmonės įsitraukia ne tik į savo kultūros pažinimą, bet ir į pokalbį su kitu, jie siekia palyginti savo patirtis, atsiveria vienas kitam.
– Papasakokite daugiau, kaip ieškosite informacijos apie kvapus – kokią literatūrą, meno kūrinius tyrinėsite?
Marieke van Erp: – Rinksime ir analizuosime tekstus lotynų, anglų, italų, prancūzų, vokiečių, olandų, slovėnų kalbomis. Tai yra projekto partnerių kalbos. Dirbsime su nacionalinėmis bibliotekomis ir jų turimais archyvais. Pavyzdžiui, skaitysime medicinos ar receptų knygas lotynų kalba, taip pat noveles – jos suteiks poetiškesnį ir subjektyvų požiūrį į tai, kaip žmonės suprato tam tikrus kvapus.
Greičiausiai pravers ir laikraščiai. Pavyzdžiui, juose galbūt rašoma apie smarvę miestuose, kaip su tuo tvarkėsi valdžia. Planuojame plėtoti kalbos technologiją, kuri automatiškai atpažintų nuorodas į kvapus ir žmonių potyrius, ir tai įrašytų į duomenų sistemą.
Be kita ko, su mokslininkais iš Vokietijos, kurie išmano kompiuterinę viziją, tyrinėsime paveikslus ir piešinius. Juose gali būti kvepiantys papuošalai-pomanderiai, arba žmonės, pavaizduoti kažką uostantys, pavyzdžiui, prikišę nosį prie gėlių puokštės. Kursime algoritmus, kurie galėtų atpažinti tam tikrą kvapų vaizdavimą piešiniuose.
Įdomu tai, kad viskas kvepia, bet ne viskas yra mums aktualu. Kai kurie kvapai gali būti labai įprasti – kompiuteris padės tai atpažinti. Čia tikrai pasimatys visų prie projekto dirbančių sričių svarba – istorikai dirbs su informacinių technologijų specialistais, kad padėtų jiems sukurti algoritmus, atpažinti reikšmingus kvapus ir sukurti geriausią įmanomą kvapų kraštovaizdį.
